Ugnies galia: didžiausi gaisrai žmonijos istorijoje

Ugnies galia: didžiausi gaisrai žmonijos istorijoje

Australijoje vis dar siaučiantys gaisrai laikomi viena didžiausių šios šalies katastrofų per visą istoriją. Tačiau neaprėpiamame pasaulyje yra ir daugiau vietų, kurios buvo skaudžiai paliestos negailestingų ugnies liežuvių.

Didysis Romos gaisras

Ar galėjo Romos valdovas, negailestingasis Neronas, įsakęs nužudyti savo motiną ir žmoną, padegti ir savo turtą? Ar galėjo jis būti Didžiojo Romos gaisro kaltininkas?
Gaisras Romoje prasidėjo 64-ųjų liepos 18-osios naktį pirklių parduotuvėse, kurios buvo išsidėsčiusios pietryčių pusėje nuo Didžiojo cirko netoli Palatino kalvos. Nuo čia ugnis plito po visą Palatiną (senovės Romos centras) ir labai greitai pasiekė Eskvilino kalvą. Paryčiui pragaištinga gaisro liepsna jau buvo apėmusi didžiąją dalį miesto. Liepsnojančiame mieste žmonės ieškojo užuovėjos akmeniniuose rūsiuose ar už akmens paminklų. Ugnis greitai plito ne tik dėl sauso oro ir vėjo. Tam padėjo ir palanki miesto architektūra: siauros vingiuotos gatvelės su arti vieni kitų esančiais pastatais nesudarė jokių kliūčių viską niokojančiai liepsnai plisti. Be to, kilo spūstis, kurioje nukentėjo daug gyventojų.
Tiktai po šešių dienų pavyko sustabdyti gaisro plitimą. Jis truko šešias dienas ir septynias naktis. Šalinant padarytą žalą, gaisras atsinaujino, ugnis paplito ir Marso laukuose. Ugnis liepsnojo dar tris dienas, iki pat liepos 28-osios. Didysis Romos gaisras sunaikino du trečdalius Romos miesto, net 40 000 nuomojamų namų, Romos aukštuomenei priklausiusias 132 vilas, dalį imperatoriaus rūmų ir daugybę šventyklų.
Iš keturiolikos tuometinės Romos rajonų tik keturi kvartalai buvo nepaliesti gaisro. Trys kvartalai buvo visiškai sunaikinti, dar septyni stipriai nukentėjo. Buvo sunaikinta Mėnulio deivės šventovė, Jupiterio ir Apolono šventyklos, stovėjusios Palatine, deivės Vestos šventykla, Palatino biblioteka,
Žinoma, jog tuo metu, kai kilo gaisras, valdovo Nerono Romoje nebuvo. Jis laiką leido pakrantėje už 50 kilometrų nuo sostinės. Svarstoma, jog galbūt jis davė įsakymą padegti Romą savaite anksčiau. Tačiau tuomet ar jam būtų nesinorėję prižiūrėti gudriai sukurto plano? Tuo labiau jog yra teorijų, teigiančių, kad šiuo gaisru Neronas norėjo sau suteikti malonumą.
Gaisras suteikė Neronui progą pradėti krikščionių persekiojimą. Dėl kilusio gaisro valdovas apkaltino būtent juos. Daugybė krikščionių buvo suimti, nemažai jų žuvo arenoje sudraskyti laukinių žvėrių, nukryžiuoti arba padegti gyvi.

Meireki gaisras

Šį gaisrą pagal mastą galima palyginti su Tokijo bombardavimu Antrojo pasaulinio karo metais: per jį žuvo apie 100 tūkst. žmonių, ugnis sunaikino apie 70 proc. miesto.
1657 metų kovo 2 dieną viename Edo miesto (dabartinio Tokijo) pastatų įsiplieskė gaisras, kuris vėliau tapęs nevaldomas niokojo miestą ištisas tris dienas. Liepsnos nusinešė daugiau nei 100 000 (kai kuriuose šaltiniuose šis skaičius siekia 200 000) žmonių gyvybių.
Anot legendos, ši tragedija prasidėjo nuo labai nekalto veiksmo – paauglė mergina nusipirko kimono… Tačiau netrukus, nepaisant to, jog ji niekuomet nesiskundė rimtais sveikatos sutrikimais, mergina smarkiai susirgo ir mirė, net nespėjusi apsivilkti nusipirktojo drabužio. Po jos mirties tas pats kimono pateko kitai merginai į rankas, kuri taip pat mirė nespėjusi jo apsivilkti. Trečiosios merginos laukė toks pats likimas. Žinoma, kaltė dėl šių trijų mirčių buvo suversta kimono ir dvasininkas nusprendė, jog kimono prakeiksmą galimą panaikinti tik jį sudeginus.
Pats dvasininkas ir ėmėsi šio darbo. Meireki eros trečiųjų metų 18 dieną (1657 m. kovo 2d.) jis sukūrė laužą ir įmetė į jį kimono. Deja, tuo metu pučiantis stiprus vėjas pakėlė degantį drabužį nuo žemės ir užpūtė jį ant šalimais esančio pastato stogo. Tikėtina, jog tai buvo šventyklos stogas. Įsiplieskė gaisras, kuris išplito akimirksniu dėl jam labai palankių sąlygų: visi namai buvo labai arti vienas kito, visi jie buvo pastatyti naudojant medį, popierių ir šiaudus stogams dengti. Negana to, tais metais mieste vyravo sausra, beveik nebuvo lietaus, dėl to namų mediena buvo labai degi.
Nevaldomas gaisras žaibiškai plito ir niokojo visą miestą. Tūkstančiai Edo gyventojų žuvo liepsnose, dar net negavęs įspėjimo apie jį.
Ugnis visiškai užgeso tik po trijų dienų nurimus vėjui. Tačiau į miestą dar buvo sunku įžengti dėl jį apgaubusio tirštų dūmų debesies. Tik po maždaug šešių dienų nuo gaisro pradžios vienuoliai ir kiti išgyvenusieji galėjo iš miesto išnešti mirusiųjų palaikus į Honjo apylinkę, kur jie ir buvo palaidoti.
Šios katastrofos aukoms atminimui toje vietoje buvo pastatyta Ekoin šventykla.

Didysis Londono gaisras

1666-ųjų rugsėjį didysis Londono gaisras per kelias dienas nusiaubė vasaros karščių nukamuotą Didžiosios Britanijos imperijos sostinę. Negailestingo gaisro liepsnose pražuvo tūkstančių žmonių svajonės ir gyvenimai.
1666 m. vienoje Pading Leino kepykloje, stovėjusioje netoli Londono Tauerio ir Šv. Pauliaus katedros, prasidėjo gaisras, vėliau išsiplėtęs ir per keturias dienas sunaikinęs didelę dalį miesto. Į istoriją šis įvykis įėjo kaip didysis Londono gaisras. Gaisras prasidėjo rugsėjo 2 dieną, ugnis nevaldomai siautė, o aplinka įkaito iki 1 700 laipsnių pagal Celsijų. Anglijos sostinės Londono gaisras miestą beveik nušlavė nuo žemės paviršiaus. Ugnis, įsisukusi į siauras, medinių namų gatveles, nepagailėjo net pagrindinės sostinės šventovės – Šv. Pauliaus katedros.
Po gaisro benamiais liko apie 100 tūkstančių Londono gyventojų, anuomet tai buvo šeštadalis visų Anglijoje gyvenusių žmonių. Politinė ir socialinė padėtis po didžiojo Londono gaisro buvo nepavydėtina – baimintasi galimos užsienio priešų apgulties, siautusios epidemijos. Visgi miestas po gaisro buvo atstatytas: gatvės tapo platesnės, namai imti statyti mūriniai, o vietoj sudegusios katedros pastatyta nauja, dar didingesnė. Istorikai tiki, kad epidemijos po gaisro taip pat ėmė trauktis, miestas apsivalė.
Nors manoma, kad per gaisrą žuvo tik saujelė žmonių, liepsnose supleškėjo 13 200 namų, 87 bažnyčios ir begalė dirbtuvių.

Didysis Čikagos gaisras

1871-ais metais įvykęs gaisras Čikagoje yra viena didžiausių katastrofų JAV istorijoje. Gaisro padaryti nuostoliai siekė 220 milijonų dolerių, o dabartiniu kursu tai būtų ne mažiau nei 3 milijardai dolerių. Su šiuo gaisru susiję nemažai mįslių ir prieštaravimų.
Didysis Čikagos gaisras kilo spalio 8-ąją ir tęsėsi iki spalio 10-osios. Gaisras nusinešė iki 300 žmonių gyvybių, sunaikino 9 kv. km miesto ir apie 300 tūkst. žmonių paliko be namų. Nors šis gaisras buvo viena didžiausių Jungtinių Amerikos Valstijų 19 a. nelaimių ir sunaikino didelę dalį miesto centrinio rajono, Čikaga buvo atkurta ir toliau augo kaip vienas didžiausios populiacijos ir ekonomiškai svarbiausių Amerikos miestų.
Čikaga žemėlapyje pirmą kartą buvo pažymėta 1833-iais metais, kaip kaimelis, turintis 350 gyventojų. Tačiau dėl patogios geografinės padėties Čikaga greitai tapo vienu svarbiausių šalies transporto mazgų, o tai savo ruožtu lėmė didžiulį gamybos augimą ir imigrantų antplūdį. Prieš didįjį gaisrą Čikaga turėjo puikų centrą su akmeniniais namais, turtingų miestiečių dvarais, teatrais, kazino, bankais. Tačiau didžioji pastatų dalis buvo pastatyta iš miesto apylinkėse augusių pušų.
Nuo 1871-ųjų metų rugpjūčio pabaigos ant Čikagos neiškrito nė lašas lietaus, sausas ir karštas oras nė iš tolo nepriminė rudens. Spalio 8 d., šeštadienio, vakarą tūkstančiai gyventojų, kaip buvo įprasta, išėjo į gatves pasivaikščioti. Pagal visuotinai priimtą versiją gaisro priežastis buvo visiškai banali. Apie 9 valandą vakare Dekoveno gatvės 137-o namo kieme esančiame nedideliame tvartelyje Katrina Oliri melžė savo karves. Įdomu tai, kad istorijoje išliko karvių vardai: Deizė, Medlina ir Gvendolina. Viena karvė pasisuko ir koja užkliudė žibalinę lempą, kuri parvirto ant šieno. Iš karto plykstelėjo ugnis, kuri apėmė tvartelį ir netrukus persimetė į kaimynų ūkinius pastatus. Kol Patrikas ir Katrina Oliriai su kaimynais bandė užgesinti gaisrą, susirinkę žiopliai spėliojo, per kiek laiko su juo susidoros gaisrininkai, kurie turėjo atvykti artimiausiomis minutėmis. Tačiau iš pietvakarių papūtė stiprus vėjas, visiems netikėtai ugnis persimetė į kitą gatvės pusę ir ėmė greitis plėstis.
Įkaitęs vėjas ugnį greitai varė į šiaurės rytus link miesto centro, paversdamas niekais visas gaisrininkų pastangas. Iki vidurnakčio ugnis persimetė per pietinę Čikagos upės atšaką. Tankiai sustatyti mediniai namai, upėje prišvartuoti laivai, mediniai šaligatviai, anglių sandėliai, angarai su kilimais, audiniais ir avalyne, akmens anglių saugyklos, elevatoriai su grūdais, sandėliai su spiritu ir baldais – visa tai lėmė labai greitą gaisro plitimą. Dėl įkaitusio oro užsidegdavo net toli nuo gaisro židinio esančių medinių namų stogai.
Po kiek laiko užsiliepsnojo miesto centras. Ugnyje paskendo viešbučiai, parduotuvės, bažnyčios, teatrai ir miestiečių pasididžiavimas – operos pastatas. Sudegė netgi Pirmojo nacionalinio banko pastatas, pastatytas iš akmens, plieno ir stiklo. Nuo stipraus karščio marmuras ėmė lydytis, o metalas tekėti. Mieste siautėjo tikras ugnies uraganas.
Gyventojai bandė gelbėtis, tiltais persikeldami per šiaurinę Čikagos upės atšaką. Tačiau ugnis pasiekė ir šį rajoną, ėmė liepsnoti namai šiaurinėje miesto dalyje. Keli tūkstančiai gyventojų susirinko Linkolno parke ir ant Mičigano ežero kranto. Jų laimei, pirmadienio, spalio 10 d., vakare vėjas nurimo, prasidėjo ilgai lauktas lietus. Gaisras, sudeginęs 48 kvartalus, liovėsi.
Keletą dienų po gaisro pelenai buvo tokie karšti, kad nebuvo įmanoma išaiškinti sugriovimų masto. Tik vėliau buvo nustatyta, kad gaisras sunaikino visus pastatus keturių mylių ilgio ir maždaug 3/4 mylios pločio zonoje.
Gaisravietės plotas buvo 8 kvadratiniai kilometrai. Sudegė 17 500 pastatų. Skrupulingieji amerikiečiai suskaičiavo, kad Čikaga neteko ir 200 apšvietimo stulpų. Nors per gaisrą žuvo apie 300 žmonių, buvo rasti tik 125 žuvusiųjų kūnai.

Šių laikų katastrofa

Pragarą žemėje žmonės priversti stebėti ir šiais moderniais laikais. Praėjusių metų gaisrų mastas yra protu nesuvokiamas – visą vasarą miškai degė Sibire, Afrikoje, Amazonijoje, JAV. Liepsnos šėlo net ir Arktyje – Aliaskoje bei Grenlandijoje.
Štai dar rugpjūčio mėnesį Sibire liepsnojo daugiau kaip 21 000 kvadratinių mylių miško. Šis gaisras laikomas kone rekordinio dydžio Rusijos istorijoje. Dūmai iš miškų gaisrų užtemdė didelę šalies dalį, įskaitant didžiuosius miestus, tokius kaip Novosibirskas. Sibire gaisrai nebuvo gesinami, nes trūko žmonių, technikos ir lėšų, o ir valstybė yra nusprendusi jų negesinti, jei tai nėra ekonomiškai naudinga. Regionų valdininkai į tai ilgą laiką žvelgė kaip į „natūralų reiškinį“, tačiau vėliau ir pats Vladimiras Putinas liepė prie gaisrų gesinimo prisidėti visiems.
Tačiau didžiausią nerimą kelia gaisrai Amazonės atogrąžų miškuose – didžiausiame pasaulyje atogrąžų miške. Liepsnos pasiglemžė rekordinius plotus miškų ir daugiau nei dvi savaites liepsnojo taip intensyviai, kad dūmai ėmė sklisti iki pat didžiausio Brazilijos miesto San Paulo. Amazonės valstija paskelbė nepaprastąją padėtį.
Amazonės ir kitų pasaulio vietų gaisrai yra neabejotinas ženklas, rodantis, kaip žmonės radikaliai keičia planetą. Aplinkosaugos organizacijos ir tyrinėtojai teigia, kad dėl Brazilijos atogrąžų miškuose liepsnojančių gaisrų kalti ne kas kitas, o galvijų ir medienos ruošos darbuotojai, siekiantys „išvalyti žemę“ ir paruošti ją naudoti.

Parengta pagal couriermail.com.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų