Štrichai eiliniam gimtadieniui. Skaičiai, datos… Kur dingo žmogus?

• Sekundė
• Justas Jasėnas
• Kultūra
• 2021.03.13 09:55

Š. m. kovo 12 d. minime Panevėžio vyskupijos kunigo, Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovyklos kalinio Alfonso Lipniūno 116-ąsias gimimo metines.

Baigė dabartinę Juozo Balčikonio gimnaziją, 1925 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1930 m. birželio 14 d. buvo pašventintas kunigu, paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo reikalų direktoriumi ir Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikaru. Ant pastato Katedros a. 7, kuriame gyveno kun. Alfonsas, prieš keletą metų atidengta skulptoriaus Alfrido Pajuodžio sukurta memorialinė lenta. Beje, šis skulptorius sukūrė ir antkapinį paminklą katedros šventoriuje, žymintį perlaidotų palaikų vietą.

1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1935–1939 m. Lilio (Prancūzija) universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. 1939 m. sugrįžo į Lietuvą, buvo paskirtas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute. Institutą perkėlus į Vilnių, ten darbuotis išvyko ir dvasininkas. 1940 m. Šv. Jono Krikštytojo ir šv. apaštalo ir evangelisto Jono bažnyčioje, dar populiariai vadinamoje universitetine arba tiesiog Šv. Jonų, sakydavo pamokslus studentams. Nuo 1942 m. dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas.

Taigi, datos, skaičiai, tradiciškai kartojami kas 10 metų, vis minint apvalią sukaktį. Biografija trumpa, nieko ypač įspūdingo, kad galėtum aiktelėti iš netikėtumo, nustebti, susižavėti, priimti kaip sektiną pavyzdį. Panašus jausmas yra mane lydėjęs ir perskaičius dr. Aldonos Vasiliauskienės knygą apie panevėžiečiams gerai žinomą, dar atsimenamą monsinjorą Joną Juodelį. Datos, oficialūs raštai, sveikinimai, statybos, plytos, betonas… Apie žmogų – kaip jis jautėsi, ką mėgo, galvojo, anei žodelio. Patikėjau tą knygą, nors ir mokslininkės parašytą, Juodos vandenims, nesigailiu.

Mažai, deja, žinome, mažai žinoti trokštame.

Besimokydamas gimnazijoje girdėjau pasakojimus apie verkiantį gluosnį, poetinė frazė, bet tuščia. Nėra kontekstų, nesiremiama rašto paliudijimais. Jaučiau, kad ilgai netvers, išsikvėps. Taip ir buvo, gluosnis sutrešo, gluosnį nupjovė, liovėsi pasakotojo ašaros. Gal tikybos mokytoja buvo davusi kiek plačiau pasiskaityti. Prisimenu, kad skaitant negausias dvasininko dienoraščio ištraukas sužavėjo, įkvėpė jo paties susikurta asmeninė elgesio disciplina, saviugdos taisyklės, lyg kokia veikimo programa, aukštesnieji tikslai. Iš dienoraščio matyti – gyvenimas ne šiaip, ne bet kaip, jis kryptingas, su tikslu, daugiausia – dėl kitų, dėl savo tikėjimo, papročių, kultūros, žemės, šeimos, pajautimas, kad reikia rūpintis, ugdyti, globoti, būti kartu. Reikėtų, verkiant reikėtų ne tik paveikslėlių ir maldų, bet rimtos knygos apie kun. Alfonsą Lipniūną. Galėtų atsirasti tokia knyga, o ar kada atsiras… Ar atsirastų toks žmogus, ar parašytų taip, kad būtų galima jausti to meto situaciją, žmonių poreikius, realijas, nuotaikas, įsijausti į gyvenimą, susitikti su vertinimais, baime, nežinomybe, išdavyste… Tiktų beletrizuotos autobiografinės apysakos žanras.

Esama A. Lipniūno dienoraščių, pamokslų nuotrupų, jo paties parašytų knygų, įspūdžių, fotografijų, patikimų atsiminimų. Kas juos kūrybingai sutelks, kas nuaus gyvenimo pasakojimą lyg kokį taką?

Jau kun. Stasys Yla mąstydamas apie arkivyskupą Jurgį Matulaitį leidžia sau ištarti žodžius, kad lietuviai tokie greiti dejuoti, virkauti, nutaisyti pamaldų veidą, o kai reikia susitelkti, bendruomeniškai dėl kokios idėjos dirbti– vangūs ir apatiški.

Atlygis – Štuthofas

Alfonsas Lipniūnas, anot beatifikacijos bylos postulatoriaus (rengėjo) kun. Vitalijaus Kodžio, pasižymėjo gebėjimu tinkamai ir laiku krikščioniškai reaguoti. Greičiausiai pirmasis, greičiausiai vienintelis suprato, kad karo laikotarpiu jo studentai trokšta žodžių atramos, bet taip svarbu ir pavalgyti, turėti batus, drabužių. Taip jis ėmėsi šalpos ir labdaros.

Kažkada teko kalbėtis su dailininku Kazimieru Naruševičiumi. Jis prisiminė, kad kun. A. Lipniūnas nebuvo ypatingas oratorius, bet studentiją įkvėpdavo, palaikydavo jo motyvuojantys pamokslai, drąsa, tvirtas, nepalaužiamas tikėjimas. Dvasininkas suprato, kad neišgelbės, neišvaduos nei rusai, nei vokiečiai, negelbės jokios ideologijos, joks naujasis rytojus. Anot dailininko, A. Lipniūnas liko ištikimas Dievui, tiesai, neišdavė, nepardavė, neišmainė savo vertybių. Taip elgtis mokė ir studentus – jo klausytojus, bičiulius. Tikriausiai būtų išvengęs ir Štuthofo, bet vis primindavo lietuviams, kad nevalia imti, vogti, grobti žydams priklausančio turto, kad žydai taip pat žmonės. Jei būtų taip nekalbėjęs, būtų buvę kitaip…

1943 m. buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Kun. A. Lipniūnas mirė 1945 m. kovo 28 d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. jo palaikai, monsinjoro Juozapo Antanavičiaus ir kitų bendražygių rūpesčiu, buvo perkelti į Lietuvą, rugsėjo 12-ąją palaidoti katedros šventoriuje.

Beatifikacijos (skelbimo palaimintuoju) byla dėl kankinystės pradėta 2006 m. kovo 22 d. Tik 2018 m. bylą pradėjus rengti kun. V. Kodžiui, pajudėta iš mirties taško. Byla vyskupijos mastu jau beveik užbaigta, paruošta kitam etapui – kelionei į Vatikaną, laukiama oficialios uždarymo ceremonijos. Prisiminiau žodžius, paties kun. Alfonso 1930 m. liepos 7 d. įrašytus „Dienoraštyje“: „O kaip šaltas pasaulis, kaip ledinės ir iš kieto granito nukaltos žmonių širdys. Kiek reikia šilumos, meilės… Einu kaip šmėkla, patsai menkai tesuvokdamas, kitam išganymo nešti…“

Iš atminties kelionių

Organizuotos ir trys piligriminės kelionės į Štuthofą, teko keliauti ir šių eilučių autoriui. Aplankomas ir paskutinis kalinių pasiektas taškas – Puckas. Šio miestelio bažnyčioje iš karto po išlaisvinimo 1943 m. kovo 12 d. Alf. Lipniūnas aukojo šv. Mišias. Kelias iš Štuthofo į Pucką vadinamas mirties keliu, kiekvienas žingsnis pažymėtas mirtimi, alkiu, išsekimu, ligomis, šaudymu, žudymu… Be maldos, giesmės, tylos neverta tuo ir tokiu keliu važiuoti. Lenkai brangina, saugo šias vietas, užrašyta, pažymėta, nurodyta.

Ne vienoje vietoje teko matyti kun. A. Lipniūno pavardę, gyvenimo metus, portretą, prisiminimų, žinių fragmentus. Lenkijoje jis lyg ir labiau juntamas, reikalingesnis… Vargu ar mes savo žemėje taip mylėti, branginti pajėgsime, ar galėsime taip į saviškius atsiremti… Kelionėje teko sutikti ir Pucko bažnyčioje besidarbuojantį kun. Janušą Pžygockį (Janusz Przygocki). Susidomėjęs A. Lipniūno gyvenimu, kančia, misija, meldžiasi, pasakoja apie jį savo parapijiečiams, dalija paveikslėlius su kunigo fotografija, drauge su ligoniais meldžiasi, kad būtų paskelbtas palaimintuoju. Iš jo spindinčių akių supratau, kad taip tikrai ir yra, ką jis liudija, sako, kad nevaidina ir nemeluoja. Jokių kitų argumentų man nereikia.

Pucko kapinėse netikėtai susitikome vietinę parapijietę Teresą, kalbėjomės prie kapo, kuriame buvo palaidotas kun. A. Lipniūnas. Kapas tuščias, tik antkapis. Teresa paliudijo, kad Pucko gyventojai laiko A. Lipniūną šventuoju, meldžiasi prašydami jo užtarimo, padeda gėlių ant to tuščio kapo, uždega žvakes. Jų juk niekas neverčia, neragina, iš savęs toks elgesys, toks supratimas, nesuvaidintas, nesumeluotas.

Sėdėjau ant pamatų liekanų, tik šiurpas, protu negali suvokti to, kas buvo, kas nutiko. Sau užsirašiau: „Alkanų blusų šešėliai/Stirtomis susispietę/Godžiai skaito/„Dievų mišką.“ Ir dar: „Iš smilkstančio/Apavo krūvos/Vangiai slenka apsvaigę žiurkės/Klipatų gyvasties užgesinti.“

Zofijos Zakarevičienės paveiksle vaizduojamas kun. Alf. Lipniūnas – Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, tikėtina, būsimasis palaimintasis, šventasis

Iš atminties ženklų

Vis atsiranda pagarbos ir atminties ženklų. Pirmasis – dailininkės Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės nutapytas kunigo portretas, saugomas katedros zakristijoje. Atsiradęs 1987 m., kai jau buvo galima be baimės imtis ir religinių darbų, išreikšti tikėjimo nuostatas, tautiškumą, kalbėti apie iškilesniuosius tautiečius. Kaip prisimena dailininkės marti Ritonė Šalkauskienė, šis portretas – lyg kokia dvasios pagava. Menininkei norėjosi pavaizduoti dvasininką jau brandaus amžiaus, veide įkomponuoti nuovargio, išsekimo, kančios faktą. Dailininkė J. Paltarokaitė- Šalkauskienė naudojosi amžininkų liudijimais, nemažai skaitė, yra regėjusi šio kunigo sielovadinės veiklos nuotraukų.

Dera paminėti, kad kun. A. Lipniūnui dailininkai panevėžiečiai Povilas Šiaučiūnas (2008 m.) ir Stasė Medytė (1995 m.) sukūrė ekslibrisus. Taip pat 1995 m. išleista dail. S. Medytės iliustruota knyga „Dienoraštis. Kun. Alfonsas Lipniūnas. 1930 03 11 – 1935 06 24–27.“ Šalia iliustracijų randame kun. A. Lipniūno dienoraščio žodžius, sakinius iš Šv. Rašto. Dailininkė S. Medytė prisiminė, kad labai norėjusi pamatyti, paliesti memorialinius kunigo daiktus, turėtus Štuthofe. Vis nepavykdavę susitarti su mons. J. Antanavičiumi, kuris juos saugojo, dėl susitikimo datos. S. Medytei pagrasinus, kad skambinsianti visą naktį, monsinjoras menininkę įsileidęs, nemažai pasakojęs, parodęs dvasininko akinius, korteles, kuriose užsirašytos trumposios mintys, kitus asmeninius daiktus.

Jau grįžtant namo, anot S. Medytės, lyg dangus staiga nušvito, lyg kas persimainė, pakito. Savo dirbtuvėje dailininkė gal parą, gal kelias iš eilės dirbo be atokvėpio, taip gimė iliustracijos „Dienoraščiui.“

2020 m. kovo mėn. sulaukėme panevėžietės Zofijos Zakarevičienės tapyto paveikslo. Jame regime kun. Alfonsą Lipniūną Štuthofo koncentracijos stovykloje. Dievo tarno (dar ne palaimintojo, ne šventojo) galvą vainikuoja aureolė – ypatingo šventumo ir išrinktumo ženklas. Gal jis pranašiškas? Iš kokios vidinės gelmės žmonėms jau dabar aišku, kad jis šventasis? Iš kur ir kas tokį jausmą, tokį galvojimą įkvepia, leidžia taip būti, taip suprasti. Nuojauta, ypatinga šventumo pajauta, šventumo kvapsnis, net ir nelaukiant, kada Bažnyčia, kaip institucija, oficialiai sureaguos.

Štuthofo aplinką paliudija ir įspūdį sustiprina spygliuotos vielos ir kalinio numeris – 21332. Nutapytasis vaizduojamas su violetine stula, sutana, matyti ir kalinio drabužio fragmentas, rankose laiko kryžių – kančios, bet kartu ir vilties, pasitikėjimo Dievu ženklą. Pati paveikslo autorė yra sakiusi, kad ją sujaudinusi koncentracijos stovyklos aplinka, kunigo pastangos nužmogėjusioje, nužmogintoje aplinkoje likti žmogumi, patarnauti tikintiesiems kaip dvasininkui iki paskutinio atodūsio. Paveikslu norėta ne tik įamžinti kančią, bet ir padėkoti už paliktą asmeninį pavyzdį, kaip net ir žvėriškiausiomis sąlygomis galima išsaugoti tikėjimą bei žmogiškumo kibirkštį.

• Sekundė
• Justas Jasėnas
• #Alfonsas Lipniūnas
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Istorija
• #tikėjimas