Šimtukininkės kelias vingiuoja į mediciną

Panevėžys turi kuo didžiuotis: į savarankiško gyvenimo kelią išleidžia jaunų, ambicingų, drąsių jaunuolių būrį, kuris kada nors kurs miesto ateitį. Viena iš tų jaunuolių – būsima medicinos studentė panevėžietė Viktorija Skvereckaitė, abitūros egzaminų įvertinimų kraitį papildžiusi dviem šimtukais.

V. Skvereckaitė tapo Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos alumne. Toks naujasis statusas ir džiugina, ir kelia nerimą.
„Džiugu, nes po ketverių sunkaus darbo metų gimnazijoje galiu kilti dar vienu laipteliu aukštyn ir keliauti į universitetą. Tačiau teks palikti savo komforto zoną, pakeisti aplinką, susipažinti su nauju miestu, ir tai šiek tiek baugina“, – neslepia Viktorija.
Ji laukia stojimo rezultatų, džiaugiasi nerūpestinga vasara keliaudama ir nekantrauja pradėti naujus mokslo metus.
Gabi panevėžietė apsisprendė studijuoti mediciną Vilniaus universitete.
Kad nori padėti žmonėms, žinojo dar būdama pradinuke.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad nė karto nesuabejojau savimi, savo gabumais, norais. Visiems taip nutinka. Tačiau, nors retsykiais ir dvejojau, visada žinojau, kad noriu studijuoti mediciną. Net neįsivaizdavau savęs kitur“, – sako panevėžietė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Planas ir užnugaris

Po praūžusių abitūros egzaminų V. Skvereckaitė galėjo lengviau atsikvėpti – ji įvertinta net dviem šimtukais už anglų kalbos bei lietuvių kalbos ir literatūros valstybinius egzaminus.
Kaip tikina būsima medicinos studentė, jos sėkmės paslaptis gana paprasta: reikia susidaryti pasiruošimo planą ir turėti stiprų užnugarį.
O toks užnugaris jai yra mama Gitana, tėtis Algimantas ir širdies draugas Adomas. Kartais Viktorijai net atrodo, kad artimieji ją pažįsta geriau nei ji pati save.
„Ne kartą esu grįžusi iš mokyklos nusivylusi ir pavargusi – juk ne viskas pasiseka taip, kaip tikiesi. Tada mamos išvirta sriuba, išklausymas, padrąsinamas žodis, tėčio protingas patarimas ar tiesiog apkabinimas veikia kaip patys geriausi vaistai nuo visų negandų. Atrodo, kad tėvų rūpestis suteikia naujų jėgų vėl keltis ir žengti pirmyn“, – šiltai apie ištikimiausią palaikymo komandą kalba būsimoji gydytoja.
O pasiruošimo planą šimtukininkei padėjo sudėlioti asmeninė patirtis ir draugas Adomas.
Jis taip pat baigė Juozo Balčikonio gimnaziją, tik metais anksčiau – vaikinas gavo šimto balų įvertinimą už biologijos egzaminą.
„Stebėjau jį egzaminų metu, mokiausi iš jo, mintyse užsirašinėjau viską ir pabėriau jam milijoną klausimų per šiuos metus. Jis taip pat mane labai palaikė. Nors pats studijuoja mediciną ir turi daug mokytis bei ilgai dirbti, ne kartą iki pat išnaktų yra padėjęs man pasirengti biologijos kontroliniam, pataręs ar padrąsinęs“, – dėkinga V. Skvereckaitė.

Šimtukininkės patarimai

Be didelio vargo egzaminų barjerą peršokusi Viktorija turi patarimų būsimiems abiturientams.
Lietuvių kalbos egzamine, anot jos, labai svarbūs kontekstai.
„Aš pati ne kartą panaudojau rašiniuose įvairias išmoktas citatas, mitologinius simbolius, biblinius motyvus, net šiuolaikines aktualijas kaip genetikos atradimai“, – pasakoja šimtukininkė.
Kartoti biologiją, anot V. Skvereckaitės, labai padeda konspektai, kuriuos galima nusipirkti knygynuose. Prieš egzaminą konspektą ji pataria perskaityti keletą kartų – tris ir daugiau. Taip pat spręsti daug buvusių egzaminų užduočių.
Anglų kalbos egzaminui ji ruošėsi spręsdama jau buvusias užduotis. Rašinyje pavartojo pastraipas susiejančius žodžius.
„Svarbu turėti žinių ne vien apie anglų kalbą, bet ir apie mus supantį pasaulį, nes kalbėjimo, rašymo užduotys dažnai prašo spręsti įvairias globalines problemas, pateikti savo nuomonę įvairiomis temomis“, – akcentuoja Viktorija.
Anot V. Skvereckaitės, matematikoje taip pat svarbu spręsti daug buvusių užduočių, neskubėti, tačiau ir neatsipalaiduoti bei tikrintis, tikrintis ir dar kartą tikrintis.
„Neatidumo klaidų, mano manymu, šitame egzamine paliekama daugiausia“, – sako Viktorija.

Gyvenimas ties mokslais nesustoja

Sužinojusi egzaminų rezultatus, V. Skvereckaitė pirmiausia čiupo telefoną ir išsiuntė padėkos žinutę lietuvių kalbos mokytojui Egidijui Miknevičiui.
„Esu jam labai dėkinga. Šio mokytojo pamokos ne tik padėjo per lietuvių kalbos egzaminą, bet ir formavo mane kaip asmenybę. Ketverius metus stengiausi atsakyti į jo pamokose užduodamus klausimus, kurie ne tokie ir paprasti. Tačiau tai man padėjo pažvelgti giliau į kūrinius, suprasti jų autorius, įvairių laikotarpių aktualijas“, – teigia Viktorija.
Anot V. Skvereckaitės, nereikėtų pamiršti, kad gyvenimas nesisuka tik apie mokslus, todėl kartais verta pakeisti aplinką.
Kartu su tėvais ji turiningai leidžia laiką – lankosi įvairiuose renginiuose, spektakliuose, savaitgaliais keliauja po Lietuvą.
„Visus metus po pamokų ir ruošiantis egzaminams eidavau pasivaikščioti. Per vasaros atostogas stengiuosi pamatyti kuo daugiau kitų šalių, pakeliauti, praplėsti savo akiratį“, – pasakoja Viktorija.

Tautinių šokių sūkury

Mokslo „karjerą“ V. Skvereckaitė pradėjo Panevėžio pradinėje mokykloje pas mylimą mokytoją Laimutę Žukauskienę.
Pateko į šokių klasę, kurią tautinių linksmybių mokė vadovas Ričardas Bakanauskas. Jo energingumą Viktorija mena iki šiol.
„Mano tautinių šokių kelias prasidėjo su meno ansambliu „Saulužė“. Baigusi pradinę mokyklą, nusprendžiau toliau šokti ansamblyje „Pynimėlis“. Turiu pripažinti, kad tai buvo patys įdomiausi mano, kaip šokėjos, metai“, – sako Viktorija.
Ji dėkinga vadovams Ritai ir Ričardui Bakanauskams. Jų dėka pamatė kitokius, netgi šiuolaikiškus tautinius šokius, kuriuose naudojamas įvairus inventorius – pradedant varpeliais, virvėmis, šaukštais ir baigiant kojūkais.
„O festivalis „Mes nupinsim šokių pynę“ yra vienas įspūdingiausių, kurį teko matyti. Ten suvažiuoja kolektyvai iš viso pasaulio, galima grožėtis įvairiausiais šokiais, vėliavomis, kostiumais“, – vardija mergina.
Pravėrusi gimnazijos duris, Viktorija pradėjo šokti kolektyve „Siaustinis“.
Tautiniai šokiai jai parodė, ką reiškia būti komandos dalimi, kas tie tautiniai šokiai, kaip tai gali būti aktualu šiuolaikiniam jaunimui.
„Siaustinis“ buvo visos mano patirties pratęsimas. Repeticijos po pamokų padėdavo atitrūkti nuo mokslų rutinos ir net pasportuoti – kartais net salės langai rasojo per treniruotes“, – juokiasi Viktorija.

Atsigręžti į paveldą

Puoselėti meilę tautinei muzikai panevėžietę išmokė jos muzikos mokytoja Dalija Latvėnienė. Viktorija sako niekada nepamiršianti pamokos, kurioje pedagogė pradinukams aiškino, kas yra toji sutartinė.
„Prisimenu, kad mums visiems labai patiko traukti sutartines“, – šypteli V. Skvereckaitė.
Viktorijos aplinkoje netrūksta tautinių šokių šokėjų – trypia ir seneliai, ir tėvai. Net ir širdies draugas Adomas sutiktas būtent šokių kolektyve.
„Manau, kiekvienam lietuviui turėtų būti svarbu išsaugoti tautines šventes, muziką, kostiumus. Labiausiai mane žavi Panevėžyje vykstančios Joninių šventės su visomis apeigomis – ir pačiai teko bristi į vandenį plukdyti vainikų, apsirengti pagoniškais rūbais, šokti ir dalyvauti kitose tautiškose linksmybėse“, – pasakoja Viktorija.
Nors savo tautinio kostiumo V. Skvereckaitė neturi, tačiau per dvylika metų jų matavosi įvairiausių.
„Labai patikdavo šokti su tikrų gėlių vainikėliu per Jonines, kaukšėti klumpėmis ar net rištis vyžas, puoštis gintaru. Gražiausi tautiniai kostiumai man tie, kurie papuošti gamtos elementais“, – teigia Viktorija.

Šokiuose – tautos savastis

V. Skvereckaitę žavi liaudies dainos, raudos, pasakos, sakmės, legendos, burtai, priežodžiai, taip pat ir muzika, choreografija.
„Mama su tėčiu man vaikystėje skaitydavo daug lietuvių liaudies pasakų, veždavo į visus įmanomus etnografinius muziejus, o tetos ir dėdės rūpinosi, kad vaikai giminėje žinotų, kaip kepti duoną, kokie Joninių nakties burtai, kuo svarbus adventas. Galiu dėkoti jiems, kad šiandien suprantu, kokia graži mūsų tauta su savo tradicijomis“, – teigia V. Skvereckaitė.
Viktorija svarsto, kad galbūt todėl, jog tiek metų šoko tautinius šokius ir buvo apsupta jais besidominčių jaunų žmonių, jai neteko sutikti tokių, kurie į senolių paveldą žiūrėtų skeptiškai.
V. Skvereckaitės manymu, nereikia manyti, kad tarp jaunimo tautiniai šokiai nemadingi. Ji spėja, kad sunkiau ateiti šokti vaikinams, nes jie mano, kad tai galbūt nevyriška.
„Mano patarimas visiems vaikinams būtų bent pabandyti. Dauguma net ne taip supranta, kas tie tautiniai šokiai, ir susidaro klaidingą nuomonę“, – mano Viktorija.

Tėvų pamokos

Noru pamatyti, pažinti, patirti V. Skvereckaitė degė nuo vaikystės. Ji buvo labai smalsus vaikas.
„Nuo mažens mokėjau pati išsiimti iš lovytės pagaliukus ir išlipti, kad pažiūrėčiau, ką veikia mama. Džiaugdavausi, kai tėtis mane vesdavo pasivaikščioti, tai atrodydavo kaip didžiausias nuotykis“, – šypsosi mergina.
Ji svarsto tokį charakterį paveldėjusi iš tėvų.
„Jie man visada stengėsi paaiškinti, mane lavinti, plėsti mano akiratį. Tik todėl šiandien turiu daug pomėgių, žinių įvairiomis temomis, nes tėveliai man padėjo ir vis dar padeda augti, tobulėti, domėtis“, – sako V. Skvereckaitė.
Giminaičių dėka Viktoriją lydi ir daug vaikystės prisiminimų iš gamtos
„Esu mačiusi ir mišką, ir karvytes pievoje, ir ūkį, ir net traktoriumi ar kombainu važiavusi. Visa tai mažam vaikui juk daro didžiulį įspūdį“, – svarsto būsima studentė.
Taip pat jos vaikystėje netrūko baleto, operos, spektaklių, muziejų, edukacijų, todėl šiandien gali vertinti ir klasiką.
„Manau, labai svarbu, kad vaikams nuo pat mažumės daug kas būtų rodoma, jie būtų mokomi“, – sako Viktorija.
V. Skvereckaitė dvylika metų siekė gerai pabaigti mokyklą ir studijuoti mediciną. Dabar džiaugiasi pagaliau galinti pasakyti, kad tai įgyvendinta.
„Mano naujos svajonės – tapti savo pasirinktos medicinos srities specialiste, gebėti dirbti su naujosiomis technologijomis, technika ir padėti žmonėms“, – nusiteikusi panevėžietė.