-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Politinis kalinys, kovojęs už laisvą Lietuvą, Algimantas Susnys sovietiniuose lageriuose praleido aštuonerius metus. Ten sako sutikęs pačių įvairiausių žmonių – likimas suvedė tiek su budeliais, tiek ir su iškiliausiomis asmenybėmis.Gimė Algimantas Susnys Rokiškio rajone, netoli Suvainiškio buvusiame vienkiemyje gražiu pavadinimu Salos, kur Latvijos pasienis buvo visai čia pat – vos už kelių šimtų metrų.
Septynias klases jis baigė Suvainiškyje, o 1952 metais pradėjo lankyti Pandėlio vidurinę mokyklą.
Kadangi Pandėlys nuo namų buvo nutolęs apie dvidešimt kilometrų, gyventi teko nuomojamame bute.
„Daug mūsų ten buvo – trylikos metų ir panašaus amžiaus. Buvo ir augesnių, kurie mokėsi baigiamosiose klasėse“, – prisimena.
Pandėlyje įvyko ir pirmasis Algimanto susidūrimas su sovietų saugumo struktūromis.
Tuo laiku partizaninis judėjimas Lietuvoje jau buvo nuslopęs, tačiau šis kraštas, pasak A. Susnio, visuomet skyrėsi nuo kitų.
1944 metų pabaigoje Panemunį, miestelį maždaug pusiaukelėje tarp Suvainiškio ir Pandėlio, buvo užėmęs maždaug 300 partizanų jungtinis būrys. Čia driekėsi dvi didelės girios – Biržų ir Žalioji. Pirmojoje veikė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės Sierakausko (vėliau Pilėnų) tėvūnija.
„Šiuose kraštuose partizaninis judėjimas veikė labai ilgai, nes kovotojai laikėsi atokiai, – pasakoja A. Susnys. – Kai buvo bandoma sukurti centralizuotą partizaninį judėjimą, dalis biržiečių, pandėliečių šią mintį priėmė nepatikliai. Manė, kad taip bus daugiau šansų įkišti į jų gretas išdavikus.“
Atsargumas lėmė, kad 1958–1959 metais Žaliojoje ir Biržų giriose tebebuvo partizanų. Nors, anot A. Susnio, jau nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios visi šviesesni protai matė, jog ginkluotas pasipriešinimas gęsta – metai kiti ir viskas bus baigta.
Vienas tokių buvo garsusis Kęstučio apygardos vadas Antanas Bakšys-Klajūnas (Germantas, Senis), 1952 metais įkūręs pogrindinę organizaciją „Vyčiai“, turėjusią toliau priešintis okupantams jau neginkluotu būdu.
Pasak A. Susnio, jai slapta priklausiusių narių buvo daugelyje mokyklų, ir Pandėlio taip pat.
Vienas „Vyčių“ sąjungos vadovų Kazys Daugelavičius, turėjęs ryšių su partizanais, gyveno su A. Susniu. Šis sako, kad mažesnieji moksleiviai buvo savotiški „vyčių“ pagalbininkai – pavyzdžiui, pristatydavo partizaninę spaudą ir pan. Ir nors jaunimui nestigo entuziazmo, labai trūko konspiracijos įgūdžių. Kiti apie savo veiklą nevengdavo pasakoti net ir laiškuose, tad saugumas juos greitai užfiksavo.
Mordovijos lageriuose Algimantas atsidūrė dar būdamas studentas. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Kai čekistai suėmė K. Daugelavičių ir kitus, išsivedė ir drauge gyvenusį Algimantą.
„Tai buvo mano pirma pažintis su saugumiečiais, – sako buvęs politinis kalinys. – Pamenu, naktį apsupo. Juos kėlė ir mane paėmė. Augalotas buvau… Necenzūrine kalba žodelis ir „Vstavaj, bandit!“
Palaikę areštinėje iki ryto, A. Susnį išleido. Pamena, kažkoks kaukazietiškos išvaizdos saugumietis rusų kalba paklausė, kam tą vaikėzą čia atvedė, ir išgrūdo lauk.
Kad po kelerių metų Pandėlio mokykloje susikūrusios kitos pogrindinės organizacijos iniciatoriumi tapo jau jis pats, A. Susnio manymu, buvo visiškai natūrali įvykių eiga. Tautiškumo, laisvės idėjomis degantys jaunuoliai – tokie, kaip vėliau garsiu disidentu tapęs Petras Plumpa, Rimantas Greiška, Nijolė Gaškaitė, kiti – jungėsi draugėn tos pačios meilės Lietuvai vedami.
„Mes gaudavome paskaityti iš partizanų „Vytį“, satyrinę poemą „Raudonasis rojus“. Pradėjome leisti laikraštį „Laisvės balsas“, – vardija A. Susnys.
Kai gatvėse pasipildavo įvairių atsišaukimų, ant pastatų sienų vasario 16-ąją atsirasdavo užrašų, paslapčia iškildavo trispalvės, tai irgi buvo Algimanto bendražygių darbas.
Jis neabejoja: saugumas jautė, kas vyksta ir kas į tokią veiklą įsitraukęs. Tačiau kol jaunuoliai lankė mokyklą, to įrodyti nepavyko.
„Buvome jauni, – šypsosi A. Susnys, prisiminęs tuometę drąsą. – Kartais per pamokas – pavyzdžiui, istorijos, – kuris mūsų nekaltu veidu imdavo ir paklausdavo, kaip tokia maža Suomija galėjo užpulti tokią galingą mūsų tarybinę tėvynę.“
Po vidurinės visi bendraminčiai išsiskirstė, tačiau vėliau vėl susitiko jau Kaune.
„Kai manęs paklausdavo, už ką dėkingas sovietų valdžiai, galiu drąsiai pasakyti: už tai, jog mane pasiuntė į lagerį. Aš pamačiau kitus žmones, daug ką supratau, ko niekada čia būdamas nebūčiau supratęs.“
A. Susnys
Baigęs mokyklą, A. Susnys bandė stoti į Žemės ūkio akademiją sostinėje. Tačiau nebūdamas komjaunuolis bergždžiai stengėsi.
Kaip paaiškėjo, tais laikais aukštosioms būdavo pateikiamos stojančiųjų charakteristikos, kurių pačiam asmeniui į rankas niekas neduodavo.
„Taip per aplinkui sužinojau, kad nerekomenduoja manęs priimti į aukštąją mokyklą, nes garsėju antitarybinėmis pažiūromis“, – pasakoja.
Tačiau Algimantui pavyko įstoti į Veterinarijos akademijos Zootechnikos fakultetą Kaune. Plano B ėmėsi su mintimi, kad dėstomieji dalykai čia bus tie patys, o vėliau galbūt pavyks persikelti mokytis į Žemės ūkio akademiją.
Kaune A. Susnys vėl susitiko su N. Gaškaite. Ši pažinojo žmogų, grįžusį iš lagerio ir ieškojusį bendraminčių.
Iš to bendradarbiavimo nieko neišėjo, sako, tačiau organizacija buvo atkurta. Ne tik Kaune. Dalis narių, prisimena A. Susnys, buvo Gargžduose, dalis Vilniuje, Klaipėdoje. Norėta kiekviename rajone palikti pėdsaką, tad paruošta pradinė programa, įstatai. Organizacija pavadinta „Laisvę Lietuvai“.
Jos nariai platino antisovietinius lapelius, kėlė trispalves. Akiplėšiškiausia „operacija“ įvykdyta 1958 metais, kai P. Plumpa ant Petrašiūnų elektrinės maždaug 80 metrų aukštyje iškėlė nepriklausomos Lietuvos vėliavą. Apsimetęs, kad eina į dušą, kartu su rankšluosčiu įsinešė Trispalvę.
Lageryje Algimantas Susnys sutiko daug bendraminčių, nuteistų už antisovietinę veiklą. Tarp jų ir Balį Gajauską, Vladą Šakalį. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Tačiau kilpa aplinkui nepriklausomo pasipriešinimo dalyvius veržėsi.
A. Susnys pasakoja tą jautęs, matė kone kiekviename žingsnyje sutinkantis tuos pačius veidus. Tad buvo tik laiko klausimas, kada sekimas liausis ir jį suims.
„1958 metų kovo 14-ąją su P. Plumpa spausdinome. Jis jau buvo išėjęs, kai saugumas išlaužė duris. Mane suėmė bute, jį – autobuse“, – pasakoja, kad saugumiečiai tuo laiku jau turėjo gana gerą pasiklausymo įrangą ir klausydavo įtariamųjų pokalbių – saugumą domino gauti kuo daugiau informacijos apie antisovietinių organizacijų veiklą. Ir dirbo jie stebėtinai operatyviai. A. Susnio teigimu, jei po miestą pasklisdavo atsišaukimai, jau po kokių 15 minučių gatvėse būdavo pilna ir agentų.
„Todėl mes pradėdavome nuo galinio taško ir sparčiu tempu eidavome link centro, kad būtume švarutėliai“, – sako jis.
Kartu su A. Susniu ir P. Plumpa tąsyk suimta apie dvi dešimtis žmonių. Kadangi buvo jau nebe Stalino laikai, tokių kankinimų, kaip pokariu, nebuvo.
„Tik lengvas apstumdymas. Arba pasodina ant taburetės ir tave apstoja, vadina banditais ir panašiai“, – apie patirtą spaudimą pasakoja buvęs politinis kalinys.
Saugumas, anot jo, tiesiog virė įniršiu. Įpratę, kad suimtieji kaltę verčia vienas kitam, čia susidūrė su visai kita situacija: išgirdę, jog kažkuris iš jų neva prisipažino, jaunuoliai visą kaltę prisiimdavo ir sau.
Pirmą kartą saugume A. Susnys sutiko ir žymųjį disidentą Antaną Terlecką, tuo laiku dirbusį Sovietų Sąjungos valstybinio banko Lietuvos skyriuje.
„Jis tuo metu banke užėmė aukštas pareigas, – prisiminė. – Žiūriu, vaikšto toks ponas su skrybėle. Ir sako: „Ką, jaunuoli, tarybų valdžia veltui mokė?“ Na, manau, čekistų jau ir kameroje yra. Paskui viską išsiaiškinome.“
„Ta pažintis išliko ilgam“, – sako A. Susnys, kuriam teko susidurti ir su Nachmanu Dušanskiu – liūdnai pagarsėjusiu TSRS valstybės saugumo Lietuvoje veikėju, planavusiu ir organizavusiu partizanų Tauro, Dainavos, Prisikėlimo ir kitų apygardų štabų likvidavimą, dalyvavusiu operacijose nužudant Juozą Vitkų-Kazimieraitį, Juozą Lukšą-Daumantą, Adolfą Ramanauską-Vanagą.
A. Susnys prisipažįsta tuo laiku nieko nežinojęs apie šį budelį, tačiau tas gero įspūdžio nepadaręs.
„Atrodė kaip kruvinas. Kaip per kaitrą buliaus akys pasruvusios krauju, taip ir jo“, – jis pasakoja intuityviai jautęs, kad šio žmogaus rankos smarkiai suteptos krauju.
Čekistai nepaleido Algimanto Susnio iš akių net po aštuonerių kalinimo metų grįžusio į Lietuvą – nuolat aplankydavo su kratomis. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
1958-ųjų vasarą įvyko uždaras teismo posėdis.
„Prašėme atviro, bet mums sakė, kad ėjome prieš tarybinę liaudį, taigi jie negali garantuoti mūsų saugumo – neva įniršusi liaudis gali ką nors padaryti“, – pasakoja A. Susnys.
Teisiamųjų suole atsidūrę jaunuoliai teisinių gudrybių neišmanė ir buvo naivūs.
„Mums buvo paskirti keturi advokatai, bet jie mus kaltino vos ne tiek pat, kiek prokuroras“, – sako.
Teismas Algimantui skyrė aštuonerius metus lagerio, visus ir atsėdėjo.
Pasak A. Susnio, jiems stengtasi įdiegti, kad tokių kaip jie, nepatenkintųjų, daugiau nėra, kad kiti džiaugiasi sovietų valdžia. Bet greitai atsiskleidė kitokia tiesa.
Nepaklususių sovietų valdžiai buvo įvairiose tautose.
A. Susnys lageriuose sutiko tokio pat likimo ir panašaus amžiaus latvių, estų, kitų tautų atstovų.
Jo paties galutine stotele tapo Mordovijos lageriai. Laikai tada buvo kupini sutrikimo ir netikrumo. Nes vyko amnestija ir žmonės buvo suvežami į vieną vietą iš įvairių lagerių.
„Jaunimo banga. Tais metais iš Lietuvos buvo apie 180 jaunų. Jie vienijosi. Pasijutome tarsi visai kitoje aplinkoje“, – prisimena.
Lageryje A. Susnys sako sutikęs kitų tautų atstovų, su kuriais kitomis aplinkybėmis greičiausiai nebūtų susidūręs. Publika buvo labai marga – nuo moksleivių iki M. Lomonosovo universiteto dėstytojų.
Matė lietuvis tarp kalinių ir ne vieną žymų partizaną.
Ten turėta knygų, kurių laisvėje būtų sudėtinga gauti.
„Kai manęs paklausdavo, už ką dėkingas sovietų valdžiai, galiu drąsiai pasakyti: už tai, jog mane pasiuntė į lagerį. Aš pamačiau kitus žmones, daug ką supratau, ko niekada čia būdamas nebūčiau supratęs“, – tvirtina A. Susnys.
Po aštuonerių metų grįžus į Lietuvą, paprasta nebuvo. Buvęs politinis kalinys, kaip ir daugelis kitų, pasakoja patekęs į užburtą ratą: nesi registruotas gyvenamojoje vietoje – negali dirbti, o registruoti niekas nenori.
Trečią dieną po sugrįžimo Algimantas gavo nurodymą atvykti į apylinkės tarybą Suvainiškyje. Paaiškėjo, kad tai draugiškas teismas, informavęs A. Susnį pažeidus pasų režimą. Jis turėjo registruotis per tris dienas, bet to nepadarė. Tad jei nedings per nustatytą laiką, bus suimtas.
Taip prasidėjo A. Susnio klajonės po Lietuvą siekiant prisiregistruoti ir gauti darbą.
„Iškeliavau iš namų ir pusę metų gyvenau, kaip Dievas davė. Glaudžiausi pas draugus ir pažįstamus. Atėjus rudeniui, nebuvo ką daryti“, – pamena jis.
Tad atsidūręs Panevėžyje nuėjo į pasų poskyrį ir pareiškė, jog padarys kriminalinį nusikaltimą. Tik tuomet pavyko prisiregistruoti.
Tačiau saugumo dėmesio taip ir neatsikratė. Kadangi bendraudavo su tokio pat likimo žmonėmis, ne kartą sulaukė net kratų. Kaip tada, kuomet per Suomiją į Vakarus pabėgo A. Susnio geras pažįstamas Vladas Šakalys.
„Sakau, arba jūs mane idiotu laikote, arba patys tokie esate. Negi manydamas, kad bet kada gali ateiti, kažką namuose laikysiu?“ – prisimena traukdavęs per dantį sovietų valdžios agentus.
