-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daugiau nei porą metų laukę galimybės dalyvauti toli nuo civilizacijos ekstremaliausiame pasaulio maratone ir tam intensyviai ruošęsi bėgikai iš pačių įvairiausių žemės kampelių negalėjo patikėti, kad lietuvis į jų gretas pateko visiškai atsitiktinai ir net nesitreniravęs aplenkė būrį patyrusių varžovų.
Antarktidos maratono sensacija tapęs panevėžietis šypsosi: jis – labai ambicingas, todėl organizatorių sprendimas tokiam, nesiruošusiam, neleisti bėgti viso maratono, tapo pačiu didžiausiu įkvėpimu parodyti, kad nėra iš kelmo spirtas.
Daugiau nei pusantro šimto bėgikų, praėjusią savaitę dalyvavusių Antarktidos maratone, tokiai kelionei vietas rezervavo dar iki pandemijos.
„Kad patekau į šitą ekspediciją, yra labai didelė sėkmė, praktiškai neįmanomas dalykas“, – A. Smirnovas ir pats sunkiai gali patikėti neįtikėtinu nuotykiu.
Nekilnojamojo turto bei transporto verslu JAV, statybomis Lietuvoje užsiimančio A. Smirnovo vadovaujama įmonė neseniai Panevėžyje įsigijo apleistą buvusio darželio pastatą Venslaviškio g.
Tačiau ne tik verslas, bet ir pats Aleksandro gyvenimas – tikras rokenrolas.
Panevėžiečio kelias į Antarktidą prasidėjo nuo senokai su kolega suplanuotos kelionės į Patagoniją.
Šis regionas Pietų Amerikos pietuose garsėja aštriomis kalnų viršūnėmis, ledynų gausa ir unikalia laukine gamta.
„Po kelionės į Maču Pikču prieš 7–8 metus visą laiką kalbėjome apie Patagoniją“, – pasakoja A. Smirnovas.
Skrisdamas į šią vėjų ir ledynų žemę, Aleksandras nė nenutuokė, kad tai nebus kelionės galutinis taškas.
Nusileidęs Punta Arenas – didžiausiame Čilės Patagonijos regiono mieste, panevėžietis patyrinėjo žemėlapį ir akys užkliuvo, kad labai nebetoli iki paties šalčiausio Antarktidos žemyno.
„Esu labai ambicingas ir pradėjau ieškoti, kaip pakliūti dienai į Antarktidą, nusifotografuoti su pingvinu ir grįžti“, – juokiasi A. Smirnovas.
Nors Aleksandras apėjo daug kelionių agentūrų, nė viena negalėjo padėti.
Vienintelė pasiūlė skristi lėktuvu, bet tokia kelionė kainuotų 32,5 tūkst. dolerių ir reikėtų surinkti mažiausiai penkis keleivius – kiekvienam tektų pakloti po daugiau nei 6 tūkstančius.
Pagalvojęs, kad brangoka tiek mokėti už pasimatymą su pingvinais, A. Smirnovas žemėlapyje atkreipė dėmesį į piečiausią pasaulio miestą Ušuają Argentinoje.
Ušuaja – miestas ant pasaulio krašto, ilgą laiką buvo pasiekiamas tik jūra arba oru. Jis tarnavo kaip paskutinė stotelė prieš ekspedicijas į Antarktidą, o XX a. pradžioje buvo Argentinos kalėjimas. Dabar į šį tarp kalnų ir jūros įsitaisiusių miestą traukia turistai iš viso pasaulio.
Pats šalčiausias ir labiausiai vėjuotas žemynas Antarktida yra ir pats paslaptingiausias planetos kampelis, paliekantis neišdildomų įspūdžių. O jos gyventojai gražuoliai pingvinai netgi maratone turi išskirtines teises: jei patraukia per trasą, bėgikai privalo laukti, kol šie ramiai prakrypuos. Asmeninio archyvo nuotr.
Per 10 valandų automobiliu su kolega pasiekęs Ušuają, A. Smirnovas vėl leidosi ieškoti, kas padėtų patekti į Antarktidą. Lėktuvai iš Argentinos į Antarktidą neskraido, o plukdantieji laivais iš Aleksandro prašymo pasijuokdavo.
„Mane visi vadino išprotėjusiu. Sako, žmonės metus laukia, kad pakliūtų į laivą, o tu iš karto nori“, – pasakoja keliautojas.
Bet ne veltui sakoma, kad sėkmė myli atkakliuosius.
Dar tą patį vakarą bevaikštinėjant miestelio gatvėmis, keliautojų akys užkliuvo už vėlyvą metą dar tebedirbančios agentūros iškabos.
„Užėjęs klausiu, gal galėtumėte mane nugabenti į Antarktidą? Ir jau pats iš savo klausimo juokiuosi. Pažadėjo su manimi susisiekti. Teigiamo atsakymo tikrai nebesitikėjau“, – pasakoja A. Smirnovas.
Kitą dieną paskambinęs agentūros vadovas praneša, kad kažkas atsisakė kelionės ir laive atsirado laisva vieta.
Ir jau kitą dieną Aleksandras sėdo į laivą, plukdantį į atšiaurųjį jo svajonių kraštą, su neeiliniais pakeleiviais – daugiau nei šimtu bėgikų, nusiteikusių įveikti ir laimėti Antarktidos maratoną.
Kelionė laivu į Antarktidą – tikrai ne malonumų ieškotojams ir ne silpnų nervų keleiviams.
Tarp Antarktidos pusiasalio ir Argentinos reikia perplaukti žymųjį Dreiko sąsiaurį.
Jis laikomas viena pavojingiausių vietų mūsų planetoje, kur susilieja du vandenynai, pusiaukelėje nėra didesnių salų, todėl siaučia smarkūs vėjai ir didelės, 7 metrus siekiančios, bangos.
„Laivą blaškė kaip žaislinį. Jame visur išdėlioti maišeliai vemti. Labai daug keleivių už ausies klijavosi pleistriukus sumažinti galvos svaigimui. Laimei, man to neprireikė. Prieš atvykdamas į Argentiną išsilaikiau lėktuvo piloto teises – dėl galvos svaigulio problemų neturiu“, – sako A. Smirnovas.
Šitoks nepaliaujamas siūbavimas tęsėsi beveik tris paras, pagaliau laivas prisišvartavo prie Antarktidos krantų.
Visgi keleiviams išlipti į krantą dar kurį laiką buvo draudžiama, kol neišplaukė du Čilės kariniai laivai.
Su bėgikais įveikęs ekstremalią kelionę Aleksandras maratono organizatoriams pareiškė: noriu bėgti.
„Mane pasivedę į šoną klausia, ar esi treniravęsis, ar supranti, kas tai yra, ar esi bėgęs 50 km per savaitę? Bandžiau įtikinti, kad nesu grybas, kas rytą sportuoju. Vis dėlto organizatoriai nusprendė: tau užteks ir pusės. Galvoju, neleidot man viso, tai dabar aš jums parodysiu“, – juokiasi A. Smirnovas.
Kitą dieną, kovo 23-iąją, Aleksandras stojo prie 21 km pusmaratonio starto linijos.
Panevėžietis pripažįsta nė nenutuokęs, į kokią avantiūrą leidžiasi.
„Po kojomis ledas, slidu, labai kalnuota, itin stiprus vėjas. Bėgant į kalną ir tiesiai į veidą pučiant daugiau nei 22 m/s stiprumo vėjui, mačiau, kad kai kurie tiesiog lipo, nes bėgti buvo sunkiai įmanoma. Kai po visko kalbėjausi su vokiečiu triatlonininku, jis pripažino, kad tai buvo jo 80 maratonas, bet sunkiau dar niekur nebėgęs“, – pasakoja Aleksandras.
Anot jo, ir patys organizatoriai patvirtino maratonus rengiantys nuo 1995-ųjų visame pasaulyje, bet šioji trasa sunkiausia, ką jie yra matę.
A. Smirnovas pusmaratonį laimėjo 21 km trasą įveikęs per 2 val. 2 min ir 12 sek.
Niekas negalėjo patikėti, kad jam tai buvo pirmasis gyvenime bėgimas ir tam specialiai nesiruošė.
„Iš manęs interviu ėmę Argentinos žurnalistai klausė, kur aš treniruojuosi. Niekas negalėjo patikėti, kad dieną iki maratono atsitiktinai papuoliau į laivą ir laimėjau be jokių treniruočių. Man visi kartoja, kad mano istorija neįtikėtina. O aš žinau: laimėjau, nes užsispyriau laimėti. Čia toks mano saldus kerštas už tai, kad neleido bėgti viso maratono“, – juokiasi nugalėtojas.
Maratonų Antarktidoje įrašus patikrinę organizatoriai Aleksandrui patvirtino: jis – pirmas lietuvis, laimėjęs pusmaratonį šiame žemyne.
Paklaustas, ar sugrįš laimėti viso maratono, A. Smirnovas gūžteli: „Nežinau, ten visi bėgusieji tam intensyviai ruošėsi.“
Po trijų Antarktidoje praleistų dienų atgal į Argentiną plaukiančiame laive lietuvio pergalė buvo bene karščiausia aptarinėjama tema.
Aleksandras juokiasi, kad net kolega, sulaukęs žinutės apie jo laimėjimą, visai rimtai paklausė: turbūt bėgai su diedukais?
37-erių A. Smirnovui varžytis teko su įvairaus amžiaus bėgikais: jaunesniais, vyresniais, bendraamžiais, į Antarktidą susirinkusiais iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių – nuo Europos iki Australijos.
„Visą maratoną laimėjo keleriais metais už mane vyresnis amerikietis, vaistininkas iš Filadelfijos. Aš bėgau tris ratus, jis šešis. Jis bėgdamas į kalną net riaumojo, kaip buvo sunku“, – pasakoja Aleksandras.
Panevėžietis dar kartą įrodė seną tiesą – kad ir kaip sunku, niekada negalima pasiduoti.
„Kai po trečias atbėgęs dalyvis pasveikino, prisipažinau: pamačiau, kad tu pradėjai eiti, ir supratau, jog tai mano šansas tave aplenkti. Jis sakė gyvenime nepamiršiąs šitų žodžių – taip ruošėsi šitam maratonui, taip norėjo jį laimėti, o pakako vos kartą stabtelėti. Jis atsiliko nuo manęs 3 minutėmis ir buvo be galo nusiminęs. Mano laimėjimas – ne sportinis pasiekimas, bet įrodymas, kad jei esi užsispyręs, gali nuveikti neįtikėtinų dalykų“, – sako A. Smirnovas.
Po trijų Antarktidoje praleistų dienų atgal į Argentiną plaukiančiame laive A. Smirnovo pergalė buvo bene karščiausia aptarinėjama tema. Asmeninio archyvo nuotr.
Su Antarktida Aleksandras atsisveikino ne tik apimtas euforijos dėl pasiektos pergalės.
Neįtikėtiną įspūdį padarė ir pats žemynas.
Dabar ten pradeda temti ir jau po kelių dienų stos kelis mėnesius trunkanti tamsa – iki gruodžio maratonų niekas nebeorganizuos.
A. Smirnovas šypsosi atlikęs ir kitą tokioje kelionėje misiją: nusifotografavo su pingvinais.
Šie gražuoliai netgi maratone turi išskirtines teises: jei pingvinai patraukia per trasą, bėgikai privalo praleisti ir laukti, kol šie ramiai prakrypuos.
„Niekur daugiau – nei Grenlandijoje, nei Norvegijoje nėra nieko panašaus. Antarktida unikali. Pamačiau, kaip gyvena jūrų vėpliai, kur pingvinai meta plunksnas. Antarktidos grožis – nenusakomas“, – susižavėjęs A. Smirnovas.
