-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iki specialių pataisų Seimui prieita išsekus kitoms priemonėms užtikrinti visapusę kovą su Sosnovskio barščiais. Mat savivaldybės, netvarkančios savo teritorijų, nėra baudžiamos, bet privačių žemių savininkai priversti naikinti atėjūnus. Pastarieji neslepia kartais tiesiog nuleidžiantys rankas, nes šis karas esąs beviltiškas.
Skaičiuojama, kad šalyje yra daugiau nei 10 000 hektarų Sosnovskio barščiais užsikrėtusių plotų. Panevėžio miestas ir rajonas šių invazinės augmenijos atstovų irgi turi, tačiau ne tiek daug kaip kitur.
Pasak Panevėžio miesto savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus laikinojo vedėjo Arvydo Šato, mieste su Sosnovskio barščiais kovoja želdinių priežiūros konkursą laimėjusi įmonė. Jo teigimu, augalus svarbu laiku nupjauti – kol nenužydėjo ir neišbarstė sėklų. Tad vos pastebėjus kokį bekeliantį galvą barštį, šis iškart nurėžiamas. Tiesa, mieste jų plantacijų ir nėra – išlenda pavieniai augalai.
„Stengiamės labai operatyviai naikinti, kad neatsirastų didelių plotų“, – tikina, kad miestui Sosnovskio barščiai nėra didelė problema, A. Šatas.
Panevėžio rajone, pasak rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Vyto Jakubonio, tokios problemos esama.
„Pats važinėdamas po rajoną mačiau Panevėžio, Paįstrio seniūnijose“, – vardijo pašnekovas ir pridūrė neabejojantis, kad Sosnovskio barščių yra ir kitose seniūnijose.
Vedėjo teigimu, jų skyrius nėra rinkęs informacijos apie šį augalą ir jo augimvietes, tad sunku pasakyti, kur daugiau auga Sosnovskio barščių – privačiuose sklypuose ar valstybinėje žemėje.
Pati Savivaldybė savos žemės neturi – ji rajone arba priklauso gyventojams, arba valstybei. Tad ir išsiaiškinti, kas būtų atsakingas už priežiūrą ir turėtų, pastarosios nesant, mokėti baudas už žaliuojančius barščius, V. Jakubonio manymu, nebūtų taip paprasta.
Vis dėlto Panevėžio rajono savivaldybė turi šiokių tokių duomenų apie bjauriosios piktžolės augimvietes. Tiesa, rajono Savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausiosios specialistės Sigitos Biveinienės žiniomis, turima informacija yra maždaug metų arba dvejų metų senumo.
S. Biveinienės nuomone, negalima teigti, kad rajono laukai labai užsikrėtę Sosnovskio barščiais – bent jau palyginti su kitais šalies rajonais. Specialistė teigė girdėjusi, jog Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje šie invaziniai augalai užima kelis šimtus hektarų.
„Kad šito „gėrio“ turime, tai faktas, – pripažįsta ji. – Nesame šimtų hektarų turėtojai, bet, manau, dešimtį kitą hektarų tikrai suskaičiuotume – gal ir keletą dešimčių hektarų per visą rajoną.“
Nuo barščių okupuotų Zarasų Panevėžio kraštas, anot S. Biveinienės, veikiausiai skiriasi tuo, kad pas mus žemės plotai gana aktyviai dirbami ir neleidžiama įsigalėti šiems augalams.
„Šiuo atveju žemdirbystė arba geras žemės našumas, derlingumas yra privalumas kovojant su Sosnovskio barščiais, skirtingai nuo mažesnio našumo rajono, kur labiau vyrauja pievos, ganyklos“, – sako specialistė.
Skaičiuojama, kad Sosnovskio barščių yra maždaug pusėje Panevėžio rajono seniūnijų. Žemė, kurioje auga ši piktžolė, kaip minėta, tiek valstybinė, tiek privati. S. Biveinienės teigimu, kai kuriais atvejais valstybinė žemė gali būti ir nuomojama, tačiau Savivaldybė apie tai pakankamai duomenų neturi.
Tuo metu Sosnovskio barščiai auga nesirinkdami, kam priklauso žemė: jie klesti ir prie vandens telkinių, ir apleistuose sklypuose, pakelėse prie dirbamų laukų, buvusiose sodybose ir panašiai.
Pasak S. Biveinienės, žinoma pora atvejų, kai buvo taikytos ir mechaninės augalų naikinimo priemonės.
„Tai augalas, kuris neturėtų plisti ir neturėtų jo būti, – pabrėžia specialistė. – Aišku, tai ankstesnių laikų pasekmė, kai buvo bandoma jį naudoti pašarų gamybai kaip labai produktyvų augalą. Bet dabar jis laikomas piktžole, į kurią pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį ir nuo ankstyvo pavasario pradėti su ja kovoti.“
Pasak S. Biveinienės, Savivaldybė yra sulaukusi pranešimų apie prie vienos apleistos fermos augančius Sosnovskio barščius ir prašymų juos išnaikinti.
„Bet ta ferma kažkam priklauso. Žemė yra privati ir pirmiausia už ją atsako gaspadorius“, – sako specialistė ir primena, jog yra švaros ir tvarkos taisyklės, pagal kurias privačių valdų savininkai, įmonės, įstaigos, organizacijos turi šienauti, prižiūrėti priskirtas, naudojamas, nuomojamas ar nuosavybes teise valdomas teritorijas. Kitaip tariant, tinkamas rūpinimasis turima teritorija yra prievolė.
Jos teigimu, net ir rajono Savivaldybė, savo žemės neturėdama, kaip ir bet kuris kitas juridinis asmuo turi tam tikrus suformuotus žemės sklypus ir juos visomis išgalėmis stengiasi prižiūrėti. Bet kas turėtų atsakyti už valstybinę žemę, anot specialistės, tai klausimas, į kurį dar neatsakyta. Tad esą belieka džiaugtis, jog šie metai galbūt pirmieji, kai chemines priemones realizuojančios organizacijos pateikė detalesnę informaciją apie preparatus Sosnovskio barščiams naikinti.
Anksčiau, S. Biveinienės teigimu, kuo tik gyventojai nekovojo su itin gaja piktžole, – ir „Raundapu“ naikino, ir „Ouraganu“ purškė, tačiau šios priemonės nėra itin efektyvios.
„Labai gerai, kad šiemet atkreiptas dėmesys į šią piktžolę. Gal vieni kitus išgirsime, gal, jei visi tinkamai prižiūrėsime, po kelerių metų išnaikinsime, nes yra žemės savininkų, kurie nieko nedaro“, – apgailestavo ji.
Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas tikina, jog jų krašte aktyviai kovojama su invazine piktžole, tik nelabai sėkmingai.
„Labai sunku su jais. Tas pats kaip su girtuokliais: vieną išblaivini, trys pasigeria. Taip ir su Sosnovskio barščiais“, – juokauja seniūnas.
Pasak V. Šležo, seniūnijoje ši piktžolė labiau želia valstybinėje žemėje. Privačiose teritorijose šią bėdą dar įmanoma valdyti: šnekamasi su savininkais, taikomi visi įmanomi naikinimo būdai – ir gilus suarimas, ir net žemės nuskutimas buldozeriu.
Pavasarį bandė paįstriečiai naikinti barščius ir valstybinėje žemėje. Vos pradėjo želti, seniūnas siuntė darbininkus. Dvi savaites juos vežiojo naikinti jaunų ūglių, bet bergždžiai.
„Nieko nepadarėme, – apgailestauja V. Šležas. – Praėjo tam tikras laikas, kiek uždelsė vegetacija, ne tokie linksmi buvo, bet neįveikėme.“
Kitos savivaldybės juos naikina chemikalais, tačiau Paįstrio seniūnijoje Sosnovskio barščiai daugiausia auga prie Lėvens upės, kur chemikalų naudojimas ribojamas. Esant tokiai situacijai seniūnas teigia sulaukiantis ir gyventojų priekaištų – esą kas iš to, kad jie naikina, bet sėklos vėl atkeliauja iš valstybinės žemės.
Piktžolių sėklos gali nusklęsti išties didelius atstumus, o šaknys gilyn auga net iki 60 centimetrų.
„Jeigu kapoji viršų, dauginasi šaknimis – jokiu plūgu nepasieksi paskutinių šaknelių. Prislopini, bet vėl lenda. Aktyviai labai mušant, gal ir prislopintum per keletą metų, gal ir nusibostų augti“, – svarsto V. Šležas.
Dar viena bėda – ką siųsti Sosnovskio barščių naikinti. V. Šležas sako nuolat girdintis patarimų pasitelkti dirbančiuosius už pašalpas, tačiau toks darbas reikalauja labai didelio atsargumo. Jis teigia pažįstantis žmonių, nešiojančių randus nuo užtiškusio mažo augalo sulčių lašelio.
„Jie ten susidegins! Jeigu kas nors nukentės, paskui mane prokuratūra užtampys, – atvirauja seniūnas. – Sosnovskio barščius galima pjauti galbūt tik kažkokiomis šienapjovėmis, kai tikrai neaptėkš nei žmogaus, nei gyvūno.“
Sosnovskio barščiai į Lietuvą atvežti praėjusio amžiaus viduryje tikintis, kad šie sparčiai augantys, lengvai prie aplinkos prisitaikantys ir daug biologinės masės užauginantys augalai ypač tiks ūkinės paskirties gyvūnams šerti.
Dėl gražių žiedų žmonės juos sodino net darželiuose. Tik vėliau paaiškėjo, jog augalų ne tik gyvuliai neėda, bet jie dar ir pavojingi – net ir bitėms.
Palankiomis sąlygomis šios piktžolės gali išaugti iki 3 ar net 5 metrų aukščio. Stiebo skersmuo ties pamatu gali siekti iki 12 centimetrų, o žiedyno – iki pusmetrio.
Didžioji dalis sėklų būna gyvybingos daug metų. Mokslininkų duomenimis, net šienaujamas augalas gali gyventi iki 14 metų.
Sosnovskio barštis turi net keletą nepalankių savybių. Visos augalo dalys kaupia daug aktyvios medžiagos furanokumarino – stipraus alergeno, kuris, žmogui prisiartinus prie augalo, skinant ar šienaujant, gali smarkiai apdeginti neapsaugotą odą ar bent sukelti ypač stiprią organizmo alerginę reakciją – odos paraudimus, dideles vandeningas pūsles, kurios plyšusios virsta ilgai negyjančiomis žaizdomis. Ypač tai būdinga saulėtomis dienomis, kai šios medžiagos aktyviau išsiskiria į orą.
Nupjovus augalas nesunyksta, o vis atželia iš likusių žemėje šaknų, kol galų gale subrandina sėklas.
