Žvelgiant į L. Šepkos darbus, nebekyla klausimas, kodėl šis savamokslis medžio drožėjas užėmė vietą pačioje pjedestalo viršūnėje ir pelnytai yra vadinamas vienu iš didžiausių lietuvių liaudies menininkų.

Stebuklingi „arkitekto“ atradimai

Lietuva ant pjedestalo gali kelti dar vieną medžio ir kaltelio genijų – garsiausią XX amžiaus dievdirbį, Vidurio Aukštaitijos liaudies meistrą Lionginą Šepką.

medžio droTie, kuriems teko lankytis Rokiškio krašto muziejuje ir pamatyti Liongino Šepkos (1907–1985) darbų ekspoziciją, neabejotinai liko apstulbinti ir sužavėti.

Nežinantieji apie šio tautodailininko darbų ypatumus į muziejų suka, ko gero, tikėdamiesi įprastų, daugeliui Lietuvos meistrų būdingų kūrinių.

Tačiau nuomonė pasikeičia vos tik įžengus į salę ir atsistojus šalia keistai didingų skulptūrų, puoštų ažūriniais raštais, išdrožinėtais tekstais, ornamentais, meistriškai sunertomis grandinėmis, paukščiais ir augalais.

Ir nebekyla klausimų, kodėl šis savamokslis medžio drožėjas užėmė vietą pačioje pjedestalo viršūnėje ir pelnytai yra vadinamas vienu iš didžiausių lietuvių liaudies menininkų.

„Pirmą kartą čia užsukę žmonės tiesiog aikčioja“, – šypsosi Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marijona Mieliauskienė.

Vis dėlto dabar visuotinį žavesį skleidžiančių kūrinių autoriaus gyvenimas ilgus metus nebuvo rožėmis klotas. Nei šeimos, nei namų, nei pripažinimo – tik darbas su medžiu, aštriu peiliuku ir didžiulis skurdas.

Vertingiausi L. Šepkos drožiniai sukurti vienatvėje, užsidarius pirtelėje. Sakoma, kad toje pirtelėje nebuvo jokių baldų, o maistu sušelpdavo tik geri žmonės. Jokie buities dalykai meistro nedomino. Dabar jau sunku įsivaizduoti tokį visiškame skurde dirbantį ir nieko sau nereikalaujantį, o tik kūryba ir įkvėpimu gyvenantį menininką.

Mediniai stebuklai L. Šepkos rankose gimė mažoje pirkelėje, dargi be elektros, be jokių įmantrių priemonių, įrenginių.

L. Šepka tik dirbo – drožė kūrinius vieną po kito ir rikiavo juos pasieniuose, didesnius išnešdavo į lauką.

Gyvenimą pakeitė atsitiktinumas

Menininkas nedarė jokių brėžinių, eskizų.

„Pernakt pamisliju, kas padaryt. Galvoj, dunkst, ir planas stovi. Užsimerkiu ir matau, kaip turi būti“, – susidomėjusiems jo darbais yra pasakojęs L. Šepka.

Jokių įmantrių priemonių, įrenginių – pagrindinis drožėjo darbo įrankis buvo aštrus peiliukas.

Toje mažoje pirtelėje niekam nežinomas talentas kūrė dešimt metų. Aplinkiniai jį laikė keistuoliu, užsiimančiu nereikalingais dalykais, netgi šaipydavosi iš jo.

Ir jeigu ne laimingas atsitiktinumas, susitikimas, lėmęs gyvenimo permainas, kažin ar žinotume apie šį nepaprastą žmogų – didį menininką.

O buvo taip – 1960 metais į Pandėlį atvyko Vilniaus dailės instituto studentai. Jie vaikštinėjo po miestelį, ieškojo įdomių žmonių ir išgirdo apie keistuolį. Aplankę L. Šepką, jaunieji menininkai buvo priblokšti jo kūrinių didingumo, originalumo.

Tada ir susidomėta L. Šepkos drožiniais ir pačiu autoriumi.

Šimtai laiškų

Beje, L. Šepkos gyvenime įvyko ir dar vienas lemtingas susitikimas, atnešęs ryškių permainų.

Kai liaudies meistras tapo plačiai žinomas, pas jį paimti interviu iš Vilniaus atvyko žurnalistė Danutė. Tarp tų dviejų žmonių užsimezgė dvasios ryšys, jie pradėjo susirašinėti, bendrauti, o vėliau ir šeimą sukūrė.

Bet iš pradžių buvo tik laiškai.

Muziejininkė sako, kad tie septyneri susirašinėjimo metai suteikė labai daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą.

Šie laiškai – tikras lobis, savotiškas menininko dienoraštis. Iš laiškų sužinome apie kūrėją kamavusias mintis, apie jo kasdieninius rūpesčius.

Tris dešimtmečius laiškus saugojusi, juos 2006-aisiais Rokiškio krašto muziejui padovanojo L. Šepkos našlė Danutė. O neseniai muziejus sulaukė dar vienos jos dovanos – garbaus amžiaus moteris padovanojo savo ir sutuoktinio Liongino vestuvinius žiedus.

Muziejuje saugomi laiškai verti ypatingo dėmesio. Jie ilgi – kartais net dešimt puslapių, parašyti kupiškėnų patarme ant mokyklinio sąsiuvinio lapų, o jų pritrūkus – ant tapetų.

Muziejininkės, ne kartą perskaičiusios visus 308 dievdirbio laiškus, teigia, jog iš pradžių juos skaityti buvę net nejauku, paskui darėsi vis įdomiau, jie vis labiau intrigavo.

Dievdirbio laiškai rašyti atvirai, nieko nemeluojant, neslepiant.

Kiekvieno savo drožinio antroje pusėje keistuolis menininkas peiliuku įrėždavo parašą: „Arkitektas Lionginas Šepka“.

Laiškus nagrinėjusios muziejaus darbuotojos pasakojo, kad vos paėmus laišką į rankas galima pasakyti, kokia buvo rašiusiojo nuotaika. Kai ji buvo prasta, rašyta paskubomis, raštas sunkiau įskaitomas.

Nuo 1978 metų susirašinėti nebereikėjo, L. Šepka vedė Danutę ir išvažiavo gyventi pas ją į Vilnių.

Taip prasidėjo dar vienas L. Šepkos gyvenimo laikotarpis. Bet kūryba ir tuo laiku tęsėsi.

Skaičiuojama, kad per gyvenimą L. Šepka yra sukūręs daugiau kaip tūkstantį darbų.

Vėliau, jau pelnęs pripažinimą, jis yra sakęs: „Aš maniau, kad dirbu sau, dėl savo ramumo, o pasirodė, kad dėl žmonių.“

Išsaugota kolekcija

Dabar muziejuje – Rokiškio dvaro sodybos oficinoje eksponuojama daugiau kaip trys šimtai L. Šepkos drožinių, pasižyminčių originalumu, neįprasta atlikimo technika, savitais siužetais.

Jie išdėlioti penkiose muziejaus salėse. Ekspozicija pradedama pirmuoju įspūdingu daugiafigūriu paminklu broliui ir užbaigiama paskutiniuoju – nebaigtu drožiniu „Kareivėliu“, kurtu prieš pat mirtį 1985 metais.

Pirmojo kūrybos etapo (1950–1960) darbuose atskleistos Marijos, Kristaus temos.

Muziejaus direktorės pavaduotoja M. Mieliauskienė atkreipia dėmesį, kad L. Šepka nuo ankstesnių lietuvių drožėjų skiriasi savitais skulptūrų ornamentais. Jis pradėjo visą figūrą padengti ornamentu – iki jo šitaip nedrožė nė vienas menininkas. Neatskiriamas jo kūrybos elementas yra tekstai, išdrožinėti beržo, liepos lentose. Jais menininkas aiškino savo kuriamas scenas.

Iš daugelio dalių susidedantis paminklas, skirtas broliui Petrui, eksponuojamas pirmojoje muziejaus salėje.

Žvilgsnis tiesiog pasiklysta tarp daugybės detalių – čia ne tik kryžius, bet ir daugybė gėlių, vainikų, figūrėlių, spindulių, paukščių, grandinių, išdrožinėtų, ornamentais virstančių tekstų. Tokį paminklą vargu ar dar kur nors teko regėti.

Antrojo periodo (1960–1985) sukurtuose darbuose, kurie eksponuojami trijose salėse, jau yra ir kaimo realijų vaizdų. Iš jų išsiskiria kompozicija „Paukščių balius“.

Kompozicijos kampuose keturių jo pažįstamų moterų – gydytojos, menotyrininkių figūros, o aptvertame darželyje – penki stalai, ant kurių ir taurės, ir gėlės, ir gausybė paukščių. Įvairiausi paukščiai ir medžiuose, ir ore, ir ant stulpų, tvoros, kitų kompozicijos elementų.

Mylimam broliui

Prieš trejus metus – 2017 metų rugsėjo mėnesį, minint garsiojo tautodailininko 110-ąsias gimimo metines, išleistas įspūdingas albumas „Arkitektas Lionginas Šepka“.

Leidinys taip pavadintas ne šiaip sau. Meistras save taip ir vadino – arkitektu.

Kiekvieno savo drožinio antroje pusėje jis peiliuku įrėždavo parašą: „Arkitektas Lionginas Šepka“. Kaip pats kalbėjo 1972 metais apie jį sukurto dokumentinio filmo „Pasirašau – arkitektas“ kadruose, kad gal ir reikėtų pasirašyti „menininkas“, bet „arkitektas“ jam gražiau.

Įdomi ir pati kūrybinė L. Šepkos istorija. Įspūdingus darbus sukūręs meistras drožinėjimo peilį į rankas pirmą kartą paėmė jau į penktą dešimtį įžengęs – 42 metų būdamas.

Iki tol jis jokių medžio darbų nebuvo dirbęs ir, kaip pats yra sakęs, nemokėjo nudrožti kirviui koto ir nebuvo paėmęs į rankas „medžio anei šmoto“.

Niekas jo nemokė, niekas neparodė, nepaprasti gabumai atsiskleidė tragiškomis aplinkybėmis.

L. Šepka buvo Lietuvos kariuomenės karys.

L. Šepkos biografijoje pasakojama, kad jis gimęs Rokiškio rajono Šiaudinės kaime, augo vargingoje valstiečių šeimoje kartu su keturiais broliais ir seserimi.

Grožio, meno suvokimas, trauka kūrybai greičiausiai paveldėti iš motinos. Elžbieta Šepkienė garsėjo kaip puiki dainininkė, dainų kūrėja. Ji pati mokė vaikus rašto, gaila, neilgai. Motina mirė, kai Lionginui buvo vos devyneri. Trylikos metų būdamas jis neteko ir tėvo. Būsimam menininkui teko piemenauti, vėliau bernauti, kasti melioracijos griovius, skaldyti akmenis. Bene labiausiai juo rūpinosi vyresnis brolis Petras, pas kurį, Pandėlyje gyvenusį, Lionginas ir glaudėsi.

1949 metais mylimas brolis mirė ir tai L. Šepką nepaprastai sukrėtė.

Brolį palaidojus, Lionginas ėmėsi kryžių ant jo kapo pastatyti.

„Bet tas kryžius nepavyko – keistas, kreivas kažkoks išėjo. Iš meistro buvo pasišaipyta, o brolienė net supyko: „Nemoki, tai ir nedaryk“, neva pasakiusi. Į tai būsimasis dievdirbys atsakė: „Palaukit, aš padarysiu Petrui tokį kryžių, kokio dar niekas nėra matęs“ ir ėmėsi darbo“, – pasakoja muziejininkė.

Ir štai tada įvyko stebuklas. Užsidaręs aplūžusioje brolienės pirtelėje, jis ėmėsi drožinėti ir iš medžio kurti šedevrus.

Pirmasis didžiulis kūrinys ir buvo broliui Petrui skirta kompozicija – iš daugelio detalių sudarytas paminklas.

Sukūręs šį paminklą, L. Šepka jau nepaleido iš rankų peilio, kaltelio ir medžio.

Valdiški namai netiko

Buvo laikas, kai, norėdami pagerinti daug dėmesio sulaukusio L. Šepkos gyvenimo sąlygas, valdžios atstovai jį išvežė į senelių namus Vilkaviškio rajone.

O jo darbai buvo sumesti garaže, lauke. Laimė, muziejininkai drožinius surinko ir išgabeno į muziejų.

Kūriniai buvo surūšiuoti, sumontuotos kompozicijos ir įrengta nuolatinė ekspozicija.

Sudėtingiausia, pasak muziejininkės, buvo eksponuoti didžiausią erdvinę kompoziciją – paminklą broliui Petrui. Net teko ardyti lubas ir aukštinti ekspozicijos salę.

O pats dievdirbys valdiškuose namuose jautėsi nesavas, negalėjo kurti ir labai ilgėjosi gimtinės. Po poros metų geri žmonės pasirūpino, kad jis galėtų grįžti į gimtąsias vietas. Kurį laiką gyveno pas gimines, vėliau – parūpintame bute Leliūnuose. Galiausiai, gavęs iš muziejaus pinigų už įsigytus kūrinius, kaime nusipirko seną namą, kuriame nebuvo net elektros. Vėliau persikėlė į naują namą netoli buvusios tėvų sodybos.

Iki 1976 metų vasaros menininkas gyveno be elektros, pasišviesdavo žvake.

Džiaugėsi, kad turėjo dviratį ir radiją. Jo klausėsi ne tik būdamas namie, bet pasiimdavo ir važiuodamas į Kupiškį.

Dviračiu į Kupiškį jis mindavo beveik kiekvieną savaitę – 30 kilometrų pirmyn, tiek pat atgal. Tai užtrukdavo visą dieną – rytą išvažiuodavo anksti, grįždavo vakare.

Kupiškyje jis pirkdavo maisto, įmesdavo į pašto dėžutę laiškus Danutei ir kitiems žmonėms.

Muziejininkė pasakoja, kad menininkas labai jautė gamtą, rūpinosi įsitaisyti gerus žiūronus, kad galėtų stebėti paukščius.

Daug jo meilės ir dėmesio teko šuniui Sargiui, kurį padovanojo Danutė. Tik liesą mėsą mėgdavusiam Sargiui ir atitekdavo skaniausi kąsneliai.

L. Šepka Danutei yra rašęs, kad Sargis viską supranta, kas jam sakoma, tik nemoka kalbėti. Pasakojama, kad kai L. Šepka, laukdamas Danutės, jaudindavosi, laukimas paveikdavo ir Sargį – šuo lakstydavo nuo lango prie lango ir taip pat nekantraudavo kuo greičiau pamatyti viešnią.