-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sparčiai švelnėjant karantinui, Panevėžio fotografijos galerija pakvietė pasižvalgyti, kaip šiais laikai per fotoaparato akutę sekasi žiūrėti jaunosios kartos menininkams. Surengtos fotografijų parodos „Uždaros teritorijos: tėkmėje“ vienas kūrėjų – dabar Klaipėdoje gyvenantis panevėžietis P. Vepštas.
Jis su kitais bendraminčiais kūrybinę jaunatvišką energiją išliejo natūralioje Kuršių nerijos gamtoje.
„Labai ilgai norėjau, kad mano darbai būtų eksponuojami šioje galerijoje ir labai džiaugiuosi tapęs plenero dalimi. Tai man labai daug davė. O ką mūsų darbuose mato žiūrovai, palieku jiems“, – apie pirmąją savo parodą sako 23-ejų jaunuolis.
Paulių ir kitus parodos autorius kūrybiniame kelyje per Kuršių neriją lydėjo žinomi fotografai Jonas Staselis ir panevėžietis Andrius Repšys. Jaunasis menininkas prisipažino, kad tokie fotografijos mohikanai jam visada buvo didžiausias pavyzdys dirbti ir kurti.
„Be galo džiaugiuosi susipažindamas su vis daugiau panevėžiečių fotografų. Laikui bėgant susiformavo savotiška vietinė bendruomenė ir labai smagu būti jos dalimi. Tikrai negaliu išskirti vieno menininko, nes yra labai daug talentingų kūrėjų“, – apie vyresniuosius kolegas savo mieste sako pašnekovas.
Tačiau vaikinas visgi išskiria Panevėžio fotografijos galerijos kuratorių Sigitą Laurinavičių, kuris jį, tuomet dar mokinį, vienu metu pastebėjo smalsiai besidairantį parodoje.
„Jis buvo pirmas, atvėręs man akis į visą meninę fotografiją. Labai gerai pamenu, kai pirmą kartą atėjau apžiūrėti parodos. Vyko tarptautinė fotografijos bienalė. Man pasidairius ir apžiūrėjus darbus, Sigitas mane netikėtai užkalbino“, – pamena Paulius.
Vaikinas spėjo, kad jo susidomėjimas fotografija tada buvo toks akivaizdus, kad kuratorius negalėjo likti abejingas. Ir jau per pirmąją pažintį su profesionalu vaikinas panoro suprasti vaizdinę kalbą, kuri jį užbūrė.
„Supratau, kokia ji gali būti gili bei įtaigi“, – patikina panevėžietis, nuo tos lemtingos dienos nuėjęs netrumpą tiek gyvenimo, tiek kūrybos kelią.
P. Vepštas neslepia, kad pašaukimą fotografuoti jautė ir anksčiau. Įamžinti vaizdai, sustabdytos akimirkos nuo mažens atrodė aiškesni nei nupasakoti žodžiais.
Dar mokykloje Paulius ėmė bandyti mobiliuoju telefonu fotografuoti atsitiktinius daiktus ar vietas.
„Rodos, tie užfiksuoti vaizdai su manimi kalbėjosi, tačiau dar nesupratau visos vizualinės kalbos ir negalėdavau sau paaiškinti, kodėl pasirenku fotografuoti tam tikrus vaizdus. Nepaisant to, fotografuojant viduje nuolat kažkas kirbėdavo ir tai paskatino domėtis giliau. Einant laikui, visos aplinkybės susiklostė taip, kad gavau dovanų seną juostinį fotoaparatą“, – pasakoja menininkas.
Seną instrumentą fotografuoti jam paliko draugės senelis. Nors šis tebuvo mėgėjas fotografas, jo sukaupta didelė negatyvų ir įrangos kolekcija naujoką labai sužavėjo.
Tokią dovaną gavęs Paulius iš pradžių šiek tiek išsigando, nes nieko nežinojo apie juostinę fotografiją. Bet savaitė pastangų ir vaikinas jau didžiavosi pirmąja išryškinta juostele.
Šį darbą perprasti jaunuoliui padėjo jo senelis, taip pat mėgstantis fotografiją. Apskritai, pasak Pauliaus, jo vaikystėje visada namuose buvo daug albumų ir nuotraukų iš šeimos gyvenimo.
Juostinę fotografiją P. Vepštas mėgsta ir dabar.
„Fotografuoju tiek skaitmeniniu, tiek juostiniu fotoaparatais, nes tai yra skirtingos medijos ir jos abi kalba savotiškai, todėl dažniausiai rezultatus nulemia intuityviai pasirinktas aparatas“, – teigia panevėžietis.
Vaikinas kol kas neišskiria savo stiliaus ar technikos. Geriausi kadrai, anot jo, atsiranda tada, kai autorius neįspraudžia savęs į jokius rėmus ir tiesiog prisitaiko prie esamos situacijos.
Nuotraukoje Pauliui svarbiausia vaizdo svoris ir įtaigumas bei minties aiškumas. Labiausiai jis mėgsta fotografuoti žmones ir jų aplinką.
„Vyresnieji fotografai yra įdėję labai didelį indėlį į fotografijos meną Lietuvoje, kai kuriuos panevėžiečius galima laikyti fotomeno klasikais Lietuvos mastu. Jaunimas gali iš jų labai daug ko išmokti“, – patikina P. Vepštas, paklaustas, ar, jo nuomone, vienos ir kitos kartų fotografija skiriasi.
Jauni fotografai savo ruožtu, anot jo, gali parodyti vyresniesiems naujus požiūrio taškus, naujas technikas ar tiesiog kitos kartos vaizdo matymą bei formavimą.
„Su draugais Panevėžyje esame sukūrę savo uždarą, bet kartu ir atvirą bendruomenę, kur dalijamės žiniomis ir mokomės vieni iš kitų apie juostinę fotografiją. Senelio garaže esu įsirengęs tamsųjį kambarį, skirtą analoginės fotografijos procesams atlikti. Viskas gimė iš paprasčiausio susidomėjimo asmeniniais tikslais, o palaipsniui atsirado ir kam tai buvo įdomu“, – priduria menininkas.
Tačiau jis neneigia, kad dabartiniame pasaulyje didžiausia problema – lengvai pasiekiamas fotografavimas. Vaizdinės informacijos, pasak Pauliaus, tampa per daug. Dėl to fotografams ar kitų disciplinų vaizdo kūrėjams, jo nuomone, darosi labai sunku būti pastebėtiems ir išsiskirti iš minios. Tai pavyksta tik labai talentingiems ir daug dirbantiems menininkams.
Nuo vaikystės fotografiją pamilęs Paulius šiam pomėgiui skiria išties daug jėgų. Visgi tai šiam vaikinui – papildomas, antras darbas.
O pagrindinė jo profesija yra virėjas. Vilniaus kolegijoje įgijęs maisto technologijos specialybę dabar panevėžietis savo skanėstais vaišina klaipėdiečius, jis pajūryje – sušių restorano šefas.
Maisto gamyba taip pat didelė Pauliaus aistra, kurią jaučia nuo mažens. Kartais virėjas abu savo pomėgius suderina ir išeina patiekalų fotografijos.
„Labai mėgstu fotografuoti savo sukurtus receptus. Kartais tenka padirbėti ir su reklama“, – pasakoja P. Vepštas.
Jis užsimena turintis su maisto fotografija susijusių planų, bet kol kas, anot talentingo jaunuolio, juos atskleisti dar ankstoka. Galbūt jie grąžins kraštietį ir į gimtąjį miestą, kuriame fotografas geriausiai įsivaizduoja savo vietą ateityje.
Paulius ir dabar dažnai čia grįžta, susitinka su vietos menininkais, fotografuoja.
„Anksčiau buvo labai sunku suvokti, kokį vaidmenį mano gyvenime atlieka fotografija ir ką noriu su šia veikla nuveikti, bet laikui bėgant atradau gerą pusiausvyrą tarp darbo ir kūrybos, dabar blaškymosi lieka vis mažiau ir beliko mėgautis tuo, ką darau“, – patikina pašnekovas ir priduria, kad sustoti kurti neleidžia didelis artimųjų ir draugų palaikymas.
Savo to vienintelio kadro vaikinas dar nerado, bet jo ir neieško. Didžiausias džiaugsmas, anot Pauliaus, suprasti fotografijos prasmę ir šia dovana pasidalyti su kitais.
