Asmeninio albumo nuotr.

Tarp kino milžinų

Tarp kino milžinų

Nors panevėžietė Adelė Olšauskaitė kuklinasi esanti tik mažas sraigtelis milžiniškame kompanijos „Blockbuster“ filmų ir serialų aparate, jos talentą jau galėjo įvertinti tūkstančiai žinomų kino filmų žiūrovų. Talentinga jauna menininkė kuria vizualiuosius efektus filmams, nuo kurių priklauso nemaža dalis jų sėkmės.

Savo stulbinančios karjeros kelią panevėžietė Adelė Olšauskaitė pradėjo nuo filmo „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“, pastatyto pagal garsios rašytojos Džoanos Rouling, kurios vaizduotėje gimė pats Haris Poteris, knygą.

Vėliau beveik metus Adelė praleido dirbdama antrosios šios serijos dalies postvizualizacijos komandoje. Tada sekė įvairūs kūrybiniai projektai Kanadoje, tarp kurių buvo miuziklas „Katės“, „Piktadarės istorija“, keli kinematiški serialai – Apple TV kūrinys „See“, „Netflix“ – „Locke and Key“ ir „Project Power“, TNT pristatytas „Alienist: Angel of Darkness“.

Pats naujausias Adelės darbas – serialas „WandaVision“. Vizualiųjų efektų specialistė prisijungė prie komandos kompanijoje „Digital Domain“.

Paskutinis projektas ir galimybė įsilieti į tokio lygio komandą A. Olšauskaitei yra svarbiausias posūkis karjeroje. Ši kompanija yra užsidirbusi net tris „Oskarus“ už filmus „Titanikas“, „Kur neša sapnai“, „Nepaprasta Bendžamino Batono istorija“ ir net septynis už techninius pasiekimus.

„Jų pastarųjų metų darbai yra tiesiog nepriekaištingi. Jaučiuosi, tarsi dirbčiau tarp milžinų“, – džiaugiasi panevėžietė.

Už kadro – būrys profesionalų

A. Olšauskaitės darbas – sukurti filmo aplinką, fonus, neegzistuojančias vietoves. Kitaip tariant,
ji kuria fotorealistinius pasaulius, kuriuos su didžiuliu susižavėjimu kasdien stebite kine ir televizijoje. Pasak Adelės, tai keliasluoksnis komandinis darbas. Visų pirma, prie filmo dirba komanda specialistų, Adelės atveju – skaitmeninių aplinkų dailininkų. Jie įsilieja į puokštę kitų komandų – apšvietimo dailininkų, kompozicijos specialistų, kurie sujungia panevėžietės kūrinius su filmuota medžiaga.

A. Olšauskaitė pasakoja, jog skaitmeninius veikėjus kuria dar labiau specializuotos komandos – modeliuotojai, atsakingi už veikėjų skulptūras, trekelažai (angl. „rigger’iai“ ), ruošiantys skulptūras ir modelius animacijai, iš jų darantys marionetes. Taip pat tekstūrų, išvaizdos kūrėjai, nudažantys veikėjus ir sukuriantys įvairių materijų medžiagiškumą, fiziškai kuo tiksliau atspindintį tikrovę. Taip pat yra filmo animatoriai, plaukų ir drabužių efektų simuliuotojai, scenų maketuotojai, efektų – ugnies, vandens magijos ir, atrodytų, visų neįmanomų dalykų kūrėjai.

Adelė kuria vizualiuosius efektus filmams. Jos talentą jau galėjo įvertinti tūkstančiai kino filmų žiūrovų.

Be viso šio didžiulio būrio menininkų, kaip komandos stuburas stovi prodiuseriai ir įvairių sričių technikos bei programų specialistai.

„Filmas – komandinis darbas. Kai visa tai susijungia į bendrą vaizdą, mūsų darbai privalo atspindėti filmo režisieriaus vaizduotę ir neišsišokančiai įsipaišyti į visą likusį filmą“, – pasakoja vizualiųjų efektų specialistė.
Pasak Adelės, visos asmenybės, įsitvirtinusios filmų kūrimo sferoje, yra labai smalsios, varijuojančios nuo labai techniškų iki labai meniškų, o kūrybinis darbas visada yra jautrus.

„Įgūdžiai įgyjami, užduotys visada įveikiamos, o didžiausias iššūkis yra mokėti tarpusavyje bendrauti, vieniems kitus palaikyti, prisiminti savo vertę, priimti kritiką ir neužgauti kitų kritikuojant“, – sako A. Olšauskaitė.

Vizualiųjų efektų raida

Pasak A. Olšauskaitės, vizualieji efektai kine atsirado bene kartu su pačiais filmais – su įtakingo rusų režisieriaus Sergejaus Eizenšteino montažo teorija ir talentingojo Prancūzijos kino kūrėjo Žoržo Meljė filmu „Le Voyage dans la Lune“. Adelė visada prisimena posakį: duok žmogui įrankį – žmogus sukurs meną.

Jau anksčiau, kada kūrėjams prireikdavo pilies fone ar kitos planetos, šalies, laikmečio, o kameros buvo labiau statiškos nei šiuolaikiniame kine, kinematografas tiesiog primontuodavo prie kameros stiklą ir dalį jo nudažydavo juodais matiniais dažais. Ta stiklo vieta neatspindėdavo jokios šviesos atgal į kamerą ir juosta likdavo tuščia. Po filmavimo šis stiklas būdavo duodamas dailininkui, jis nutapydavo, ko tik režisieriaus širdis geisdavo, o likusią stiklo dalį nudažydavo juodai. Tuomet būdavo imama jau nufilmuota juosta ir vėl viskas perfilmuojama, tik tas juodumas virsdavo dailininko nutapytu peizažu.

Tokia profesija anksčiau buvo vadinama matine tapyba dėl naudojamų matinių dažų.

Adelės specialybė irgi vadinasi panašiai – skaitmeninė matinė tapyba. Tik dabar, pasak jos, kameros juda, kaip tik nori, o matinis yra nebe dažas ant stiklo, bet žalia ar mėlyna medžiaga už aktorių.

„O kartais net ir šių dalykų nebelieka, kai aktoriai yra skaitmeniniai, vizualiųjų efektų specialistų pagaminti ir suanimuoti. Arba kai pagal pastarųjų metų madą statomi dideli LED ekranai su iš anksto paruoštais vaizdais“, – filmų kūrimo užkulisius atskleidžia pašnekovė.

A. Olšauskaitės „tapyba“ yra labiau skaitmeninė nei matinė, suliejanti kartu ir spalvų potėpius, ir nuotraukų manipuliaciją, ir 3D modelių kūrybą.

Mokėsi iš geriausiųjų

Kaip sudėtingiausią ir įsimintiniausią projektą, A. Olšauskaitė išskiria antrąją „Fantastiniai gyvūnai ir kaip juos rasti“ dalį. Tuomet ji dar tik bandė tapti aplinkų tapytoja, kai atsirado galimybė dvi savaites padirbėti previzualizacijos-postvizualizacijos kompanijoje „Proof“, kūrusioje filmą „Daktaras Dolitlis“. Iš tos galimybės išaugo dar kita – kaip tik po poros savaičių ši kompanija turėjo pradėti postvizualizacijas filme „Fantastiniai gyvūnai ir kaip juos rasti“, tad nusprendė Adelei patikėti darbus beveik metams į priekį.

A. Olšauskaitė aiškina, jog previzualizacija vadinama, kai filmas eskizuojamas dar prieš filmavimą, kad būtų išspręsti visi sudėtingiausi darbai, prieš surenkant visą komandą į filmavimo aikštelę.

Postvizualizacija – kuomet jau nufilmuotą filmą greitai paruošia redagauoti, kad didelėms efektų kompanijoms būtų siunčiama kuo mažiau iškarpų, kurias po to tektų išmesti ar pakeisti. Tiesiog kad brangūs ir išbaigti efektai nebūtų išmesti į balą. Toks darbas daug artimiau vyksta su filmo produkcija. Taip artimai, kad visus tuos mėnesius A. Olšauskaitė praleido „Warner Brothers Leavesden“ patalpose, apsuptose filmavimo aikštelių.

A. Olšauskaitės komandos darbą tiesiogiai prižiūrėjo filmo vizualiųjų efektų vadovai, „Oskarų“ nominantai. Vienas tokių netgi laimėjo „Oskarą“ už antrojo Hario Poterio filmo efektus.

„Negana to, per pietų pertraukas įslinkdavome apžiūrėti scenografijų, mūsų biurą lankė pats režisierius Deividas Jeitsas ir rašytoja Džoana Rouling, kartais prabėgdavo ir kuris iš pagrindinių aktorių“, – įsimintiną patirtį mena panevėžietė.

Adelė juokiasi dėl šio malonumo kasdien keliavusi į darbą po pusantros valandos net dviem traukiniais. Jei spėdavo, ją pamėtėdavo Hario Poterio turo autobusai. Tačiau namo grįžti tekdavo prastovėjus ilgose turistų eilėse.

„Dažnai traukiniai vakarais vėluodavo, tad visas gyvenimas taip ir sukdavosi – miegas, kelionė į darbą, darbas, kelionė namo, miegas, – vardija pašnekovė. – Ir vis dėlto žmogui, užaugusiam su Hariu Poteriu, tai turbūt buvo didžiausias nuotykis. Iki šiol ant mano darbo stalo gyvena Nifleris ir kava rytais vėsta Hedvigos puodelyje“.

Paklausta, ar neapmaudu, jog daug prisidėjus prie filmo sėkmės, priekyje neišvengiamai visuomet bus aktoriai, jo kūrėjai, Adelė neslepia šiokią tokią nuoskaudą jaučianti. Tačiau ne dėl savęs.

Kinas ar amerikietiški kalneliai?

Paklausta, kokia filmo sėkmės dalis priklauso nuo vizualiųjų efektų, A. Olšauskaitės teigia, jog apskritai filmo sėkmė slypi geroje istorijoje. Yra filmų, kurie labai geri, net jei beveik neturi jokių efektų. Kita vertus, anot jos, yra tokių, kurie yra tiesiog nežmoniškai sėkmingi ne todėl, kad yra geri filmai, bet todėl, kad nukelia žiūrovą į neįmanomas situacijas ir yra užburiančiai gražūs bei įtempti.

Pasak Adelės, režisierius Martinas Skorsezė neseniai pasakė, kad superherojų filmai yra tarsi pasivažinėjimas atrakcionais, o ne kinas. Ir jam vizualiųjų efektų kūrėja linkusi pritarti.

„Kinas ne tik gražūs paveiksliukai ir didelis veiksmas. Tokius filmus pradėjau žiūrėti, kai supratau, kiek daug juose už kadro atlikto darbo, kad būtų sukurtas tas nuotykis. Žiūriu juos tarsi į kokią tviskančią, blizgančią meninę detalę, bet be to kino potyrio, kuris ne tik audiovizualinis, bet ir intelektuali, jausminė kelionė“, – sako Adelė.

Tas pats režisierius neseniai išleido kitokį filmą „Airis“, kuris be efektų buvo tiesiog neįmanomas – jame veikėjai vaizduojami per kelis dešimtmečius, o aktoriai jau buvo per seni vien padedami makiažo persikūnyti į įvairaus amžiaus žmones. Į pagalbą kibo legendiniai „Industrial Light and Magic“ vizualiųjų efektų specialistai ir padėjo režisieriui ir aktoriams papasakoti meistrišką istoriją.

„Filmas gali būti apie bet ką – apie žmonių tarpusavio santykius, apie istorinius įvykius, apie superherojus ar tarpgalaktinius keliautojus. Kartais jis gali būti visiškai priklausomas nuo puikios vaidybos, kartais nuo nepriekaištingų periodo kostiumų, kitais atvejais filmas neegzistuotų be skaitmeninių dinozaurų“, – sako Adelė.

Jos manymu, svarbiausia pačiam filmo kūrėjui žinoti, apie ką jis, kodėl ir kam skirtas, o tada jau galima kalbėti apie įvairias kino kūrybos technikas, įskaitant efektus, kurie bus panaudoti, kad istoriją išryškintų ir išgrynintų.

„Kai pasirinkta teisingai, žiūrovas bus pakerėtas ir filmas sėkmingas. Ir tada sėkmei nebesvarbu, kinas tai ar amerikietiški kalneliai“,– šypteli menininkė.

Žvaigždės už kadro

Paklausta, ar neapmaudu, jog daug prisidėjus prie filmo sėkmės, priekyje neišvengiamai visuomet bus aktoriai, jo kūrėjai, Adelė neslepia šiokią tokią nuoskaudą jaučianti. Tačiau ne dėl savęs.

„Man apmaudu už veikėjų animatorius, nes žinau, kiek daug veikėjo vaidybos į ekraną atkeliauja būtent iš jų, kiek šimtų valandų darbo animatoriai ir visi kiti veikėją kuriantys žmonės įdėjo. Tačiau veikėjo „veidu“ vis tiek išlieka aktorius ar garso aktorius, kas tai bebūtų – meškutis Padingtonas ar drakonas Smaugas“, – kalba Adelė.

Pasak A. Olšauskaitės, keista, kad žinome animacinių veikėjų balsų savininkus, bet net nenutuokiame, kas sumąstė jų fizinę vaidybą.

„Dažnai animacijos režisieriai būna didelės žvaigždės profesinėje aplinkoje, tačiau retai kas už kadro apie jų talentą šneka“, – apgailestauja vizualiųjų efektų kūrėja.

Ne dėl vardo titruose

Sakoma, jog jeigu žmogui neįdomu, nei pinigai, nei vardas filmų titruose nemotyvuos. Adelę labiausiai motyvuoja sudėtingi projektai ir iš jų išplaukę iššūkiai. Tada jaučiasi gavusi daugiausia naudos.
„Vardas titruose mane motyvuoja labai mažai. Retai tenka pačiai rinktis, koks gi kitas mano projektas bus ar kokia to projekto dalis atiteks būtent mano kompanijai ir komandai“, – sako menininkė.

Jai labai svarbu mokytis, aprėpti kuo daugiau. Kartais tai netgi svarbiau, nei sukurti kažką naujo. Saviraiška ir darbas panevėžietės gyvenime labai persipynę. Darbe ji tapo, kuria modelius, laisvu laiku daro tą patį, daug fotografuoja kelionėse, turėdama tikslą tas nuotraukas panaudoti darbui.

„Darbe tobulėju, patyliukais svarstydama, kaip vieną dieną visus tuos sukauptus gebėjimus panaudosiu papasakoti kokią savą pasaką. Daug garsinių knygų klausau, kai kurias tikiuosi kažkada padėti sukurti didiesiems ekranams“, – nedrąsiai svajonėmis dalijasi panevėžietė.

Atsigręžti į folklorą

Didžiausia A. Olšauskaitės aistra visada buvo visokiausio plauko istorijos, teatras, literatūra, menas. Tad kurti vizualiuosius efektus dabar jai yra didžiulė privilegija – jaučiasi tarsi prisidėjusi prie stebuklo, kurį išgyvena žiūrovas.

„Tai tarsi užburti žmones svajonėms, dalintis šimtais gyvenimų patirčių – tikrų ir išgalvotų, per kino ekraną papildyti žiūrovo gyvenimo patirtį ir suvienyti visą publiką bendro išgyvenimo stebuklu“, – kalba vizualiųjų efektų kūrėja.

Adelė sako labai norinti, kad dideles pasakas ar istorijas vieni kitiems kažkada sektume ne tik iš britiškos ir amerikietiškos perspektyvos.

„Noriu, kad „Eglė, žalčių karalienė“ būtų ne tik pasaka, kurią galime sekti vietiniame regione ar meniniame teatriuke užsienyje, bet kad ja dalintųsi didžiausiuose pasaulio ekranuose ir žmonių namuose per televiziją“, – sako A. Olšauskaitė.

Pasak jos, pastaruoju metu tokie dalykai vyksta „Cartoon Saloon“ studijoje, kuriančioje animacinius filmus Airijos folkloro tematika, ir jie kaskart nominuojami prestižiniams „Oskarams“.

Monrealyje dabar dirbanti Adelė visada troško pagyventi kitur, viską savo akimis pamatyti ir patirti.

Varžo tik vaizduotės stygius

Anot A. Olšauskaitės, kartais žmonės skaitmeninį meną įsivaizduoja tarsi dviejų kompiuterio mygtukų paspaudimu sukurtą meną. Iš tiesų kompiuteris tėra tik priemonė, ir kuo geresnė darosi priemonė, tuo didesni reikalavimai keliami menininkui.

Adelė pasakoja, jog pastaraisiais metais įvyko daug svarbių stilistinių filmų pergalių, tokių kaip animacinis filmas „Žmogus voras: į naują visatą“. Jis tiesiog šviečia pirmojo meno direktoriaus Alberto Mielgo stiliumi. Pasak A. Olšauskaitės, jis myliomis tolsta nuo įprasto, nuglostyto Disnėjaus stiliaus. Šis stilius žengė į priekį ir su A. Mielgo režisuotu trumpametražiu filmu antologijai „Love Death Robots“. Adelės manymu, ši antologija sulaužė visą krūvą bent jau Vakaruose nusistovėjusių standartų.

„Animacija juk nėra būtinai skirta vaikams, nebūtinai realistiška, bet nebūtinai ir stilizuota, nebūtinai apie žmones. Animacija nebūtinai turi atrodyti vienodai, o jei gerai pagalvosime, tai nei efektai, nei animacija neturi atrodyti kažkaip standartiškai“, – mano pašnekovė.

Vienintelis limitas, anot jos, yra mūsų vaizduotė ir keistas poreikis remtis jau matytais dalykais, naudotis ta pačia vizualine kalba.

„Tikiu, kad ateityje, jei toliau technologijos lengvins kūrybos procesus, matysime vis daugiau originalių, nestandartinių pavienių menininkų ir mažesnių komandų sukurtų šedevrų. Ir tuomet galbūt pradėsime atpažinti ir įvairius kūrėjus, stilius, animacinę vaidybą – ne tik aktorius ir jų balsus“, – viliasi menininkė.

Per naktį specialistu netapsi

A. Olšauskaitė – buvusi Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos auklėtinė. Būtent ten pradėjo svajoti apie teatrą ir režisūrą. Vėliau patraukė mokytis į Juozo Balčikonio gimnaziją, nes mėgo tiksliuosius mokslus. Bet teatro nepaleido – prisijungė prie teatro „Menas“ jaunimo grupės, vadovaujamos aktorės Elonos Karoblytės. Adelės močiutė, garsi tautodailininkė Viera Olšauskienė dirbo mokytoja Dailės mokykloje, todėl ir anūkė jau nuo pirmosios klasės lankė piešimą. Baigdama mokyklą, A. Olšauskaitė priėjo išvadą, kad animacija, ypač kompiuterinė, puikiai sujungia visus šiuos gyvenimo pomėgius. Suvokimas, kokį iš tiesų gerą kelią pasirinko, atėjo jau bestudijuojant Nacionaliniame kompiuterinės animacijos centre Bornmuto universitete, pietų Anglijoje.

A. Olšauskaitės manymu, tai buvo treji didžiausio asmeninio augimo metai. Galbūt labiau ne profesine prasme, bet kultūriškai, patekus į visišką internacionalinį katilą. Pasak Adelės, tokie dalykai greitai keičiasi, bet daug metų šis universitetas buvo geriausia animacijos mokykla Jungtinėje Karalystėje, ypač garsėjanti savo tiksliųjų mokslų integracija.

Kai kuriems studentams durys atsiverdavo iš karto po studijų. Mokslo metų pradžioje buvo organizuojama BFX animacijos ir vizualiųjų efektų konferencija, festivalis, iš dalies finansuojamos kelionės į konferencijas kitose šalyse, papasakoti apie savo gyvenimą buvo kviečiami ne tik garsūs menininkai, bet ir kompiuterinės grafikos mokslininkai.

„Kursas buvo sunkus – daug bemiegių naktų, darbo be jokių poilsio dienų, nes išmokti reikia viską ir greitai. Animaciniai filmai tokiems pradedantiesiems per dieną nepasidaro“, – pati įsitikino Adelė.

Vertina gimtąją kalbą

Šiuo metu A. Olšauskaitė gyvena ir darbuojasi Monrealio meste, Kvebeko provincijoje, Kanadoje. Tai – antras didžiausias Kanados miestas, su visa metropolio teritorija, skaičiuojančia apie 4 mln. gyventojų.

Į Monrealį panevėžietė atvyko tiesiai iš Londono ir kontrastas tarp šių didmiesčių jai pasirodęs didžiulis. Anot jos, gyvendama Monrealyje jaučiasi daug labiau atsipalaidavusi nei Londone.

„Dažnai žmonės nustemba sužinoję, kad Monrealis yra Šventojo Lauryno upės salos vidury. Salos viduryje kyšo kalnas Karališkasis kalnas (Mont Royal), kiek aukštesnis už Lietuvos Aukštojų. Nuo jo ir kilo miesto pavadinimas Monrealis“, – pasakoja Adelė.

Kvebeko provincija yra griežtai prancūzakalbė, tačiau šis miestas gan multikultūriškas. Adelei, kaip lietuvei, kurios gimtoji kalba neišnyko po dešimtmečių draudimų, malonu girdėti, jog daugelis vietinių jaudinasi, jog jų gimtoji kalba pamažu nyksta. Tad jie įsitikinę, jog tarpusavyje nevalia kalbėti angliškai ar kitomis kalbomis.

„Man labai patinka aštrus ir karpytas kvebekiečių prancūzų kalbos skambesys. Tai tarsi panevėžietiškos tarmės atitikmuo“, – šypteli pašnekovė.

Žydiškas palikimas

Monrealis yra tikrų tikriausias gatvės meno muziejus po atviru dangumi. Ten nerasi nė vieno namo ar sienos, kuri nebūtų apipaišyta. Įprastai vasarą ten vyksta gatvės meno festivalis, kurio metu sienos papuošiamos naujais piešiniais. Adelė pasakoja, jog vienas daugiaaukštis pastatas miesto centre išmargintas milžinišku Lenardo Coheno portretu – numylėtu monrealiečiu, kurio mama buvo Lietuvos žydė, gimusi Kaune.

„Miestas garsus ir kitais žydiškos kultūros puikumais. Daug kas sako, kad Monrealio, o visai ne Niujorko, beigeliai yra geriausi pasaulyje. Tarp tokių turbūt ir aš, nors nesu Niujorko beigelių ekspertė“, – juokiasi A. Olšauskaitė.

Monrealis, anot jos, taip pat yra kavos miestas su įvairiausiomis kavinukėmis ant kiekvieno kampo.
„Londone kavos negerdavau. Kava būdavo tai, kuo pasimėgaudavau tais retais kartais, kai grįždavau į Panevėžį ar lankydavausi Vilniuje. Tačiau Monrealyje tai tapo kasdienybe“, – šypsosi pašnekovė.

Grožis tarp Apalačų kalnų

Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad visur Kanadoje labai šalta, tačiau, pasak A. Olšauskaitės, tai nėra tiesa. Žiemą ten tik truputį šalčiau, nei ji atsimenanti vaikystės žiemas Panevėžyje. O vasaros – beveik tropinės. Ir tai kuriant miesto veidą, anot Adelės, labai svarbu – visos kavinės, restoranai, barai sutvarkyti taip, kad vasarą visas langas atsivertų, palikdamas atvirą sieną, automobilių stovėjimo vietos yra užstatomos staliukais, įprastai labai dideli balkonai virsta oazėmis.

Kvebekas, pasak A. Olšauskaitės, meiliai vietinių vadinamas „La Belle Province“ (red. – Gražuolė provincija) ir jai sunku su šiuo sentimentu nesutikti.

„Yra laukai, pievos ir yra nudilę Apalačų kalnai, per kuriuos veda internacionalinis Apalačų pėsčiųjų takas – ištvermingiausiems žygiuotojams. O šventojo Lauryno upėje visus metus gyvena Belugos banginiai. Čia pat prie jų vasarą prisijungia ir visas būrys kitų banginių – kuprotųjų, net mėlynųjų, nes vietovė šalia Sagvinėjaus fjordo yra viena puikiausių vietų maitintis šiems įstabiems gyvūnams, o smalsiems žmonėms jų didybę iš tolo stebėti“, – pasakoja panevėžietė.

Senos priešpriešos

A. Olšauskaitė yra girdėjusi, jog Kvebeko gyventojai labai nemėgsta žmonių, nekalbančių prancūziškai. Kai lankė prancūzų kalbos pamokas, mokytoja jai pasakojo, kaip vaikystėje su kitais vaikais mėtydavo akmenis vieni į kitus – prancūzakalbiai į anglakalbius ir atvirkščiai.

Būtent todėl Adelė visada jaučia šokią tokią baimę, kad nemokėdama prancūzų kalbos užsitrauks kieno rūstybę. Tačiau po kelerių metų, praleistų Kvebeke, ji pradėjo įtarti, kad tokius sentimentus jie tauposi anglakalbiams su kanadietišku akcentu.

Vietiniai savęs kanadiečiais nelaiko ir tvirtai įsikibę savo kultūros ir kalbos.

„Gyvenimas čia labai sezoniškas. Liepos pirmoji – Kanados diena, tačiau savaite anksčiau Kvebeke švenčiama Kvebeko diena. Liepos pirmoji yra kraustymosi diena ir visi būtent šią dieną keičia būstus. Kelti Kanados vėliavas, pasak mano kaimynės, yra labai nemandagu“, – juokiasi A. Olšauskaitė.

Panevėžietiškas produktas

Anot A. Olšauskaitės, tarp Monrealio ir Londono, iš kur ji atvyko, yra vienas didžiulis skirtumas: Londone tampi londoniečiu per kelis mėnesius, o Monrealyje ji vis dar nesijaučia monrealiete ir nežino, ar kada nors tokia bus.

„Atvykus į mūsų pirmąjį būstą, šalia namo buvo mažytis parkelis, kuriame stovėjo scena ir dieną vyko Afrikos muzikos festivalis, o už šimto metrų – mugės ir atrakcionai. Toks tad šventiškas man Monrealis pirmą sykį pasirodė ir tas įspūdis išliko“, – šypteli Adelė.

Ji visada troško pagyventi kitur, viską savo akimis pamatyti ir patirti. Labai džiaugiasi, kad visa šeima ir draugai yra technologiškai įgudę bendrauti internetu. Ir visgi šie metai panevėžietei buvo labai sunkūs, nes ne tik lėktuvo skrydžiai ėmė skirti ją nuo šeimos, bet ir atsakomybė neužsikrėsti virusu ir nesusargdinti kitų. Iki šiol į Panevėžį ji grįždavo kasmet Kalėdoms. Adelė juokiasi save laikanti „tiksliukišku“ literatūros, dailės ir teatro produktu, vykusiai ar nevykusiai, bet tokiu tapusiu būtent Panevėžyje.

„Kol augau, maniau, jog geriausias Panevėžio bruožas yra tai, kaip paprasta iš jo pabėgti į laukus ar į Vilnių. Bet vėliau supratau, kad čia ne Panevėžys kaltas, o bet kuris miestas. Todėl vertinu Monrealį, todėl buvo sunku gyventi Londone ir todėl mylėjau Bornmutą su jo jūra“, – sako Adelė.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų