-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai kurie vaikai šiemet po egle rado ypatingų dovanų – padarėlį. Šis mistinis gyvūnėlis, gimęs iš nebenešiojamų megztinių, siūlų likučių ir labai daug meilės, turi nepaprastų galių, net suaugusiuosius sugeba nuvesti vaikystės prisiminimų takais.
Tokių padarėlių kūrėja – Panevėžio teatro „Menas“ aktorė ir dviejų sūnų mama Dovilė Klementjeva pripažįsta ir pati nelabai tikėjusi, jog jos siuviniai turės išskirtinę misiją.
Kaip pasakojo žinoma aktorė, vasaros pabaigoje, tvarkydama spintą, pastebėjo, kad drabužių prisikaupė tiek, jog net sunkiai durys užsidaro.
Ypač daug joje įvairiausių megztinių.
D. Klementjevos teigimu, gyvename laikais, kai žmonės turi gerokai daugiau drabužių ar daiktų, nei jiems reikėtų. Todėl jų šeimoje labai gyvos antros progos idėjos: nebenešiojami rūbai atiduodami, o baldai ar kiti daiktai prikeliami antram gyvenimui.
„Mėgstame atnaujinti senus, bet dar gerus daiktus. Dabar labai daug parduotuvių, visko galima nusipirkti, bet tie nauji daiktai tokie bedvasiai, be gyvybės. O taip yra todėl, kad prie jų neprisilietė žmogaus ranka“, – mano D. Klementjeva.
Tad ir tąkart, begalvojant, ką daryti su krūva nebenešiojamų megztinių, aktorei kilo mintis iš jų pasiūti kokį meškutį.
Menininkė šypsosi, kad rezultatas nelabai ją pradžiugino – kūrinys išėjo kiek kreivomis kojomis ir visai nepanašus į meškiną. Visgi, nepaisant netobulos išvaizdos, buvo be galo mielas.
„Kai pamačiau, kad kaip meškinui ausys per ilgos, bet kaip zuikiui per trumpos, išėjo tiesiog padarėlis – mistinis pasakiškas gyvūnas, kurio realybėje nėra. Pirmasis mano padarėlis buvo toks kreivas, šleivas, bet pačiai labai mielas“, – pasakojo kūrėja.
„Meno“ teatro aktorės Dovilės Klementjevos iš senų megztinių ir siūlų atraižų gimę padarėliai tik parodo, kad talentingo žmogaus rankos geba sukurti stebuklą. P. Židonio nuotraukos
Pasak D. Klementjevos, kas tik užsukdavo į svečius, neslėpdavo susižavėjimo išvydę naująjį namų gyventoją.
Draugai ir bičiuliai kūrybingosios aktorės ėmė prašyti ir jiems pasiūti tokį pat gyvūnėlį. Didžiulio palaikymo ir paskatinimo ji sulaukė ir iš kolegų teatre.
„Kai visi draugai ir bičiuliai jau buvo apdovanoti padarėliais, ėmiau pardavinėti. Pati gal ir nebūčiau išdrįsusi jų siūlyti pirkti, bet aplinkiniai mane labai palaikė ir skatino“, – pasakoja D. Klementjeva.
Aktorė šypsosi, kad iki tol ji su siuvimu neturėjusi nieko bendro. Tikriausiai gebėjimas valdyti adatą užkoduotas Dovilės genuose – juk abi močiutės buvo siuvėjos.
O ir pati visuomet mėgusi tai, kas daroma rankomis, labai vertina rankų darbo gaminius ir mėgsta dovanoti tai, ką pagamina.
Didžiausi siuvančios aktorės talento gerbėjai ir kritikai – beveik penkerių ir aštuonerių sūnūs. Kai pamatė, ką mama pasiuvo, ir jie pradėjo prašyti padarėlių. Savuosius apavė kojinėmis, aprengė, patys patobulino, tad Dovilė neatmeta, jog ateityje teks pagalvoti apie padarėlių garderobo atnaujinimą.
„Jau turiu idėją, kad pats žmogus man atsiųstų ar perduotų savo seną, jau nebenešiojamą, bet pilną sentimentų ir gražių atsiminimų megztinį, iš kurio galėčiau jam sukurti padarėlį. Taip emociškai brangiam megztiniui būtų suteiktas antras šansas toliau gyventi“, – naują idėją jau puoselėja D. Klementjeva.
Žinoma aktorė yra sulaukusi siūlymo savo padarėlius pradėti siūti masiškai, tačiau šios minties atsisakė, nes, kaip pati sako, tai jau būtų nebe kūryba ir džiaugsmas, o gamyba. P. Židonio nuotraukos
Nors dabar jau rankos įgudo, aktorė patikina, kad jos padarėliai niekuomet nebus vienodi: ir nosytės būna skirtingo dydžio, ir akys nevienodame aukštyje, vieni labiau pavalgę, kiti lieknesni. O ir ji pati nėra profesionali siuvėja, tad ir siūlės nebūna lygios kaip styga.
Bet, svarsto Dovilė, padarėliai tuo ir žavūs, jog nėra tobuli.
O ir jos siekiamybė ne tokia.
Sutuoktinis, taip pat „Meno“ teatro aktorius Martynas Klementjevas, iki šiol turi išsaugojęs savo brangiausią vaikystės žaislą – meškiuką. Jis jau nuskalbtas, sulopytas, apsipumpuravęs, bet be galo mielas ir brangus, nes kelia labai daug prisiminimų.
„Nefabrikinis, ne toks kaip visi, gal todėl sukelia tiek šiltų jausmų. Turėjau komercinį pasiūlymą, bet supratau, kad man nepavyks jo įgyvendinti, padarėliai taps pernelyg vienodi ir taip praras savo žavesį. Kita vertus, jeigu būčiau priėmusi pasiūlymą, jau būčiau tarsi įsipareigojusi dirbti, o man šių gyvūnėlių siuvimas yra savotiškas atsipalaidavimas, meditacija – galima vadinti kaip nori“, – kalba žinoma aktorė.
Pasak Dovilės, jeigu įdedi širdies šilumos, darbas negali likti nepastebėtas. Ji į savo siuvinius žiūri kaip į gyvus – jeigu reikia palikti nebaigtą darbą, niekuomet nesmeigsianti adatos į padarėlį. P. Židonio nuotraukos
Viena moteris, iš Dovilės nupirkusi nemažai padarėlių, paprašė kūrėjos juos kiek „patobulinti“. Visgi jų autorė to padaryti negalėjo. Ji pastebi, kad žmonių skoniai išties skiriasi: vieni nori kuo margesnio ir spalvingesnio, kiti – tik žemės spalvų padarėlio. Jeigu siuva žaislą konkrečiam žmogui, D. Klementjeva visuomet užtrunka kiek ilgiau paieškoms, kas konkrečiai būsimam šeimininkui patiktų. Tačiau svarbiausia – kurti juos iš medžiagų, kurių niekur kitur jau nebepanaudosi: nosytės iš seno vilnonio šaliko, akytės iš karoliukų, šalikėliai mezgami iš siūlų likučių. O kamšalą dažniausiai ima iš senų žaislų, tinkamų tik išmesti, taip pat nenaudojamų pagalvių. Kolegos ir bičiuliai dabar jau irgi žino, kad senų megztinių ar siūlų likučių nereikia mesti į konteinerį, o atnešti Dovilei.
„Negaliu savo padarėlių keisti, nes jie jau bus ne mano. Mano idėja yra kurti iš to, ką turiu, kad nereikėtų kokios medžiagos specialiai ieškoti ar pirkti. Labiausiai noriu, kad žmonės įsigytų jau pasiūtą žaislą, o ne kaip kokioje parduotuvėje rinktųsi spalvas. Iš naujų medžiagų pasiūtas tikriausiai neturėtų tos stebuklingos dvasios“, – svarsto D. Klementjeva.
Aktorė skaičiuoja, kad maždaug apie pusšimtį jos kurtų padarėlių jau gyvena savo gyvenimus, kone trečdalis jų „emigravo“ į užsienį. Dovilė pastebi, kad žaislai tampa ne tik vaikų geriausiais draugais – dažnai jie įsigyjami ir kaip namų puošmena, interjero detalė.
Kūrėja džiaugiasi, kad iš žmonių, įsigijusių jos kurtus žaislus, ne taip retai sulaukia grįžtamojo ryšio: vieni džiaugiasi geriausiu draugu, kiti pasipasakoja, kokį vardą jam suteikė ar kokių prisiminimų šis nukėlė.
„Tiesa, ne visos istorijos linksmos. Visai neseniai iš šio gyvenimo išėjo kolega, kuriam buvau pažadėjusi pasiūti padarėlį. Deja, nespėjau, bet padovanojau jo seseriai, o šios vaikai padarėliui davė Liuliutos vardą, kuriuo vaikystėje save vadino Darius. Skaudus, bet kartu labai šiltas prisiminimas. Aš ir pati džiaugiuosi, kad mano gyvūnėliai gyvena savarankišką gyvenimą ir džiugina naujus šeimininkus“, – kalbėjo kūrėja.
Dovilė tiki: jeigu siūdama įdeda širdies šilumos, darbas visuomet trauks akį. Ir pati į savo siuvinius žiūri kaip į gyvus – jeigu reikia palikti nebaigtą darbą, niekuomet nesmeigs adatos į savo padarėlį.
„Teatre po dekoracijų gamybos liko nemažai nereikalingų medžio gabalų. Iš jų vyras sumeistravo namelius ir su vaiko darželio grupe kūrėme nykštukų miestelį. Vaikai su didžiuliu entuziazmu dažė namelių stogus ir langus. Kreivi ir šleivi tie namukai išėjo, bet užtat kokie mieli! Rankų darbas, ypač kai tai daroma iš širdies, negali likti nepastebėtas“, – įsitikinusi D. Klementjeva.
Pašnekovė pastebi, kad rankų darbai vis labiau vertinami, atsiranda vis daugiau norinčiųjų suteikti nebereikalingiems daiktams antrą galimybe, o kartu ir palaikyti Lietuvos kūrėjus.
„Viena kūrėja, vaikams kepures siuvanti iš senų megztinių, pasakojo, kad dar prieš dešimtmetį nemaža dalis tautiečių nesuprasdavo, kam apskritai reikia kažką persiūti iš senų drabužių, kai galima nusipirkti naują daiktą. O dabar tvarumo idėjos yra garbės dalykas. Daugelis antro šanso daiktus ar drabužius perka būtent iš idėjos“, – pažymi D. Klementjeva.
Žinoma, rankų darbo kūriniai reikalauja gerokai daugiau laiko, kuris šiais laikais dažnai yra prabanga. Tačiau aktorė įsitikinusi, kad tinkamai sudėliojus gyvenimo prioritetus, tikrai atsiras valandėlių gerai knygai, vakarienei su šeima ar pomėgiams.
„Jeigu pagalvotume, kiek mes laiko veltui iššvaistome naršydami telefonuose ar darydami bereikšmius dalykus, suprastume, kad jo turime, tik kartais nemokame suplanuoti. Laiko visuomet atsiranda, kai to labai norime“, – mano D. Klementjeva.
Dovilė ir pati dvejojo, ar turės laiko savo padarėliams. Juk jau dvylika metų vaidinanti „Meno“ teatre, yra ir jaunimo studijos vadovė, ir režisierė.
Darbas su jaunais žmonėmis, pasak menininkės, savotiškai išspiria iš komforto zonos.
Kaip pasakoja D. Klementjeva, ji visada žinojo būsianti aktore, baigdama mokyklą net nesvarstė kitų alternatyvų.
Ir nieko nuostabaus. Dovilės tėčio brolis – žinomas Rusijos aktorius Sergejus Puskepalis, giminaitė iš močiutės pusės irgi buvo aktorė.
„Sunku pasakyti, ar aš pasirinkau aktorystę, ar ji pasirinko mane. Nuo vaikystės svajojau, kad būsiu aktorė, ir jokio kito varianto nebuvo. Dabar jaunimas net paskutinėse klasėse nežino, ką norėtų toliau veikti. Pati turiu jaunimo studiją, matau, kokie jauni žmonės neapsisprendę. Dabartiniame pasaulyje sunku atrasti save. Daugybė pasirinkimų, todėl taip sunku išsirinkti, kur ta mano vieta gali būti“, – pažymi jaunimo teatro studijos vadovė.
Paradoksalu, kad studijai teatre ji pradėjo vadovauti vedama noro dalintis žiniomis, kažko išmokyti jaunus žmones, bet kuo toliau, tuo labiau supranta, kad yra atvirkščiai.
„Iš jauno žmogaus mokytis labai svarbu. Jaunimas nebijo bandyti, klysti, taip jis atranda daug naujų ir įdomių dalykų, kurių tiesiog nebeieškai, nes atrodo, kad jau žinai tą formulę, kad gali būti tik taip ir ne kitaip. Tai mokykla, kur galiu pati toliau mokytis“, – teigė žinoma aktorė.
Anot Dovilės, darbas teatre ganėtinai monotoniškas, net į naujus spektaklius eini toks, koks esi. Kad atrastum kitokį save, reikia įdėti labai daug pastangų. Bet žmogus dažnai renkasi lengviausią variantą – jau išmintą kelią. Visgi, pasak aktorės, drąsa išbandyti ką nors naujo, nebijojimas apsijuokti gali duoti geresnių rezultatų.
„Kartais nebijojimas klysti gali duoti gerokai daugiau, nei noras išsaugoti save tam tikrame komforto zonos šarve, kur jau nieko naujo nebesukuri, tik kartojiesi. O jauni žmonės suteikia drąsos nebijoti, klysti, kartais tereikia tik išbandyti išdrįsti būti kitokiai. Lygiai tas pats buvo ir su padarėliais – iš pradžių maniau, o kam jau tie mano padarėliai gali būti įdomūs. Ar jų apskritai reikia, kai to laiko ir taip nėra daug. Bet jeigu tai suteikia džiaugsmo ne tik man, bet ir kitiems, kodėl gi ne“, – šypsosi D. Klementjeva.
