Krekenavos regioniniu parku tekanti Lokauša graži ir žiemą. KREKENAVOS REGIONINIO PARKO direkcijos archyvo nuotr.

Ten, kur Nevėžis, Linkava ir Paltis

Kiekvieno vaikystėje, be kitų nuostabių dalykų, be abejo, buvo ir upė. Vienų prisiminimuose jos išlikusios plačios, galingos, kitų – mažytės, siauros ir sraunios.

Tose upėse taškytasi ir braidžiota, jose gautos pirmosios plaukimo pamokos, jų pakrantėse žaista, vaikštinėta, pažintas purienų geltonis, ajerų šnaresys, laumžirgių, smėlio, akmenukų paslaptys. Upių užteko visiems.

Vardą davė ne vėžiai

Lietuvoje suskaičiuojama apie 29 900 upių ir upelių, kurių ilgis didesnis nei ketvirtis kilometro. O bendras jų visų ilgis siekia beveik 64 tūkstančius kilometrų. Tad kuriame nors iš tų kilometrų kiekvienas bent trumpam yra stabtelėjęs.

Panevėžio rajoną vagoja daugiau kaip trisdešimt didesnių upių ir visų jų karalius, žinoma, Nevėžis.

Pats Nevėžio vardas tarsi turėtų būti siejamas su vėžiu – bestuburiu upių gyvūnu. Suprask, ne – vėžys: upėje, kurioje nėra vėžių. Bet, atvirkščiai – vėžių Nevėžio baseine visada būdavo.

Tad, ko gero, labiau tinka likti prie antro pavadinimo atsiradimo aiškinimo – lėta upės tėkmė galėjo reikšti, jog ji nevaži, greitai neplukdo – neveža.

Nevėžis – upė, turinti apie septyniasdešimt intakų įdomiais ir paslaptingais pavadinimais.

Didžiausi – Alanta, Juoda, Upytė, Linkava, Obelis, Barupė, Gynia, Juosta, Kiršinas, Liaudė. Į tuos intakus savo vandenis suneša dešimtys mažų upeliukų, dar skambiau, dar vaizdingiau vadinamų.

Nevėžio srovė lėta ir žiemą, ir vasarą. KREKENAVOS REGIONINIO PARKO direkcijos archyvo nuotr.

Upių išvagotas kraštas

Pasižvalgykime po vieną Nevėžio kertamą Panevėžio rajono kraštą – Krekenavos seniūniją. Jos teritorijoje teka ne tik ši Vidurio Lietuvos upė, bet ir Lokauša, Linkava, Upytė, Brasta, Žvirgždė, Želtupė, Ožupis, Rudupis, Šienėperšis, Paltis, Šventupis, Liaudė, Vadaktis… Kur dar kitur, jei ne Lietuvoje, galėtum išgirsti taip nepaprastai skambančių upelių pavadinimų!

Dėl vaizdingos gamtos, gausių vandens šaltinių Krekenavos regioninis parkas turi kuo didžiuotis.

Kaip pasakoja parko direktorė Alma Kavaliauskienė, čia saugomas Nevėžio lygumos fragmentas su vešliomis pievomis, Pašilių, Gringalių, Kalnelio, Ramygalos miškais ir pelkynais.

Parko teritorijoje natūralūs, raiškūs Nevėžio intakų Liaudės, Upytės ir Linkavos slėniukai.

„Nevėžio senslėnis su raiškiais upės vingiais ir įspūdingomis senvagių virtinėmis – didžiausia Krekenavos regioninio parko kraštovaizdžio vertybė“, – pabrėžė A. Kavaliauskienė.

Nevėžio slėnis pasižymi ypatingu raiškumu. Čia upė daro dideles ir plačias kilpas. Dėl pertrūkusių vagos vingių atsiradę daugybė pasagos formos senvagių, ežerokšnių, protakų. Regioniniame parke, kaip niekur kitur, suskaičiuojama apie šimtą tokių darinių.

Vietovardžių įvairovė

O jau tų Nevėžio intakų gražumas, jų pavadinimų skambumas! Besigilindamas atrandi tokią netikėtą įvairovę ir panūsti visų tų upelių pakrantėmis pasivaikščioti, jų tėkmę ir vingius pasekti.

Regioninio parko direktorė rodo žemėlapį, kuriame matyti, jog į Krekenavos regioninį parką patenka dešinieji Nevėžio intakai: Kiršinas, Taurulis, Svirnupis, Vadaktis, Šventupis, Žvirgždė, Lokauša, Šienėperšis, Lokaušėlė, Liaudė, Liepupis. Kairiųjų intakų pavadinimai ne mažiau skambūs – Plienupis, Laužupis, Deblonas, Upytė, Neivirupis, Linkava, du Šaltupiai, Liepupys.

Regis, ir atėjo laikas susidaryti artėjančios vasaros kelionių maršruto dalį. Krekenava netoli, tad visai nesudėtinga nors trumpai prie keleto iš tų upelių pabūti, pasidžiaugti skaidriaisiais gimtojo krašto turtais.

Sulaukusi pavasario Linkava vėl kvies grožėtis savo vingiais. KREKENAVOS REGIONINIO PARKO direkcijos archyvo nuotr.

Krekenavos apylinkėse – Puntuko brolis

Krekenavos regioninio parko teritorijoje yra ir Linkavos hidrografinis draustinis– skirtas išsaugoti Linkavos žemupio hidrografinę struktūrą, vertingas natūralių pievų buveines.

Linkava – upė, tekanti ne tik Panevėžio, bet ir Kėdainių rajonų teritorijomis. Ji yra kairysis Nevėžio intakas. O pavadinta ši upė, kaip spėjama, nuo žodžių linka – „dauba, žemesnė vieta“ arba linkis – slėnis, įlanka.

Į Linkavą įtekančių upelių pavadinimai kalba patys už save – Ratlankstis, Gilupis, Kreivė, Vermenė, Tiltmedys ir kt.

Varnakalnio mišku tekančiame Linkavos upelyje galima pamatyti gulintį garsųjį akmenį Rapolą, dar Puntuko broliu kartais vadinamą. Link šio akmens driekiasi pažintinis Girinio takas.

Kaip sako A. Kavaliauskienė, pusės kilometro ilgio take gausu informacijos apie mišką.

Užlipus į apžvalgos bokštelį, pro medžių tankmę atsiveria Linkavos slėnis bei skardis.

Įdomus ir dešinysis Nevėžio intakas Vadaktis. Iš kur toks vardas? Pavadinimas kildinamas nuo žodžio „vadė“ – taip vadinta sausa vaga, virstanti upe po lietaus. Tinka ir žodis „vadaksni“ – upės įlanka, su vaga besijungianti tik per potvynius. Savo ruožtu Vadaktis davė pavadinimus gyvenvietėms Vadaktai, Naujieji Vadaktai.

Kur taškėsi lokiai ir ožkos?

Kiekvienam Krekenavos krašto gyventojui puikiai žinomas Lokaušos vardas. Ši upė įteka į Nevėžį ties Krekenava.

Kaip pasakoja regioninio parko direktorė, 1972 metais ties Krekenava užtvenkus Lokaušos upę, įrengtas Krekenavos tvenkinys. Kitaip jis dar vadinamas Valmoniškių, Dobrovolės tvenkiniu.

Krekenavos tvenkinys ir dabar mėgstama vietos gyventojų laisvalaikio leidimo vieta.

Daugelis spėja, kad Lokaušos pavadinimas kildinamas nuo žodžių „lokys ar lokė“.

Į Lokaušą įteka Ožupiu pavadintas upelis. Gal su ožiais ar ožkomis pavadinimas siejamas, o gal tiesiog Užupiu buvo vadintas, tik užrašytas ne visai tiksliai?

Palei Lokaušą ir gyvenviečių pavadinimai neeiliniai – Kurgulai, Padvarninkai, Liubičius, Glitėnai, Dobrovolė ir, žinoma, pati Krekenava.

Dar vinguriuoja upelis Lokaušėlė – dešinysis Nevėžio intakas. Lokaušėlės žemupio slėnis patenka į Krekenavos regioninį parką. Lokaušėlės pavadinimas taip pat kildinamas nuo lokių vardo.

O štai jos intakas – Paltis. Upelių, vadinamų Paltis arba Paltys, Lietuvoje yra ir daugiau. Jų pavadinimai lyg ir nesiejami su lašiniais, o su latvišku žodžiu „palts“, „palte“ – valka, klanas, bala.

Krekenavos regioninį parką vagoja ir upelis Liaušė – didesnė jos dalis ištiesinta, o štai nepaliesti tik paskutiniai maždaug trys kilometrai žemupio. Pasak A. Kavaliauskienės, netiesinta upelio dalis priklauso Krekenavos regioninio parko Upytės geomorfologiniam draustiniui ir pasižymi vaizdingais, aukštus šlaitus turinčiais slėniais bei senais medžiais – daugiausia ąžuolais.

Manoma, kad nuo šio upelio kilo Užliaušių kaimo pavadinimas. Pati Liaušė siejama su žodžiais „liaušis“ – žioplys arba „liaušinti“ – nerangiai eiti.

Pelkėtomis Nevėžio slėnio pievomis tekančio Liepupio pavadinimą, be abejo, siesime su liepomis.

O Liaudė – Nevėžio dešinysis intakas, garsi savo istorine praeitimi. Ji – „Lauden“ minima 1372 metų Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje.

Liaudės intakų pavadinimai taip pat gali kelti įvairiausių minčių, jų atsiradimo versijų – Kiemsrutas, Nekelpa, Druskalnis, Nykis, Vilbizė.

Kviečia pažintinis takas Nevėžio upės slėnyje. KREKENAVOS REGIONINIO PARKO direkcijos archyvo nuotr.

Krašto pasididžiavimas – Nevėžio pakrantės

Domintis ir žavintis mažaisiais krašto upeliais Krekenavos regioninio parko direktorė pataria nepamiršti ir svarbiausios upės – Nevėžio. Parko direkcijoje apie jį sukaupta daug įdomios informacijos.

Vidutinis šios upės plotis 15–30 metrų, gylis 0,5–3 metrai.

Žinoma, kad dabartinis Nevėžio lygumos paviršius formavosi tirpstant ir traukiantis paskutinio apledėjimo ledynams. Ledynų tirpsmo vandenys išgraužė gilų lovio pavidalo upės slėnį.

Nevėžio upynas labai priklausomas nuo kritulių.

Dalį vandens Nevėžis gauna iš Lėvens, priklausančio Mūšos-Nemunėlio baseinui.

A. Kavaliauskienė primena, kad 1931 metais ties Berčiūnais iškasus aštuonių kilometrų ilgio Sanžilės kanalą, jis sujungė Nevėžį su Lėveniu. Kai Lėvuo patvinsta, vanduo kanalu plūsta į Nevėžį.

Unikalaus Nevėžio senslėnio, Liaudės upės slėnio ir juos supančio kraštovaizdžio išsaugojimui įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis.

Artimiau pažinti Nevėžio upės slėnį, stebėti senvages ir susipažinti su slėnio augalais ir gyvūnais galima keliaujant Nevėžio upės slėnio pažintiniu taku. Jis vingiuoja per pavasario potvynio metu užliejamas pievas ir baigiasi Gringalių miško pakraštyje. Tako ilgis – 1,6 km. Jame pastatytas medinis 6 metrų aukščio apžvalgos bokštas, iš kurio atsiveria panorama į Nevėžio slėnį. Šalia įrengta poilsiavietė.

Pernai, minint Lietuvos šimtmetį, buvo domimasi, kalbama, rašoma apie praeityje vykusius dalykus. Prisimintos žmonių, miestų, pastatų istorijos.

Upės taip pat turi ne tik savus kelius, bet ir savas istorijas.

Štai Nevėžis, kaip žinoma, senovėje buvo riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos.

Nevėžis – „Nevesen“ pirmą kartą minimas 14 amžiaus Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje.

Upe plaukiojo laivai

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Nevėžiu žemiau Kėdainių buvo plukdomi sieliai ir plaukiojo laivai, todėl dar 16 amžiuje įstatymai draudė tvenkti jį vandens malūnų užtvankomis. Vėliau prie Nevėžio iškilus vandens malūnams, transportinė reikšmė sumažėjo. Išretėjus miškams, nutrūko ir sielių plukdymas.

Upė ne kartą aprašyta poetų eilėraščiuose, apie ją pasakojama ir rašytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo kūrinyje „Isos slėnis“.

Rašytojo gimtieji Šeteniai – kaimas netoli Panevėžio, kairiajame Nevėžio krante, tik jau Kėdainių rajone.

Dar neskaičiusiesiems garsaus lenkų poeto, rašytojo Č. Milošo kūrybos, o ypač talentingai parašyto jo romano „Isos slėnis“, paskata žengti žingsnį naujos pažinties link būtinai atsiras apsilankius Šeteniuose.

Prie pat upės, ant šlaito, kadaise stūksojo kuklus dvaras, kur 1911 metų birželio 30 dieną ir gimė būsimoji pasaulio garsenybė. Nuo šio šlaito jis, mažas berniukas, žvelgė į Nevėžio slėnį, vaizdingas krašto apylinkes, čia žengė pirmuosius žingsnius, patyrė neišdildomų įspūdžių, svajojo, mokėsi, augo.

Nors Č. Milošas matė daug gražių ir įdomių gamtos kampelių, tačiau Šeteniai, Nevėžis, jo slėnis rašytojui išliko pati svarbiausia, reikšmingiausia vieta, su kuria, deja, labai ilgam buvo lemta išsiskirti.

„Gera gimti mažame krašte, kur gamta yra žmogiška, lygiavertė žmogui, kur per šimtmečius tarpusavyje sugyveno įvairios kalbos ir įvairios religijos“, – teigė Č. Milošas 1980 metais atsiimdamas Nobelio premiją.