-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Aš nesimokiau dėl pažymių ar dėl gero vidurkio brandos atestate, mokiausi dėl to, kad galėčiau įstoti į gerą universitetą ir dirbti darbą, kuris leistų man jaustis laimingai“, – sako R. Šipelytė.
Mokykloje ji tikrai buvo išskirtinė: jau nuo pirmos klasės dalyvavo įvairiuose konkursuose, neretai užimdavo prizines vietas tiek miesto, tiek tarpmiestinėse olimpiadose.
Mokykloje pamėgusi tautinius šokius Rusnė Šipelytė sako, kad toks užsiėmimas suteikė galimybę surasti draugų ir aplankyti daug šalių.
R. Šipelytė savo gabumais mokykloje stebino nuo pat pirmos klasės. Rusnė svarsto, kad mokytojų paskatos dalyvauti visose veiklose labai prisidėjo prie to, kuo ji yra dabar.
„Nežinau, ar tai priklauso nuo žmogaus būdo, bet mokytis man visada patiko, norėjau save išbandyti visur. Ir į olimpiadas neidavau dėl to, kad kažką pasiekčiau, ėjau todėl, kad norėjau save išbandyti ir sužinoti, ar suprantu, ką mokausi, ar galėčiau į tai pažvelgti plačiąja prasme“, – kalba R. Šipelytė.
Ją visuomet į priekį vedė mintis, kad visos veiklos, kuriose dalyvaus, pravers ateičiai, padės pasiekti norimus tikslus.
Paklausta, ar galėtų suskaičiuoti, kiek prizinių vietų yra užėmusi įvairiuose konkursuose, Rusnė tik nusijuokia: „Oi, ne! Jeigu skaičiuočiau nuo pradinių klasių, tikrai nesugebėčiau suskaičiuoti.“
Ir nors yra išbandžiusi įvairias olimpiadas, labiausiai traukė tikslieji mokslai: biologija, chemija, matematika ir informacinės technologijos. R. Šipelytė šypsosi: čia viskas labai paprasta ir aišku: arba moki formulę, arba ne.
„Šie dalykai man artimi tuo, kad galiu labai konkrečiai pritaikyti visas mokykloje įgytas žinias ir išspręsti įvairias problemas. Man tai šiek tiek artimiau, negu rašyti, bet, kita vertus, negaliu sakyti, kad nepatiko kūrybiškai savęs išreikšti, nes dalyvavau ir vertimų bei filologų konkursuose, tai irgi buvo labai naudinga ir aktualu“, – pasakoja mergina.
Nors Rusnė daug laiko skiria mokslams, jai vienas iš svarbiausių aspektų visuomet buvo artimųjų ir draugų palaikymas.
„Renkantis studijų programą manęs niekas nevertė kur nors stoti. Žinau pavyzdžių, kai tėvai tikrai verčia įgyti vieną ar kitą specialybę, bet aš džiaugiuosi, kad turėjau laisvę rinktis, ir tai mane labai motyvavo“, – tvirtina R. Šipelytė.
Įstojusi į Londono universiteto koledžą, R. Šipelytė ketina neapsiriboti viena mokslo kryptimi.
Kartais atrodo, kad gabus žmogus praranda kitas gyvenimo veiklas, ypač laisvalaikį. Bet Rusnė teigia, kad visus dvylika metų mokykloje turėjo laiko ne tik mokslams – šoko tautinius šokius ir nori toliau tuo užsiimti.
„Šokiai man suteikė be galo daug galimybių susitikti su įvairiais žmonėmis, atrasti draugų, aplankyti nemažai užsienio šalių ir susipažinti su skirtingomis kultūromis“, – pasakoja Rusnė.
Mokykloje ją į priekį vedė mintis, kad įstoti į gerą universitetą neužteks tik puikių brandos egzaminų rezultatų ir akademinių pasiekimų. Prie šio sąrašo reikėjo pridėti ir dalyvavimą konkursuose, olimpiadose, popamokinėse veiklose, projektuose – visur, kur tik reikia, kad, kaip sakoma, išeitum iš savo komforto zonos. Mergina mano, kad būtent ši savybė yra viena reikalingiausių, norint ką nors pasiekti.
Kadangi Rusnei sekėsi viskas, ką pasirinkdavo, mergina neslepia, kad dėl to kildavo (o ir dabar kyla) keblumų atrasti tai, kas ne tik sektųsi, bet ir patiktų. Dėl to ji įdėmiai stebi aplinką, kurioje gyvena. Rusnės mama – Panevėžio Respublikinės ligoninės vaikų intensyviosios terapijos gydytoja, todėl Rusnė supranta, kad darbas ligoninėje tikriausiai nėra jos pašaukimas.
„Matydavau, koks rimtas ir sunkus mamos darbas. Tai vertė susimąstyti, ar tikrai norėčiau studijuoti mediciną. Neatmetu tos galimybės, tačiau ji nebuvo viena iš pirmųjų mano pasirinkimų“, – pasakoja R. Šipelytė.
Šiuo metu panevėžietė Anglijos universitete studijuoja farmakologiją – vaistų kūrimo ir gamybos specialybę. Ši mokslo kryptis pagrįsta gamtos ir tiksliaisiais mokslais: biologija, chemija, matematika ir informacinėmis technologijomis. Rusnė teigia, kad tik mokslu ši studijų kryptis neapsiriboja – reikalingas ir kūrybiškumas. „Tai specialybė, reikalaujanti originalaus mąstymo, nes reikia gebėti pažvelgti į kai kuriuos dalykus kitu žvilgsniu, kad sugebėtum sukurti naujų vaistų arba modifikuoti jau esamus. Tikslieji mokslai ir kūrybiškumas bei jų suderinimas mane labai patraukė. Tai specialybė, leidžianti atskleisti save įvairiais aspektais“, – mano Rusnė.
Ji džiaugiasi savo pasirinkimu – studijos ir jų kokybė nenuvylė net ir pandemijos metu. Studijos užsienyje ir Lietuvoje, pasak merginos, išties skiriasi.
„Mane užsienis patraukė tuo, kad ten glaudus dėstytojų ir studentų ryšys, taip pat yra ir grįžtamasis ryšys. Man tai labai svarbu“, – pasakoja farmakologijos studentė.
Anot jos, universiteto bendruomenei kiekvienas studentas reikšmingas kaip individuali asmenybė, todėl ir mokoma taip, kad būtų patenkinti ne tik grupės, bet ir kiekvieno studento poreikiai.
„Universitete buvo nemažai asmeninių konsultacijų, jautėsi kiekvieno dėstytojo dėmesys studentui, buvo organizuojami seminarai. Kadangi mokslas buvo nuotolinis, man neteko pabūti universiteto laboratorijose. Tai kiek nuvylė, tačiau universiteto bendruomenė labai pasistengė ir kiekvienam studentui atsiuntė didžiules dėžes su laboratorijos reikmenimis, kad galėtume dirbti namuose. Dėžėse buvo įvairios įrangos, su ja galėjome įgytas teorines žinias pritaikyti praktikoje“, – pasakojo R. Šipelytė.
Londono universiteto koledže (University College London), kuriame mokosi Rusnė, yra įsikūrusi lietuvių draugija. Į ją panevėžietė irgi įstojo. Šiame universitete studijuoja apie 50–70 lietuvių, o šios draugijos tikslas – suvienyti visus universiteto lietuvius, rengti ir švęsti kartu įvairias valstybines šventes. Draugijos komitetas neretai rengia žymių Londono lietuvių pokalbius, seminarus ir diskusijas. Rusnė kandidatavo į šį komitetą norėdama savo veikla prisidėti prie tikslų įgyvendinimo ir, žinoma, įsilieti į Londono lietuvių komandą.
Prasidėjusi pandemija privertė R. Šipelytę grįžti į Lietuvą ir mokytis nuotoliniu būdu, todėl atsirado daugiau laisvo laiko. Šiais metais ji sulaukė galimybės mokyti mokyklinio amžiaus jaunimą ir dirbti korepetitore.
„Iš pradžių buvo nelengvas išbandymas, nes nesu turėjusi tokios patirties. Tačiau mokinių pasiekimai ir pastebėjimas, kad jiems ima geriau sektis, jie supranta tam tikrą temą, tikrai padarė teigiamą įspūdį“, – patirtimi dalijasi Rusnė.
Mergina ir vasarą atranda veiklos. Liepą ji baigė duomenų analizės kursus Vilniaus karjeros keitimo centre (Vilnius Coding School).
„Šie kursai susiję su informacinėmis technologijomis, o pagrindiniai dalykai, kurių ten moko, yra gebėjimas analizuoti didelių duomenų paketus, juos susieti tarpusavyje, padaryti tam tikras išvadas“, – paaiškino R. Šipelytė.
Baigti šiuos kursus idėja kilo dėl to, kad Rusnė ateityje nori labiau susieti savo specialybę su informacinėmis technologijomis.
Be to, šią vasarą R. Šipelytė atliko praktiką Lietuvos sveikatos mokslų universiteto laboratorijose, tyrė ląsteles ir vaistų poveikį joms.
Dabar Rusnė intensyviai mokosi prancūzų kalbos, važinėja dviračiu, mėgsta susitikti su draugais.
O rugsėjį savaitę praleis saviugdos stovykloje Neapolyje, Italijoje.
Toks dinamiškas gyvenimas Rusnei leido suprasti labai svarbų dalyką.
„Nereikia galvoti, kad būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos metų jau turi žinoti, ką gyvenime veiksi. Iš pradžių ir aš dėl to buvau sunerimusi, jaučiausi sutrikusi, bet supratau, kad gyvenimas dar prieš akis, kad yra be galo daug galimybių keistis ir tobulėti, atrasti savo kelią. Nereikia bijoti klysti. Klaidos man yra didelis postūmis į priekį, jos verčia ieškoti pozityvių dalykų“, – mano R. Šipelytė.
