-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dangaus didybė iškalbinga. O ypač dabar, metų sandūroje, visiems svarbiu metu – nuo šventų Kalėdų iki Trijų karalių. Kai naktys dar ilgos, dangus tamsus, žvaigždės ryškios.
Tiesa, kaip sako etnoastronomas Jonas Vaiškūnas, dabar dažniau į dangų žvelgiama tik romantikos ieškant, netikint ir nesitikint ką nors naujo sužinoti ar suprasti. Visi žino, kad žvaigždės – tai dangaus kūnai, didelės planetos, kuriomis domisi, jas tyrinėja astronomai, astrofizikai.
O buvo laikas, kai dangus buvo labai svarbus. Žmonėms jis buvo ir laikrodis, ir kalendorius, ir patarėjas. Nieko neįvykdavo dangaus neatsiklausus.
Daugybę žinių sukaupęs fizikas, etninės kultūros specialistas J. Vaiškūnas pasakoja, kad šiuo metų laiku, Naujiesiems artėjant, žmonės taip pat dažnai keldavo akis į dangų, ieškodami jame dviejų žvaigždžių, vadintų Šeimininku ir Bernu.
Dabar jos žinomos kaip planetos – Jupiteris ir Marsas arba Saturnas.
Žmonės žinojo, ką reiškia, jeigu pirmiausia danguje pasirodys Šeimininkas, o tik po to sušvis Bernas. Nebus tai linksma žinia, o ypač samdomiems darbininkams. Jiems teks vaikytis šeimininkus, sunkiai darbo ieškoti. Niekas jo per daug nesiūlys. Tai žinoti, pasak etnoastronomo, irgi gerai – žmonės gali tinkamai pasirengti artėjančiam sunkmečiui.
O štai jeigu pirmutinis dangaus skliaute pasirodys Bernas ir tik po kurio laiko Šeimininkas – laukia geri metai. Visiems užteks darbo: patys darbdaviai lakstys paskui darbininkas, kvies juos. Matyt, ir derlius geras bus, ir sandoriai pavyks – visur reikės darbo jėgos. Bus darbo, bus ir uždarbis – visiems bus gerai.
J. Vaiškūnas sako jau patikrinęs dabartinius Šeimininko ir Berno pasirodymus ir turi gerų žinių – metai bus viltingi. Pirmas dangaus skliaute šiomis naktimis vis sušvinta Bernas – mažesnė, ne tokia ryški planeta. Ir tik po to į kelionę paskui Berną leidžiasi Jupiteris – Šeimininkas.
Mėnulio atmainos žmonėms būdavo kaip tvarkaraštis, nurodantis, kada ką pradėti dirbti. Tų darbų juk būdavo begalės – pradėsi puldinėti nuo vieno prie kito, nieko gero nebus.
Tai rodo, kad žmonėms 2018-aisiais darbo bus – darbdaviai darbštuolių ieškote ieškos.
Dangaus ženklai senoliams ne tik šitą, bet ir daug kitų svarbių žinių atnešdavo.
Išnagrinėjęs unikalų radinį – viduramžių apeiginį kaušą su išpaišytais savitais ženklais, remdamasis daugybe kitų tyrimų J. Vaiškūnas apie tai pasakoja knygoje „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.
Tą knygą perskaičius kyla noras vis dažniau pakelti akis į dangų, jame – tarp žvaigždžių – ieškoti atsakymų į daugelį gyvenime svarbių klausimų.
Žvaigždžių prisagstytas dangus kartais tiesiog stulbina – toks jis didžiulis, paslaptingas, nesuvokiamas. Net ir šiais mokslo, informacijos ir žinių laikais.
O protėviai, kaip pasakoja etnoastronomas, tikėjo, kad tai Dievas vaikščiodamas po dangų bado skliautą šakele. Praduria jį ir pro skylutes pradeda į žemę sklisti dieviškos šviesos pluoštelis, – amžinoji dangaus šviesa.
Kiekvienas šviesos spindulys skirtas konkrečiam žmogui. Juk žvaigždė – pats tikriausias žmogaus ryšys su Dievu.
Žmogus gimė – žvaigždė įsižiebė. Iš švies iki pat to žmogaus mirties. Tik nė vienas nežino, kuri iš tos gausybės žvaigždžių yra jo, gali tik spėlioti žvaigždėtą naktį akis į dangų pakėlęs, ieškoti savosios.
Tik gink Dieve, į dangų, į žvaigždes pirštu rodyti. To daryti negalima, nuo mažens tėvai vaikams šią taisyklę įdiegdavo. Dursi pirštu į dangų ir gali į savąją žvaigždę pataikyti – tuomet pirštu tarsi užkimši Dievo padarytą skylutę ir tavoji šviesa nebesklis į žemę. O be dieviškosios šviesos žmogus mirs.
„Žiūrėkite, grožėkitės žvaigždėmis, akimis jas sekite, bet, kaip mokė senoliai, pirštu į jas geriau nerodykite“, – perspėja J. Vaiškūnas.
O atėjus laikui atsisveikinti su žemiškuoju gyvenimu, danguje nebeliks ir mirusiojo žvaigždės. Naktiniame danguje dažnai galima pamatyti krintančias žvaigždes, ne vienas ir prietarą žino: pamačius krintančią žvaigždę reikia mintyse savo svajonę išsakyti, maldelę sukalbėti. Tada svajonė būtinai išsipildys.
Juk krintanti žvaigždė išsineša mirusio žmogaus sielą, ji greitai bus pas Dievą ir galės jam perduoti spėtus išsakyti žemiškuosius troškimus.
Žvaigždė krinta greitai – žybt ir nebėra. Ir tai žiūrinčiajam tampa išbandymu, savotišku testu. Tarsi patikrinama, ar jis turi tikrą svajonę. Juk ją reikia prisiminti per tą trumpą kritimo akimirką. Jeigu svajonė neišpuoselėta, dar neišsvajota, taip lengvai ir nepasirodys. O gal turi ne vieną, o šešias svajones? Jų taip pat nespėsi visų išsakyti ir išsipildymo bus sunku sulaukti.
Metas nuo Kalėdų iki Trijų karalių burtams, spėlionėms labai palankus. Daug galima sužinoti ne tik į dangų žvelgiant. Kaip sako Etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, tas stebuklingas metas iki šiol išsaugojo daug senų papročių, tradicijų.
„Tomis dienomis būdavo daug linksmybių, vaikščiodavo persirengėliai, skambėjo muzika, dainos. Nepamirškime, kad anksčiau žiema būdavo vestuvių metas, daug jų įvykdavo nuo Kalėdų iki Užgavėnių.
Tas laikas – aukštaitiškas mėsėdis – dar būdavo vadinamas „čigonų jomarku“. Tiek linksmybių, karnavalų, pasivažinėjimų rogėmis su skambalėliais būta“, – pasakoja etnologė.
O kiek būdavo spėliojama, buriama, kokie bus tie ateinantys metai. Anuomet visas žmogaus gyvenimas priklausė nuo gamtos. Gamta ir atsakymus į klausimus duodavo.
Vasarą darbai vienas kitą vydavo, nebuvo laiko burtams, užtat žiemą daugiausia ir būdavo palaikomas ryšys su paslaptingu burtų pasauliu.
Burtai, spėlionės – ne šiaip žaidimai, o ženklai, padedantys numatyti ateities planus, modeliuoti tolesnę gyvenimą veiklą, planuoti ateitį.
Danguje savo veidą nuolat kaitaliojantis Mėnulis dar ir dabar žmonėms yra svarbus. Dažnas, į dangų nė nepažvelgdamas, ieško visų metų Mėnulio kalendoriaus, kad planuotų ir žinotų, kada geriau sėti, ravėti, persodinti, kopūstus raugti, plaukus kirpti ar kitus darbus dirbti, sumanymus įgyvendinti.
O praeityje be Mėnulio nurodymų niekas neįvykdavo. Juos žmonės tose Mėnulio atmainose ir įžiūrėdavo. Kaip sako J. Vaiškūnas, Mėnulio atmainos, anuomet kvotromis, ketvirčiais vadintos, būdavo labai atidžiai stebimos. Visi darbai su jomis derinti.
Visi žinojo, kad kai Mėnulis jaunas – viskas gerai auga. Etnologas atkreipia dėmesį, kad būtent viskas – pradeda augti ir tai, ko nereikia, pvz., piktžolės.
Pilnas mėnulis nelabai kokį metą pranašaudavo. Tiesa, kol jis visas pilnas kaip blynas, tai dar pusė bėdos. Blogiausia, kai pradeda dilti – juoduoti viena jo pusė.
Sakoma, kad tai Saulė nudaužė Mėnulio kraštelį ant jo supykusi už draugystę su Vakarine žvaigžde. Ir Mėnuliui skaudu, ir Saulei pikta – nuotaikos nekokios.
Ir taip, kol jis iki pusės sudyla. Per delčią tinkamas metas neigiamiems, blogiems dalykams naikinti, dilinti.
Kai danguje Mėnulio visai nesimato, vadinamasis tuščias laikas – tada žmonės jokių darbų neužsiimama, poilsiui daugiau laiko skiriama.
Mėnulio atmainos žmonėms būdavo kaip tvarkaraštis, nurodantis, kada ką pradėti dirbti. Tų darbų juk būdavo begalės – pradėsi puldinėti nuo vieno prie kito, nieko gero nebus.
O Mėnulis tarsi dirigentas nurodo: šią savaitę vienus darbus pradėkite, vėliau prie kitų eikite. Ir viskas būdavo nuosekliai padaryta.
„Dangus ir visi jo ženklai buvo laiko kokybės žymuo“, – mano J. Vaiškūnas.
Saulė taip pat buvo labai svarbi veikėja. Pagal saulę žmonės keldavosi ir guldavo, pusryčius, pietus, vakarienę valgydavo.
Saulei ilgiau šviečiant ir prieš pusryčius dar užkąsdavo, pavakarius patiekdavo. Dienai trumpėjant, rudeniop, kai gandrai išskrisdavo, sakoma, ir pavakarius ant savo sparnų išsinešdavo – jų jau nebevalgydavo.
Saulės kelias būdavo labai atidžiai stebimas – juk ir teka ji, ir leidžiasi, laikui keičiantis, vis skirtingose vietose.
Ne veltui yra išlikęs posakis, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių Saulė pasislenka per gaidžio žingsnį, anksčiau ir kitoje vietoje teka. Tą gaidžio žingsnį žmonės išmatavo stebėdami Saulės vietą medžių, kitų pastatų atžvilgiu.
Gaidžio žingsnis – 15 minučių, savotiškas laiko matas. Galima sakyti, kad pamoka trunka tris gaidžio žingsnius, pertrauka – vieną, o pietų pertrauka darbovietėse – du gaidžio žingsnius.
Buvo laikas, kai žmonės tiesiog negalėjo gyventi be dangaus ženklų patarimų. Juk jų gyvenimo kokybė priklausė nuo gamtos ciklo, derliaus.
O dabar, kaip sako J. Vaiškūnas, nuo dangaus nutolome. Jo vaidmenį atlieka kiti dalykai – kalendoriai, laikrodžiai, įvairūs leidiniai. Nereikia nė galvos pakelti – viskas gali būti aišku.
Dažnas iš tų senųjų prietarų, burtų, tikėjimų net ir pasišaipo.
Jonas Vaiškūnas sako, kad Mėnulis mūsų protėviams tiksliai nurodydavo, kada kokius darbus geriausia dirbti, kada ilsėtis.
Bet jeigu gyvenimas pasikeistų ar atsidurtume negyvenamoje saloje, tie vadinamieji prietarai, dangaus ženklų išmanymas oi, kaip padėtų. Netrukus žvilgsnis į dangų ir vėl taptų būtinybe.
Etnoastronomas pasakoja, kad protėviai į dangų būtinai pažvelgdavo ir Kūčių vakarą, norėdavo sužinoti, kas labiausiai ateinančiais metais derės.
Jeigu dangus būdavo ryškus, su daugybe žvaigždžių, tikėdavo, jog bus daug grybų, uogų, vištos gerai kiaušinius dės. O jeigu Kūčių vakaro dangus apsiniaukęs, miško gėrybių nelabai rasis, užtat ateina palankus metas karves laikantiesiems. Karvės bus pieningos. Ūkininkai net laukdavo tokio gero ženklo – apsiniaukusio dangaus.
Šių metų Kūčių vakarą toks dangus ir buvo. Tad, atrodo, pieno kitais metais turėsime į valias.
Dangų stebėti galima visur, tačiau bene labiausiai tą daryti tinka tikroje stebykloje.
Maždaug prieš dvidešimt metų Kulionių kaime netoli nuo Molėtų astronomijos observatorijos buvo įrengta senovinė dangaus šviesulių stebykla. Joje kasmet paskutinį balandžio savaitgalį rengiama kalendorinė šventė Jorė, galima paklausyti paskaitų apie senovinius šviesulių stebėjimo būdus, senąją baltų pasaulėžiūrą ir senąjį lietuvių Zodiaką.
Rato iš dešimties medinių šventyklos stulpų su kalendoriniais ženklais viduryje įrengtas akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos azimutus svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis.
Senosios dangaus šviesulių stebyklos buvo skirtos ne tik dangaus šviesuliams stebėti, tačiau ir tradicinėms tikybos apeigoms.
