-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Profesionali jaunoji irkluotoja garsina miestą ir šalį Europoje bei pasaulyje, o suradusi laisvą valandėlę tarp kasdienių treniruočių skuba į žirgyną.
Nuo pirmos iki septintos klasės Liucija sukosi tautinio šokio ritmu, ją viliojo ir badmintonas. Tačiau apie irklavimą tuomet nė negalvojo. Iki vieno turistinio žygio, kaip parodė ateitis, gerokai pakeitusio mergaitės gyvenimą.
„Vasarą su šokių kolektyvu ir šeima kelis kartus irklavome turistines baidares. Taip kilo mintis, kad tai galbūt būtų įdomus sportas“, – pasakoja L. Railaitė.
Į šokius grįžti nebenorėjo, ir mamos draugė rekomendavo Panevėžio irklavimo kalvės meistrus trenerius Vaičikonius.
Liucija buvo 13-os, kai į pirmą treniruotę ją palydėjo mama.
„Pasirinkau šį sportą netyčia, ieškodama, ką veikti vasarą. Mama sakė, jog tai bus kaip pomėgis, jokių sportinių rezultatų nesieksiu, varžybose nedalyvausiu“, – prisimena irkluotoja.
Vis dėlto likimas viską sudėliojo kitaip. Talentinga irkluotoja dabar skaičiuoja jau penktus metus šiame sporte ir vieną po kito renka apdovanojimus bei medalius.
Irklavimas Liuciją patraukė tuo, kad čia reikalinga jėga ir ištvermė, o jų atletiškai merginai tikrai netrūksta.
„Kai anksčiau plaukdavome į turistinius žygius, man patikdavo, kad savo jėgą galėdavau kur nors išnaudoti“, – sako L. Railaitė.
Praėję metai Liucijai buvo pergalingi. Iš Poznanėje, Lenkijoje, rugsėjį vykusių didžiausių pasaulyje jaunučių baidarių ir kanojų irklavimo varžybų „Olympic Hopes“ („Olimpinės viltys“), sportininkė U17 amžiaus grupėje vienviete baidare 200 metrų nuotolį įveikė per 43,55 sek. ir į Panevėžį parvežė auksą.
Šiose varžybose dalyvavo net 778 sportininkai iš 43 šalių ir 5 žemynų.
Liucija atvira: laimėti auksą tikrai nesitikėjo. Tikslas buvo patekti į finalą, o jame nelikti paskutinei.
„Po atrankinių ir pusfinalių pamačiau, kad mano laikas, palyginti su kitais, visai neblogas, tad pagalvojau: gal yra galimybė pasiimti medalį. Pasirodo, buvo – laimėjau auksą“, – šypsosi irkluotoja.
Kaip prisipažino, prieš varžybas ją lydėjo neaiški nuotaika.
Nežinojo, ko laukti, ko tikėtis.
„Jaudinausi. Pasiekusi finišą, negalėjau patikėti tokiu rezultatu, nors žiūrėjau į televizoriaus ekraną, kuriame rodė finišavusiųjų laikus. Išlipusi iš baidarės jaučiausi be galo laiminga. Visi aplinkui sveikino ir džiaugėsi. Po varžybų iškart net nesupratau, kas įvyko, buvo sunku patikėti, kad tai gali būti įmanoma“, – pergalingas emocijas mena Liucija.
Auksu pažymėtos varžybos Lenkijoje įpareigoja. Dėl šio sezono artėjančių startų L. Railaitė jaučia didesnę atsakomybę, nes tai bus paskutinis jos sezonas jaunučių amžiaus grupėje.
„Šioje grupėje daug stiprių varžovių, tad ir šiokį tokį stresą jaučiu. Tikiuosi, kad vėjai bus palankūs ir rezultatai nudžiugins“, – viliasi panevėžietė.
Lietuvos irkluotojų rinktinėje esanti L. Railaitė gali pasidžiaugti ir praėjusių metų pasaulio bei senojo žemyno čempionatų pasiekimais.
Pasaulio čempionate dviviete baidare L. Railaitė su porininke Rasa buvo 15-os. Europoje vienvietės baidarės 500 metrų rungtyje Liucija buvo 12-a, 200 metrų – 11-a.
„Šio sezono didžiausias tikslas yra dviviete baidare patekti į pasaulio ir Europos čempionatų A finalus. Svarbiausi startai laukia balandį ir gegužės pabaigoje, kai vyks atrankos į pasaulio ir Europos čempionatus. Vėliau svarbiausi jau bus tarptautinių varžybų startai“, – pasakoja Liucija.
Praėjusių metų pabaigoje Panevėžio jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“, bendradarbiaudama su miesto Savivaldybės jaunimo reikalų taryba, jau septintą kartą pagerbė labiausiai pasižymėjusį Aukštaitijos sostinės jaunimą.
L. Railaitė rankose tąkart spaudė Metų jaunimo proveržio statulėlę. Liucijai tai buvo labai netikėta.
„Visgi supratau, kad mano sunkus darbas atsipirko. Esu dėkinga balsavusiems ir komisijai, kad įvertino mano pastangas. Malonu, kad nominuojamas ir sporto srityje nusipelnęs jaunimas, kad tokiuose rinkimuose atsižvelgiama ir į sporto rezultatus, ne tik meno ar mokslo“, – džiaugiasi perspektyvi irkluotoja.
L. Railaitė vis dar mena, kai pirmą kartą atsisėdo į sportinę baidarę. Jautėsi šiek tiek nedrąsiai – nemažai rūpesčių kėlė pusiausvyros išlaikymas. Mat sportinės baidarės siauresnės už turistines.
Vidury treniruotės Liucijai ne kartą teko išvirsti iš baidarės ir išsimaudyti. Visgi vandens baimė sportininkei svetima.
„Pusiausvyra koją pakišdavo ir per pirmąsias varžybas, prieš startus ar netgi per juos sugebėdavau išvirsti iš baidarės“, – juokiasi Liucija.
Irkluotojams, anot L. Railaitės, reikia mokėti ir techniškai irkluoti, kad yriai būtų kuo efektyvesni.
„Visą tai perpratau tik dėl didelio darbo, daug laiko praleisto ant vandens, stovyklose, kai treneris kateriu plaukia šalia ir vardija visas klaidas. Tik dėl trenerių kantrybės ir profesionalumo perpratau visas irklavimo subtilybes“, – dėkinga L. Railaitė.
Pirmąjį medalį panevėžietė atletė iškovojo dar tų pačių metų rugsėjį. Ta akimirka, anot Liucijos, įstrigo amžiams. Varžybos vyko Šiauliuose, rudeninis oras nelepino: kilo didelis vėjas, bangos, merkė lietus.
L. Railaitė tąkart startavo dvivietėje baidarėje su porininke Gabija.
„Šiaip ne taip įplaukėme į startą. Dar starto linijoje matėme, kaip visoms varžovėms dėl bangų sunku išbūti vietoje. Sunku buvo ir mums. Kai davė startą, valties nosis toli gražu nežiūrėjo tiesiai į finišą. Vos ne vos finišavome, apsidairome ir matome – pirmos!“ – šypsosi irkluotoja.
Irkluodama vienvietę baidarę pirmus metus finaluose L. Railaitė dažniausiai likdavo ketvirta. Labiausiai ji džiūgavo, kai baigėsi ketvirtosios vietos prakeiksmas ir pradėjo skintis kelią į prizines vietas.
Liucija niekada neskirsto varžybų pagal svarbumą. Jai vienodai svarbūs ir startai Lietuvoje, ir užsienyje. Tačiau ryškiausius prisiminimus saugo iš tarptautinių arba startų Lietuvoje, kai pavykdavo įgyvendinti tikslus, pavyzdžiui, aplenkti stiprų varžovą.
Irklavimas – sezoninis sportas. Atšalus atletai nebeirkluoja – treniruojasi sporto salėje, baseine, lengvosios atletikos manieže ar bėgioja lauke.
Lietuvos rinktinės, kuriai panevėžietė atstovauja, nariai vyksta į slidinėjimo stovyklas, paskui – į irklavimo stovyklas šiltuosiuose kraštuose.
Šįmet net tris savaites L. Railaitė tobulinosi slidinėdama Estijoje, o irklais plakė saulėtoje Portugalijoje.
Įsimintiniausias akimirkas Liucija mena iš vasaros stovyklų Trakuose. Kai leidžia laiką su bendraminčiais, gražų vakarą gali išeiti ramiai pairkluoti arba treneriai organizuoja naktinį pasiplaukiojimą ežere.
Kiekviena L. Railaitės diena išties labai užimta, laisvo laiko lieka mažai.
Nuo ryto iki popietės – pamokos Panevėžio 5-ojoje gimnazijoje, po jų iškart lekia į treniruotę.
„Namo grįžtu vėlai vakare. Treniruotės vyksta šešis kartus per savaitę. Per mokslo metus treniruotės „suvalgo“ vidutiniškai 3–4 valandas per dieną, o vasarą jos vyksta du kartus per dieną“, – pasakoja įtemptą ritmą jau prijaukinusi irkluotoja.
Visgi kad ir kokia nelengva sportininkų dalia, L. Railaitė niekada neturėjo minčių visko mesti.
Prieš svarbius startus Liucijai patinka skaityti knygą. Tai padeda atsipalaiduoti ir numalšinti stresą. Geriausiai ji susikaupia būdama viena. O į varžybas kartu visada keliauja sportininkės talismanas – tetos dovanotas meškiukas.
Pačios svarbiausios varžybų akimirkos yra startas ir finišas. Finišo tiesiojoje visi atiduoda paskutines jėgas, čia svarbiausia – nepasiduoti.
Tuo metu žiūrovų tribūnose visa gerkle rėkia sirgaliai.
„Aišku, aš finišuodama nieko negirdžiu ir nustembu, kai man pasako, jog mane labai stipriai palaikė ir šaukė“, – šypteli irkluotoja.
L. Railaitė džiaugiasi, kad sportas ją išmokė planuoti laiką, siekti tikslų, susitaikyti su nesėkmėmis, išugdė stiprią valią, užsispyrimą, ryžtą. Be to, leido įgyti kur kas daugiau pasitikėjimo savimi.
„Supratau, jog kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Kad maža nesėkmė nėra pasaulio pabaiga, o tik motyvacija judėti pirmyn. Taip pat supratau, jog pačiomis sunkiausiomis sporto akimirkomis visada šalia bus draugas ar treneris, kuris apkabins, paguos ir nudžiugins“, – sako Liucija.
Tiesa, mamos ir tėčio per varžybas šalia L. Railaitės nėra. Dukra jiems neleidžia stebėti savo startų.
Nors sportininkės dienotvarkėje laisvo laiko mažai, vienas didžiausių jos pomėgių yra jojimas. Atradusi laisvą valandėlę, Liucija skuodžia į žirgyną. Žirgų kalbą L. Railaitė mokosi jau šeštus metus.
„Myliu žirgus, man patinka šis sportas. Sunku apsakyti, kaip mėgaujuosi adrenalino antplūdžiais, kai šokame per aukštas kliūtis. Neapsakomas jausmas susilieti į viena su žirgu“, – sako L. Railaitė
Vasarą ji dalyvauja ir konkūruose. Liucijai kiek apmaudu, kad jojimo varžybos sutampa su irklavimo sezonu, todėl neturinti galimybių ruoštis aukštesnio lygio jojimo pasirodymams. Nors treneriai to labai norėtų.
„Pernai vasarą atradau naują pomėgį – savanoriauti pėsčiųjų žygiuose. Dar domiuosi ir laikausi sveikos mitybos principų. Bet irklavimas ir jojimas man – prasiblaškymas nuo visų mokyklinių reikalų, tad šios veiklos teikia didžiausią džiaugsmą“, – šypsosi Liucija.
