-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
J. Kriaučiūnas nuo mažų dienų save matė arba su fotoaparatu rankose, arba su balta virėjo prijuoste. Jam labai patinka gaminti, tad gomurį kutenančiais patiekalų skoniais dažnai stebina draugus, šeimą ir net bendramokslius.
„Dauguma dėkoja už pagamintą maistą ir pritaria, kad gaminu tikrai skaniai, – šypteli Jonas. – Atsimenu, kai išvirtą prancūzišką daržovių troškinį nunešiau į mokyklą Europos sveikos mitybos dienos proga, po trisdešimties minučių neliko nė kąsnelio!“
Panevėžio „Minties“ gimnazijoje J. Kriaučiūną daugelis pažįsta ir dėl jo gaminamų gurmaniškų desertų. Nors firminio patiekalo aštuoniolikmetis dar nėra atradęs ir toliau eksperimentuoja virtuvėje, savo saldėsių karaliumi jis karūnuotų pyragą „Napoleonas“.
Kulinarijos ugnelę Jonas įžiebė būdamas vos dešimties. Jau tuomet niekieno neprašomas stodavo prie viryklės ir mėgaudavosi virtuvėje pasklidusiais gardžiais kvapais bei pačiu gaminimo procesu. Toks polinkis į maisto gamyba atrodytų visai natūralus – J. Kriaučiūno mama kadaise dirbo virėja ir tikriausiai ta aistra gaminti užkrėtė sūnų.
„Vaikystėje buvau labai judrus ir meniškos sielos. Kai buvau septynerių, turėjau svajonę atidaryti savo kavinę. O ir nemažai piešiau, kaip turėtų atrodytų kavinės vidus ir pats dizainas“, – prisimena Jonas.
Kai pradėjo gaminti, J. Kriaučiūnas panoro kaip nors išsaugoti skanias akimirkas. Taip jo rankose atsidūrė telefonas su kamera. Fotografuodavo viską, kas tik patraukdavo akį, stengėsi išbandyti vis naujus fotografavimo kampus, eksperimentavo su fotoaparato nustatymu ir šviesa. Įgavęs daugiau patirties, suvokė, kad turi unikalią galimybę meną kurti net iš mažyčių detalių. Šis pomėgis labai greitai tapo gyvenimo būdu, ir dabar fotoaparatą Jonas ima kaskart, kai tik eina pasivaikščioti.
Praėjusį mėnesį J. Kriaučiūnas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Atviroje jaunimo erdvėje pristatėte jau antrąją savo autorinę fotografijų parodą „Blyksniai“. Jonas neslepia, kad jaudulio buvo netgi daugiau, nei atidarant pirmąją parodą.
Mintis eksponuoti fotografijas kilo šių metų vasarą. Pradėjęs domėtis, kur galėtų jas pristatyti, bičiulių dėka susipažino su Malvina Zimbeliene, bibliotekos Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos skyriaus darbuotoja. Radęs idealiai tinkančią vietą, J. Kriaučiūnas susimąstė ir apie parodos idėją.
Jonas skaičiuoja, kad pasiruošimas viešai pristatyti kūrybą užtruko bemaž tris mėnesius.
„Tikrai buvo sunkumų ir delsimų. Fotografuoti teko tiek Panevėžyje, tiek Vilniuje. Fotosesijos vyko labai skirtingose aplinkose – nuo mokyklos, studijos, iki Lietuvos nacionalinio dramos teatro“, – pasakoja Jonas.
FotobyJonas nuotraukos
Likimo ironija, tačiau viską skrupulingai sudėliojęs, iki parodos atidarymo likus kelioms savaitėms, J. Kriaučiūnas sužinojo, kad susirgo dainininkė, muzikos garsais turėjusi nuspalvinti parodos pristatymą. Skubiai teko ieškoti, kas ją pakeistų.
„Bet Malvina nuramino, padrąsino ir pasakė, jog viskas bus gerai. Netikėtumai mane ir toliau lydėjo. Prieš pat parodą, kai teko kabinti fotografijų rėmus, vos nesudužo vieno iš eksponato stiklas“, – prisimena J. Kriaučiūnas.
Laimė, parodos atidarymas pavyko puikiai, ir Jonas suprato, kad tokie menki trikdžiai negali sugadinti ilgai lauktos dienos.
J. Kriaučiūno parodos lankytojai pastebėjo, kad iš vieno portretų rimtu žvilgsniu į juos žvelgia ne kas kitas, o garsus Lietuvos aktorius, šokėjas ir choreografas Gytis Ivanauskas.
Jonas sako, kad jųdviejų pažintis prieš pat parodos atidarymą buvo ne tik netikėta, bet ir lemtinga.
„Naktį redagavau nuotraukas ir nusprendžiau truputį pailsėti. Tad įsijungiau socialinius tinklus. Norėdamas pakelti sau nuotaiką, peržiūrėjau Gyčio vaizdo įrašą, kuriame jis gąsdina draugą. Tada jam parašiau ir padėkojau už juokingą vaizdo įrašą“, – apie pažinties pradžią pasakoja J. Kriaučiūnas.
Užsimezgus pokalbiui, aktorius pasiteiravo Jono, kodėl toks vėlyvas. Vaikinas papasakojo, kad ruošiasi fotografijų parodos atidarymui. Pasiguodė, kad liko labai mažai laiko, o dar ir modelių, kaip tyčia, trūksta.
„Jis paklausė: „Tai kodėl manęs nenufotografuoji? Iš karto atsakiau: „O norėtum?“ Taip gavau progą fotografuoti patį Gytį Ivanauską“, – juokiasi Jonas.
J. Kriaučiūnas visada modelių prašo būti savimi, nes tai sukuria gražiausias akimirkas. Nuotraukos tampa tikros, jose nėra vaidybos.
„Šioje parodoje to ir norėjau – kad modeliai parodytų, kaip jaučiasi. Susikaupę, rimti, svarbu, jog tikri. Kartais modelis būna įsitempęs, lyg grandinėmis supančiotas. Tuomet sakau, jog paleistų visas emocijas ir susitelktų į vieną išskirtinį jausmą“, – fotografijos užkulisius atskleidžia J. Kriaučiūnas.
Jonas prisimena, kad fotosesija su scenos grandu G. Ivanausku jam nekėlė jokių rūpesčių. Aktorius – idealus modelis, tikras profesionalas, puikiai žinantis, kaip reikia pozuoti prieš kameras. J. Kriaučiūnui teliko gaudyti gražiausius momentus. O ir pati fotosesija truko vos dvidešimt minučių, iš karto po jos G. Ivanauskas išskubėjo vaidinti.
J. Kriaučiūnui labiausiai patinka fotografuoti žmones ir gamtą. Per tokias nuotraukas atsiskleidžia ir jo paties užslėptos emocijos, ir gamtos grožis.
Pasak Jono, jo ir fotografijos santykis labai glaudus ir išskirtinis. Ji jam reikalinga kaip deguonis.
„Fotografija man yra tarsi emocijų išreiškimas per objektyvą. Tai lyg savotiška kalba. Fotografija leidžia matyti pasaulį iš savo perspektyvų. Tai – pasaulio gėrio ir blogio samprata, slypinti mažuose dalykuose“, – aiškina Jonas.
Fotografuodamas J. Kriaučiūnas suprato, kokios svarbios yra techninės žinios. Jų neturint – nė iš vietos. Tačiau, jo manymu, svarbu ir atskleisti emociją – būtent ji sujungia viską, ką fotografas nori pavaizduoti nuotraukoje.
Paklaustas, ar jau rado savo braižą ir stilių, J. Kriaučiūnas teigia, kad jam nepatinka būti įspraustam į vienus rėmus. Jis įsitikinęs, kad jo fotografija yra netradicinė, dažnai neatitinkanti standartus.
„Man tikrasis grožis yra gamta, kai ryte šviečia saulė, kai žolė pasidengia lietaus lašais, rasa… Taip pat gyvenimo grožis man yra žmonių optimizmas, mokėjimas gyventi ir džiaugtis tuo, ką turi“, – kalba Jonas.
Jis ne kartą įsitikino, kad sėkmė pati neateis ir nepasibels į duris. Anot jo, svarbu nebijoti išsiskirti iš minios ir kartais leisti sau būti truputį išprotėjusiu, nes tai traukia žmones.
„Sėkmė – tai nesustojamas tobulėjimas. Kad ir kiek kartų klysi, svarbu, kad pamokas išmoktum ir nebijotum bandyti vėl“, – mano J. Kriaučiūnas.
Jonas svarsto, kad gyvenime nereikia užbrėžti tam tikro brūkšnio ir ignoruoti galimybes. Kartais pravartu tiesiog leisti sau daryti tai, kas patinka.
FotobyJonas nuotraukos
