-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Seniausias Panevėžio parkas – dviejų upių vagojamas Skaistakalnis mena laikus, kai ugnį jame dar kūreno žynio prižiūrimos vaidilutės. Praeities pėdsakų ieškotojams senų medžių paunksnėje pasislėpęs parkas turi ne vieną įdomybę.
Išlikę pagonybės pėdsakai
Parko pavadinimo prasmė – pagoniška. Miesto Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, senovėje „skaistus“ buvo tapatinamas su žodžiu „šventas“. Taigi skaistakalnis turėjo reikšti šventą kalną.
Lietuvoje skaičiuojama bent kelios dešimtys skaistakalnių. Visi jie tapatinami su pagoniškų apeigų vietomis. Tačiau skaistakalniais galėję būti ne tik kalnai – šiuo bendriniu žodžiu vadintos šventos pagoniškos vietos, įkurtos ir pievose prie upių ar ežerų.
Krikščionybei įsitvirtinant Lietuvoje, bažnyčias imta statyti buvusių pagoniškų šventyklų vietose. 1507 m. ant stataus Nevėžio dešiniojo kranto, kitapus Skaistakalnio, iškilo pirmoji Panevėžio bažnyčia.
Ji buvusi nedidelė, medinė, dengta lentomis, su bokšteliu ir trimis varpais bei tiek pat altorių. Netoli bažnyčios pastatyta klebonija ir ūkiniai pastatai, įrengta smuklė, pirtis ir vadinamasis bravoras.
A.Astramskas svarsto, kad pirmųjų mieste krikščioniškų maldos namų teritorija taip pat susijusi su pagoniškų apeigų vieta, nuo kurios atsiverdavo panorama į anapus upės išsidėsčiusį Skaistakalnį.
Ir dabar pasidairius po parką galima aptikti senojo lietuvių tikėjimo liekanų. Turbūt Nevėžio vingyje atsigaivinti susirenkantys panevėžiečiai nė nenutuokia, kad čia pat upės vandenys skalauja ypatingą akmenį, paženklintą dubeniu.
Pasak A.Astramsko, įdomu, kad tokie akmenys paplitę tik Šiaurės Lietuvoje – Panevėžio, Pasvalio, Pakruojo, Biržų apylinkėse ir dar šiek tiek Latvijoje.
„Iškelta versija, kad akmenys su dubeniu pagonybės laikais atliko šeimos altorių funkciją. Į jų dubenis paberdavo grūdų – auką dievams“, – „Sekundei“ pasakojo muziejaus direktorius.
Parkų kultūra vėlavo
Skaistakalnio teritorija nuo pat XVI a. pradžios priklausė valstybiniam Panevėžio dvarui.
Nors Lietuvoje įvedus krikščionybę ir lietuviams perėmus europinę kultūrą, jau XIV–XV a. didikai prie savo dvarų pradėjo kurti vaismedžių sodus, o juose auginti ir dekoratyvinius medžius bei krūmus, kol Skaistakalnis virto parku, turėjo praeiti dar keli šimtmečiai.
Parkų veisimą paskatino ir Renesanso kultūra, Lietuvą pasiekusi XVI a. Tuo laikotarpiu prie stambesnių dvarų buvo sukurti renesansinio stiliaus vadinamieji itališki sodai.
Renesansą keičiant barokui XVII–XVIII a. prie didikų dvarų ir pilių imta formuoti barokinius parkus. O didelį susižavėjimą Europoje sukėlę prancūzų klasicistinio stiliaus parkai Lietuvoje atsirado tik XVIII a. pab.–XX a. pr.
Pastarojoje amžių sandūroje, XIX a. pab. Nevėžio upės vingyje ir įkurtas romantiškiausias Panevėžyje Skaistakalnio parkas, perskeltas Žagienės upelio.
Dvaro keistuolį nužudė plėšikai
Manoma, kad Skaistakalnis, kaip parkas, imtas formuoti maždaug apie 1880-uosius. Tuo metu maždaug 40 ha dvaras jau buvo privatizuotas.
Jo šeimininkas – legendomis apipintos dvarininkų Karpių, valdžiusių 99 dvarus, giminės atstovas. Vienos turtingiausių Lietuvoje šeimų galybė baigėsi XIX a., kai Karpiai prarado daug turtų – dalis buvo konfiskuota, dalis, matyt, prauliota.
A.Astramsko teigimu, Skaistakalnio dvarą valdęs paskutinis Karpių giminės palikuonis šeimos nesukūrė, o Panevėžyje pelnė keistuolio vardą.
Pasakojama, kad dvarininkas vengė žmonių, gyveno užsidaręs, o užsukdavusiems į svečius tarnas pareikšdavo, neva šeimininko nėra namuose – išvykęs nežinia kur ir sugrįšiantis nežinia kada.
Skaistakalnyje stūksojęs Karpio dvaras nė iš tolo nedvelkė didybe. Pasak A.Astramsko, dvaru vadintas paprastas medinis namas, gal tik kiek didesnis nei valstiečio troba. Ir žemės Skaistakalnio Karpis turėjo ne daugiau nei vidutinis ūkininkas – apie 40 hektarų.
Dabartinio parko teritoriją valdęs Karpis gyvenimą baigė žiauria mirtimi.
Pasakojama, kad XX a. pradžioje jo dvarą užpuolusi Panevėžio apylinkėse siautėjusi žmogžudžių plėšikų gauja, vadovaujama vienuose rašytiniuose šaltiniuose Pacuku, kituose – Pacevičiumi vadinamo nusikaltėlio.
Užpuolę dvarą plėšikai į Karpį šovė du kartus ir labai sunkiai sužeidė. Jo mirtimi baigėsi turtais garsėjusios Karpių giminės dinastija.
Atidavė kariuomenei
Skaistakalnio dvarelyje saugotą Karpių archyvą paveldėjo giminystės saitais susijęs Pajuosčio dvaro savininkas, politikos veikėjas, kurį laiką buvęs Lenkijos teisingumo ministras, carui artimas žmogus ir dabartinės Panevėžio katedros vietoje planuotos pastatyti Šv. Stanislovo bažnyčios fundatorius Aleksandras Meištavičius.
Pasak A.Astramsko, Panevėžiui didelė netektis, kad šio dvarininko rūmą nuo žemės paviršiaus nušlavė Antrasis pasaulinis karas. Jei Pajuostis nebūtų subombarduotas, Aukštaitijos sostinė dabar džiaugtųsi ne prastesniais dvaro rūmais, kokiais didžiuojasi Rokiškis.
Medinis dvaro pastatas Skaistakalnio parke plėšikų nužudytą šeimininką nedaug pergyveno. 1918-aisiais susikūrusioje Lietuvos tarybinėje respublikoje pradėta vykdyti žemės reforma – dvarininkai pripažinti išnaudotojais, o jų valdomas žemes nutarta nacionalizuoti.
Karpio dvaras Skaistakalnyje padalytas į dvi dalis. Didžioji – apie 35 ha – atiteko kariuomenei. Po kelių dešimtmečių, sovietiniais laikais, joje buvo įkurtas lėktuvų remonto įmonė.
5 ha Karpio dvaro atiteko miesto Savivaldybei. Šioje teritorijoje buvo įrengtas sporto aikštynas, vykdavo miesto renginiai.
1929 m. spalio 30 dieną miesto valdyba, rengdamasi paminėti didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktį, Skaistakalniui suteikė Vytauto Didžiojo vardą. Tačiau panevėžiečiai mieliau parką vadindavo senuoju vardu arba polonizuotu pavadinimu – Jesnagurka.
Sodyba traukė inteligentus
1972-aisiais Skaistakalnio parkas rekonstruotas. Iš jo teritorijos iškeltas paplūdimys, dingo prekyvietės, estrada, išlyginti namų griuvėsiai. Parką ketinta išplėsti iki 69 ha, tačiau dėl jo militarizavimo to padaryti nepavyko.
Skaistakalnio pakrašty gunkso suniokota poeto, advokato Juozo Čerkeso-Besparnio sodyba. Pirmąją eilėraščių knygelę „Birbynė“ Panevėžio poetas išleido 1910-aisiais, o dar po metų pasirodė antroji – „Vamzdys“.
Jas padėjo išleisti knygyno savininkas Juozas Masiulis. Beje, tas pats žmogus vėliau iš kalėjimo ištraukė poetą.
Lietuvai tapus nepriklausoma, plunksnos meistras buvo išrinktas Panevėžio apskrities tarybos pirmininku.
Užėjus bolševikams, J.Čerkesas-Besparnis su kitais Lietuvai ištikimais bendraminčiais buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą.
Už jų laisvę buvo pareikalauta didelės išpirkos. Ištrūkti iš nelaisvės padėjo J.Masiulio sumokėta reikiama suma.
Sodyba, kurią J.Čerkesas-Besparnis vadino švelniu Pragiedrulių vardu, buvo tapusi inteligentijos traukos centru.
1949 metais poeto nuosavybę sovietinė valdžia nutarė nacionalizuoti. Tokios neteisybės neišlaikė J.Čerkeso širdis.
Egzotiški medžiai
Literatūriniai šaltiniai teigia, kad Skaistakalnio parko plotas siekia iki 50 ha.
Parkas suplanuotas netaisyklingai: jo alėjos tiesios ir lenktos.
Anksčiau tarp alėjų buvusios erdvės XX a. antrojoje pusėje paverstos medelynais.
Tik dalis išliko ir pagrindinių alėjų, apsodintų mažalapių liepų ir paprastųjų klevų eilėmis.
Skaičiuojama, kad parką puošia 18-os rūšių vietinių ir 33 rūšių atvežtinių medžių – iki 22 metrų aukščio ir daugiau nei pusės metro skersmens juodosios pušys, 16 m siekiančios ir beveik metro skersmens Veimuto pušys.
Aukščiausiai virš parko medžių iškilęs net 27 metrų europinis maumedis, jo kamieno skersmuo – 1,10 m.
1958-aisiais parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.
Pagoniška dvasia iki šių dienų alsuojantį parką ne kartą bandyta įvilkti vis į kitą rūbą.
Prieš keletą metų miesto Savivaldybės kabinetuose sklandė idėjos Skaistakalnį paversti meilės parku su aliuzija į įsimylėjėlių sostinę Paryžių.
Senąjį lietuvių tikėjimą menančiam parkui prancūziškos dvasios architektams ir valdininkams įpūsti nepavyko – tam pasipriešino Panevėžio inteligentija.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Panevėžio Kraštotyros muziejaus
nuotr. 1929 m. spalio 30 dieną miesto valdyba, ruošdamasi paminėti didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktį, Skaistakalniui suteikė Vytauto Didžiojo vardą.
Rubriką
remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo
fondas.
