„Turbūt be muzikos ir be poezijos nebūčiau dailininkė“, – sako ne tik tapanti, bet ir rašanti, grojanti Erika Povilonytė. Asmeninio albumo nuotr.

Vejasi prancūzišką svajonę

Vejasi prancūzišką svajonę

Būsimai Dižono aukštosios meno mokyklos Prancūzijoje magistrantei panevėžietei Erikai Povilonytei kūryba – būdas kontaktuoti su pasauliu ir jį mylėti. Augusi su mintimi, jog kažkada gyvens Prancūzijoje, glausis mažame kambarėlyje, bus varginga ir nežinoma menininkė lyg iš prancūziško klasikinio filmo, Erika juokauja šią svajonę su kaupu įvykdžiusi.

Erika Povilonytė visada vertino keliones ir kūrybą. Ji mėgsta keisti vietą, patekti į naujas erdves, išgirsti naujus garsus ir užuosti dar neuostus kvapus. Nugulę sieloje jie išsilieja per kūrybą: dailę, poeziją, dainas.

„Turbūt be muzikos ir be poezijos nebūčiau dailininkė“, – sako ne tik tapanti, bet ir rašanti, grojanti Erika.

Šiuo metu ji studijuoja dailę Prancūzijoje, aukštojoje Dižono dailės ir dizaino mokykloje. Nors jau ketvirtus metus gyvena ir kuria klasikinio meno sostinėje, panevėžietei vis dar sunku vertinti menininkų padėtį ten ir čia – Lietuvoje. Jos manymu, yra dar per menkai patyrusi, kad galėtų lyginti.

„Turbūt visur dailininko profesija yra gana rizikinga. Ieškome, kur dalyvauti, kaip pasirodyti, kaip gauti valstybės paramą projektams. Prancūzijoje nuolat organizuojamos kūrybinės dirbtuvės jauniems menininkams, kūrėjai skatinami dalyvauti konkursuose, pristatyti projektus, kurti savo miestui“, – pasakoja tapytoja.

Su draugu, taip pat panevėžiečiu jaunosios kartos tapytoju Justu Indrele, Erika įkūrusi meno tikslais paremtą asociaciją. Justas veda tapybos pamokas suaugusiesiems, o gautas pajamas jiedu investuoja į dailės priemones.

„Taip ir verčiamės“, – šypteli kūrėja.

Prancūziško gyvenimo sūkury

Erika prisimena, jog apie Prancūziją nuolat kalbėdavo jos tėvai. Tėtis žavėdavosi prancūzišku kinu ir literatūra, vynuogynais ir Paryžiumi. Taip skiepijo idėją, kad atžala turėtų studijuoti Sorbonos universitete. Ir Erika ruošėsi išvykti į svajonių šalį studijuoti. Tik ne į Sorbonos universitetą, bet į aukštąją Dižono dailės ir dizaino mokyklą.

Pasak E. Povilonytės, studentai čia skatinami daug bendrauti, diskutuoti, ne tik kurti objektus, bet ir juos pateikti. Ypatingas dėmesys skiriamas darbų iškabinimui ir jo apgynimui, idėjos turtingumui, jos įgyvendinimo tikslumui. Vakarais vyksta konferencijos, kviečiami menininkai iš visos Prancūzijos ar net kitų šalių, jie pristato savo projektus ir bendrauja su studentais.

„Jauni kūrėjai įtraukiami į tą didžiulį meno pasaulį nuo pat pirmų studijų metų. Kaip man pasakė viena dėstytoja iš Vilniaus dailės akademijos, jeigu nori laisvės, studijuok Prancūzijoje. Neišsigandau tos laisvės ir labai džiaugiuosi“, – pasakoja Erika.

Nuo pat pirmųjų apsilankymų Prancūzijoje E. Povilonytei vietiniai pasirodė labai mandagūs, tolerantiški, šilti ir laimingi. Panevėžietė tvirtina niekada nejutusi tautinės atskirties, priešingai – prancūzams įdomu turėti kitataučių draugų. Net praeiviai, išgirdę lietuvių kalbą, suklūsta, teiraujasi, iš kur mergina atvykusi, kokia jos šalies sostinė, kokie patiekalai reprezentuoja šalį, kokia ten gamta.

Ir Erikai gana greitai pavyko išmokti prancūzų kalbą ir įsisukti į prancūzišką gyvenimą.

Panevėžietei jau pavyko prasibrauti ir į platesnius vandenis. Erika Povilonytė yra iliustravusi ir kanadiečių autorės eilėraščių knygeles, nuo 2018 metų priklauso virtualiai moterų menininkių galerijai „Fatale Art“. Asmeninio albumo nuotraukos

Įsikalbėjo ateitį

Kai buvo vaikas, Erika pasakojo tėvams, kad didžiausia jos svajonė yra gyventi Prancūzijoje, glaustis mažame kambarėlyje, būti vargingai ir nežinomai menininkei. Panevėžietė juokiasi, jog svajonė, regis, jau įgyvendinta.

Išties prieš išvykdama E. Povilonytė per didelių ambicijų nepuoselėjo. Jau žinojo, kaip sunku palikti šeimą, namus, draugus. Žinojo ir tai, kad laukia nežinomybė ir sutrikimas.

„Niekuomet nekūriau tuščių svajonių apie turtus ir pripažinimą, todėl niekuo nesiskundžiu ir nesu nusivylusi“, – tvirtina menininkė.

Ši šalis jai tokia pati nuostabi, kaip atrodė ką tik atvykus, tik dabar jaučiasi pati esanti jos dalimi.

Šokiruojantys motyvai

E. Povilonytės darbai išties išskirtiniai. Ji yra pristačiusi darbų ciklą, kuriame unikaliu būdu pavaizdavo ligas, kitame – medžioklės motyvus ar Lietuvių pilkapius.

Pasak Erikos, jos darbai yra tuometinių minčių atspindžiai. Jeigu domisi grožio ir skausmo santykiu, į piešinius integruoja medžioklės, ligos motyvus. Jeigu susižavi lietuvių mitologija ar istorija – darbuose atsiras pilkapio figūra, akmeninio vainiko simbolis. Jei pakeri archeologiniai kasinėjimai – ima vaizduoti formų kūrimosi ir išsiskaidymo elementus, nubyrėjimus.

E. Povilonytė prisimena, jog meno studijų pradžioje ją ypač jaudino skausmo ir grožio dialogai. Figūratyvūs piešiniai, vaizduojantys kenčiantį gyvūną ar žmogų, vėliau peraugo į nuotraukų ciklą, kuriame papuošalai tarsi tapo virusais ar bakterijomis, karoliukai vaizdavo mikrobus. Žvėries ir žmogaus santykis, ligos, mirties estetika, liūdesys ir kančia buvo pagrindiniai siužetai, kuriuos analizavo ir stengėsi perteikti kuo labiau kerinčiai, kuo patraukliau akiai.

„Apipintas grožio aureole skausmas tarsi sužibėdavo. Nostalgiškos akvarelės vis keitėsi, kol atradau kitas galimybes, kitokį popierių. Pradėjau daug daugiau dėmesio skirti klausimui „kaip“ nei klausimui „ką“, – pasakoja menininkė.

Magiškas susilietimas

E. Povilonytė pasinėrė į užburiantį popieriaus ir dažo kontakto tyrinėjimą. Erikai dabar pats teptuko ir popieriaus susilietimas yra toks stebuklingas, kad, atrodo, daugiau nieko ir nebereikia.

„Akvarelės ar pastelės kompozicijose atsispindi mano meilė muzikai, archeologijai, poezijai. Analizuoju ritmą ir melodiją, kontūro ir formos klausimą, ieškau netikėtos harmonijos. Ar tai būtų iš daug taškelių susidaranti konkreti forma, ar purus rūkas, o gal tiesiog ilga linija išsidėstę potėpiai. Mano tikslas visada yra lengvumas, trapumas ir virpėjimas“, – kalba Erika.

Ji tapo ir rašo tai, ką tuomet galvoja. Šiuo metu dirba vien ant popieriaus, dažnai jautraus: japoniško, rankų darbo, permatomo, kartais – ant skirto restauravimui.
E. Povilonytė tvirtina niekada nesistengusi kurti savo braižo. Jis vystosi savaime, o Erika tikisi, kad niekada nenustos kisti.

„Panevėžietis tapytojas Ramūnas Grikevičius yra sakęs, kad menininkas, kuris rado savo stilių, yra miręs menininkas. Aš dar gyva!“ – šypteli Erika.

Galerija

Tėvai – tvirtas ramstis

E. Povilonytės giminėje yra profesionalių menininkų, tačiau jos tėvai pasuko kitais keliais. Visgi tai jiems netrukdo būti atsidavusiems meno pažinimui. Grįžusi į Lietuvą atostogų, Erika į savo meno projektų vykdymą visada įtraukia šeimą: kartu važinėja, fotografuoja, rėmina, diskutuoja.

„Šeimos nariai niekada nelieka apatiški mano veiklai, tuo labai džiaugiuosi“, – prisipažįsta menininkė.

E. Povilonytės tėvai visuomet domėjosi daile, teatru, muzika. Visa tai ir jai buvo skiepijama nuo pat mažumės.

Iki septintos klasės Erika lankė Panevėžio muzikos mokyklą, grojo pianinu, ilgainiui vis mažiau norėjosi groti ir vis labiau troško piešti.

„Kai baigiau Muzikos mokyklą ir įstojau į Panevėžio dailės mokyklą, pasijaučiau pačioje tinkamiausioje vietoje. Paskatinta mokytojų, pradėjau aktyviai dalyvauti meno renginiuose ir konkursuose, rengti parodas. Tada ir supratau, kad noriu likti šioje terpėje, man ji artima ir įdomi“, – pasakoja E. Povilonytė.

Formavo Panevėžys

Erika menu gyveno dar vaikystėje. Viskas prasidėjo nuo mamos skaitomų knygelių iliustracijų, paskui spintoje rastų grafiko Stasio Krasausko, tapytojo M. K. Čiurlionio darbų albumų, nuo paveikslų, kabančių namuose. Panevėžio teatrai, Dailės galerija, bibliotekos – visi šie kultūros taškai formavo kūrybingą asmenybę.

Dar vėliau – Panevėžio dailės mokyklos mokytojai, kurie buvo ir draugai, ir patarėjai, pirmieji kritikai, pirmieji žiūrovai.

„Ypač esu dėkinga Irinai Nosovai ir Ramūnui Grikevičiui, padėjusiems pamatyti tikras daiktų spalvas, supratusiems mano beprotybę ir įvertinusiems gebėjimus“, – gražių žodžių mokytojams negaili Erika.

O geriausia dovana, kokią ji galėjo gauti vaikystėje, buvo piešimo sąsiuvinis ir naujas flomasterių rinkinys. Jų turėjo galybes. Naujas popierius ir kitokia piešimo priemonė padiktuodavo vis kitokius siužetus.

„Piešdavau gyvūnus ir namus, papuošalus, kuriuos paskui iškirpusi dovanodavau mamai. Kurdavau pasus žaislams, karpydavau paveikslėlius iš žurnalų ir klijuodavau ant lapo. Mama yra sakius, kad stebėdavosi mano pasiryžimu iškarpyti ir perklijuoti į kitą vietą. Lyg ir beprasmiška, o man atrodydavo taip svarbu. Gal ir turėjau tą kitokį matymą ir pajautimą, bet svarbiausia – norą“, – pabrėžia menininkė.

Vaizduotės ieškojimai

Pasak E. Povilonytės, šiais laikais darosi vis sunkiau kalbėti apie vieną dailės šaką, kaip apie atskirą sferą, – tirpsta ribos tarp piešimo ir tapybos, tarp tapybos ir skulptūros, tarp akto kurti ir performanso.

„Neseniai skaičiau meno kritiko Johno Bergerio knygą, kurioje jis atskiria tapybos kūrinį nuo piešinio teigdamas, jog piešta linija tarsi susilieja su popieriumi, pasidaro nebeapčiuopiama. Tapyba, priešingai, kuria lyg ir odą ar kailiuką. Jei brauksime ranka per tapybos darbą, jusime dažų tekstūras, reljefus. Man tapyba ir yra reljefų ieškojimas, stebėjimas, kaip spalva reaguoja su kita, kaip dažas skverbiasi į popierių jį savaip suformuodamas ir užkoduodamas“, – sako Erika.

Dailininkė prasitaria vis graužianti save, kad gal nėra pakankamai kūrybinga. Kartais atrodo, kad neturi lakios vaizduotės, ir vis tiek kuria.

„O iš tikrųjų net neįsivaizduočiau skirtumo tarp lakios ir nelakios vaizduotės. Galbūt jo ir nėra? O jeigu ir yra, tai tas skirtumas vadinasi baime“, – samprotauja jaunoji kūrėja.

Ryšys tarp žinių ir norų

Kūryba Erikai yra būdas kontaktuoti su pasauliu ir jį mylėti.

„Niekada neapsiribojau vien daile, vien muzika ar vien literatūra. Neapsiriboju ir menu. Gyvenimas labai įvairus ir nuostabus, stengiuosi į jį žiūrėti iš skirtingų kampų“, – tvirtina Prancūzijoje įsikūrusi panevėžietė.

Anot E. Povilonytės, mokėti gerai tapyti yra viena, pajausti – kas kita. Žinios nublanksta be jausmo, o niekuo konkrečiu neparemtas jausmas lyg ir netvirtas.

„Svarbi simbiozė tarp to, ką žinome ir mokame, ir tarp to, ko norime“, – pabrėžia kūrėja.

Ji įsitikinusi, jog nėra vieno kelio į sėkmę ir pripažinimą. Kiekvienas kasasi, kaip sugeba. Tačiau mananti, jog dailininkui labai svarbu užmegzti kontaktą su publika.

„Meno darbas žavi, kai jis mus paliečia, kai jame randame kažką, ko trūko, ko ieškojome, o gal net nesitikėjome. Kaip pasakytų Vasilijus Kandinskis: meno kūrinys gyvas, jeigu jis virpina žmonių sielos stygas“, – sako menininkė.

Į meną ateina robotai

Anot Erikos, mene visais laikais egzistavo tendencijos. Lygiai taip pat ir šiandienos pasaulyje. Ji svarsto, jog dabar labai stengiamasi kuo labiau šokiruoti žiūrovą, atskleidžiant negirdėtas tiesas, nematytus vaizdus, neįtikėtinas galimybes. Meno pasaulį užkariauja technologijos, ateina robotai. Tad idėja tarsi sėdi karaliaus soste, o jos įgyvendinimas pasitraukia į šešėlį.

„Vis dažniau menininkas šiandien nebėra savo kūrinio vykdytojas, bet tik projekto vadovas. Žiaurumas, milžiniški formatai, didelės išlaidos ir monumentalumas“, – vardija Erika.

Visgi, anot jos, nors tendencijos matyti, bet jos ne visada sutampa su troškimais. „Tendencija yra viso labo tik mada, kuri ateina ir praeina. Esmė niekada nesikeičia“, – įsitikinusi E. Povilonytė.

Erika daug laiko skiria lavinimuisi, lanko parodas, bendrauja su kitais menininkais. Iš to semiasi įkvėpimo kurti.

„Mūzos ateina, kai yra tam tinkamas momentas. Būna, kad ilgą laiką netapau, bet kaupiu informaciją, skaitau, rašau apie savo darbus. O įkvėpimas plaukia iš visko, kas supa. Ir kuo ta apsuptis platesnė ir turtingesnė, tuo greičiau plūs įkvėpimo bangos“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot jos, kelionės, knygos, filmai, pokalbiai, laimės ir nelaimės – viskas mezga pasąmoninius tinklus, kurie anksčiau ar vėliau sugaus skriejančią mūzą.

Nors jau ketvirtus metus Erika gyvena ir kuria klasikinio meno sostinėje, panevėžietei vis dar sunku vertinti menininkų padėtį Prancūzijoje ir Lietuvoje.

Piešiniai eilėraščių rinkiniuose

Šiais metais Erika pradėjo rašyti baigiamąjį magistro darbą, kuriame kalba ne tik apie kitus menininkus, bet ir apie savo pačios kūrybą.

Panevėžietei jau pavyko prasibrauti ir į platesnius vandenis. E. Povilonytė yra iliustravusi ir kanadiečių autorės eilėraščių knygeles, nuo 2018 metų priklauso virtualiai moterų menininkių galerijai „Fatale Art“.

Viskas prasidėjo nuo to, kad per vieną parodos atidarymą ji parodė savo darbų apla porai Dižono menininkų. Jie susidomėjo ir supažindino Eriką su leidyklos „Atelier des Noyers“ redaktore Claire Delbard. Ši kaip tik ieškojo menininko, norinčio iliustruoti kanadietės poetės eilėraščių rinkinį „Noirs“ („Juodi“). Taip prieš porą metų gimė pirmoji knygelė, kur maišosi eilėraščių ir piešinių tamsumai, nostalgijos, neramumas.

Šiais metais E. Povilonytė iliustravo jau antrą tos pačios autorės eilėraščių rinkinį „Violetinė valanda“.

Pasak Erikos, šįkart piešiniai labiau spurdantys, laisvesni, spalvotesni.

„Nors ir abstrakčios šalia eilėraščio eilučių kybančios akvarelės kompozicijos tampa kažkuo daugiau nei tik iliustracijos. Jos dalyvauja, kartu pasakoja, šoka. Patys piešiniai atgyja kaip personažai. Man visada malonu dirbti su kitais menininkais, ieškoti bendrumų ir skirtumų, priimti kompromisus. Toks bendradarbiavimas labai praturtina“, – mano pašnekovė.

Nuo Panevėžio iki Kanados

E. Povilonytės galvoje kartais sukirba mintis savo darbus sudėti į parodą. Anot jos, rengti parodą yra didžiulis išbandymas ir malonumas, o būti matomam – vienas iš menininko tikslų. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Erika turėjo kelias personalines parodas Panevėžyje, Dailės mokyklos patalpose, galerijoje „Antrasis aukštas“, Panevėžio bendruomenių rūmuose. Prancūzijoje kol kas dalyvauja tik kolektyvinėse parodose Dižone. Viena svarbesnių parodų atidaryta praeitą pavasarį galerijoje „Interface“. Tai buvo dabartinio panevėžietės tapybos dėstytojo, Bruno Rousselot, organizuota tarptautinė studentų ir istorinių menininkų paroda „Rivière sans Retour“. Joje E. Povilonytė eksponavo akvarelių seriją.

Virtualių moterų menininkių galerijos „Fatale Art“ kuratorės praeitais metais organizavo kolektyvinę parodą vienoje Monrealio meno galerijoje, Kanadoje, kurioje buvo eksponuotas ir Erikos fotogramų ciklas.

„Pagalvoju apie tai, kaip būtų malonu sudalyvauti parodoje Lietuvoje. Vis laukiu progos“, – šypteli dailininkė.

Darbas su gyvatėmis

E. Povilonytė planuoja grįžti į Lietuvą vasaros atostogų. Tuomet panirs į lietuvių literatūrą ir mitologiją, ieškos ten atgaivos ir įkvėpimo.

„Nėra labai aiškaus slenksčio tarp mano darbo ir mano laisvalaikio. Man menas yra ir darbas, ir poilsis, ir protinė veikla, ir sportas“, – tikina Erika.

Pusmetį E. Povilonytė studijavo Breros meno akademijoje Milane. Šios patirties aidai vis dar girdisi jos kūryboje. Akademijoje pirmą kartą ji išbandė ir monotipo techniką, pažino popieriaus gamybos subtilybes. Pastarosios kol kas yra jaunąją menininkę apsėdusios.

Šiuo metu ji dirba su serija „Serpents“ („Gyvatės“). Gamtoje, ant žemės iš popieriaus masės lieja gyvačių odų siluetus primenančias formas. Jas džiovina, nulakuoju, aptapo. Gyvates derina su piešiniais, tarytum šios būtų iš jų iškritę fragmentai.

Ateinantys, penktieji, metai panevėžietei bus paskutiniai Dižono aukštojoje dailės mokykloje. Laukia svarbus išbandymas – diplomo gynimas, susidedantis iš rašto darbo ir darbų iškabinimo pristatymo.

„Kai pavyks sėkmingai užbaigti šį etapą, pamatysim, kaip viskas klostysis toliau. Likimas parodys“, – šypsosi jaunoji kūrėja.

Galerija

Komentarai

  • Šaunuolė tu Erika. Labai gražųs darbai.

  • O gal lietuviški tautiniai raštai modernioje kūryboje? Bet visur į mūsų gyvenimą smelkiasi kosmopolitizmas. Visos dainelės – angliškai, dauguma užrašu ant pastatų – angliški, Net vardai vietoj Monikos -Moni*ue, Jau ne Stasys, o Stano. Gal ir vietoj Judo bus Džiadas… Pvz., buvome lygiavertės Dviejų Tautų Respublikoje, o dabar gyventojų santykis – 38 mln. ir 2,7 mln

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų