-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į šokių aikštelę Dovydą pirmą kartą atvedė mama. Ji pati yra šokių studijos „Tavo Fortūna“ vadovė. Tuo metu Dovydui buvo vos treji.
„Negaliu sakyti, kad labai patiko šokti. Buvau jauniausias studijos šokėjas, tad ir dėmesio iš kitų netrūko“, – prisimena šokėjas.
D. Slivka dar mažas dalyvavo televizijos projekte „Mažųjų žvaigždžių valanda“. Tai buvo jo pirmasis debiutas, taip pat ir triumfas. Vėliau projektai keitė vienas kitą: ,,Talentų ringas“, „Pasaulio lietuvių žaidynės“.
Nedrąsiai dėliojęs žingsnius šokių aikštelėje, Dovydas pajuto, jog nori išbandyti visai kitas veiklas. Teko daryti pertrauką.
„Ieškojau savęs kitur, bet nuo šokių nebuvau atitrūkęs. Keliavau su mama ir šokių kolektyvu į keliones užsienyje, festivalius, varžybas“, – vardija pašnekovas.
Tuomet Dovydas žaidė futbolą, krepšinį, lankė Muzikos mokyklą, vienu metu šoko gatvės ir liaudies šokius. Visgi suprato, jog labiausiai traukia gatvės šokiai.
„Mamai esu pasakęs, kad „aš gyvenime pas tave nešoksiu“, o dabar prisiminus šiuos žodžius su šypsena paklausiu savęs: „Dovydai, tai ką veiki dabar?“ – juokiasi šokėjas.
P. Židonio nuotr.
D. Slivka svarsto iš pradžių nė nesupratęs, kiek iš tiesų daug jam reiškia šokis – treniruotes lankė atmestinai, rasdamas daugybę priežasčių nepasirodyti salėje.
„Jaučiau baimę, kad esu vienas berniukas komandoje. Tai tikrai vertė jaustis keistai. Buvo susiformavęs požiūris, kad šokiai tik mergaitėms“, – pamena Dovydas.
Bet bėgant laikui požiūris tarsi apsivertė aukštyn kojomis. D. Slivka paaugo, o ir supratimas apie šokį atėjo gilesnis.
„Ėmiau vis labiau pažinti šokį ir justi malonumą. Supratau, kad man gera dėl to, ką darau. Komandoje vienu metu šokome keturi berniukai. Dabar galiu drąsiai teigti, jog šokiai yra visiems!“ – šypsosi Dovydas.
D. Slivka kartu su šokėjų komanda tapo ne vienų varžybų ir čempionatų prizininkais. Aktyviai dalyvauja tiek respublikinėse, tiek tarptautinėse varžybose. Du kartus panevėžiečiai varžėsi IDF čempionate, kuriame užėmė antrąją vietą. Tačiau Dovydas kuklinasi nesantis šokių žvaigždė. Tiesiog jaučiasi laimingas galėdamas atstovauti Panevėžiui ir Lietuvai bei didžiuojasi bendromis komandos pergalėmis.
„Tiesiog esu komandos, su kuria šokame, narys“, – kuklinasi panevėžietis. – Dalyvaujant varžybose sutinki daugybę šokėjų, kurie dega ta pačia aistra šokiui. Tai verčia tobulėti ir judėti į priekį“.
Prieš pandemiją D. Slivka šoko duete su partnere. Sekėsi išties gerai, tačiau juos sustabdė nelemtas koronavirusas.
„Per visą šokių sezoną įvyksta tikrai labai daug varžybų, bet dabar pandemija vis sumaišo planus“, – apgailestauja šokėjas.
P. Židonio nuotr.
Anot D. Slivkos, visos pasiektos pergalės jam yra labai reikšmingos ir turi tam tikrą vertę, nes kiekviena pergalė – tai nauja istorija.
Jis dar ir dabar prisimena, kaip su komanda dalyvavo varžybose „The Best Show“ Latvijoje.
„Varžybos buvo tikrai labai aukšto lygio. Mūsų pogrupyje buvo daug kitų komandų, kurios taip pat siekė patekti į finalą. Tiek mes, tiek kitos komandos pasirodė tikrai gerai ir buvo sunku nuspėti, kaip viskas pasisuks“, – pasakoja šokėjas.
Tuomet iš kiekvieno pogrupio į finalą pateko po tris komandas. Tarp jų atsidūrė ir panevėžiečiai. „Laukdami to lemtingo momento buvome visi kartu su komanda susikibę rankomis. Tai šiek tiek palengvino laukimą. Tuo metu atrankoje laimėjome trečią vietą ir tai buvo didelis motyvacijos pliūpsnis judėti toliau“, – teigia pašnekovas.
Tą pačią naktį šokėjai grįžo į Panevėžį, o jau anksti ryte vėl išvyko į Latvijos sostinę Rygą ir pasirodė finale su pačiais stipriausiais. Nors prizinės vietos užimti nepavyko, D. Slivka sako, jog ne tai yra svarbiausia. Tuo metu kur kas labiau vertino patirtas emocijas, ryšį, kurį su komanda sukūrė. Tai, anot Dovydo, be galo svarbu šokant komandoje.
„Kiekvienas šokėjas žino, kiek turi zulinti parketą, kiek repetuoti sinchroną, kiek jėgų atiduoti emociškai ir fiziškai, norėdamas suteikti žiūrovui nors tris minutes džiugesio“, – pabrėžia D. Slivka.
Keliauti su šokėjais D. Slivkai tenka tikrai labai daug, nes tai, ką sugeba, nori parodyti ne tik Lietuvos scenose. Pirmoji jo kelionė į Belgiją buvo vos ketverių. Ten dalyvavo ,,Pasaulio gimnastiadoje“. Dovydui mama pasakojo, kad mažas sūnus buvo stebėtinai kantrus ir ištvermingas, kelionėse nezirzdavo, o ir miegojo ten, kur būdavo „padėtas“.
Išvyka į Belgiją Dovydui įsiminė ne tik dėl to, jog buvo pati pirmoji, bet dar ir todėl, kad tąkart sukėlė šalies policijos pareigūnus ant kojų. Berniukas pasiklydo dideliame mieste. Laimė, viskas baigėsi gerai, nors D. Slivkos mama manė, jog per tą kankinantį nerimo laiką pražils.
Viena įsimintiniausių kelionių Dovydui – IDF pasaulio čempionatas Kroatijoje.
Tąkart į varžybas šokėjai vyko autobusu, tad kelionė, aplankant kitas šalis, buvo išties ilga. Tačiau, anot Dovydo, tikrai neprailgo. Vien dėl to, jog šalia buvo nuostabi komanda, su kuria tik dar labiau suartėjo.
Kroatijoje panevėžiečiai gyveno prie pat jūros, sąlygos buvo išties puikios, galėjo susikaupti ir intensyviai ruoštis varžyboms – rytais bėgiodavo krosą pajūriu ir repetuodavo.
„Aplanko neapsakomas jausmas, kai gali nešti Lietuvos trispalvę svečioje šalyje ir vadintis lietuviu. Iš Lietuvos tada dalyvavo ne viena komanda, buvo gera būti tokioje bendruomenėje ir jausti palaikymą iš savo tautiečių“, – pamena Dovydas.
Varžybų dieną D. Slivka stengėsi išjausti kiekvieną sekundę šokant scenoje ir labai džiaugiasi, kad turėjo galimybę pasirodyti tokio lygio šokių arenoje.
Iš čempionato Kroatijoje tąkart komanda į Panevėžį parvežė sidabrą.
„Ta vienybė ir džiaugsmas, užplūdęs išgirdus mūsų komandos pavadinimą, įsiminė ilgam. Varžybų dieną patyrėme tikrai labai daug emocijų, jos mane aplanko iki šiol“, – čempionato akimirkų nepamiršo panevėžietis.
Asmeninio D. Slivkos albumo nuotr.
Nors dabar D. Slivka mieliau šoka gatvės šokius, vienu metu sukosi liaudies šokių muzikos ritmu. Jis – buvęs legendinio Panevėžio šokiu ansamblio „Pynimėlis“ narys. Laiką, praleistą kolektyve, Dovydas visada prisimena su šypsena. Sako esantis dėkingas vadovams Ričardui ir Ritai Bakanauskams, supažindinusiems su liaudies šokiais ir leidusiems pasijusti „Pynimėlio“ šeimos nariu.
„Išsinešiau iš ten tik pačias geriausias patirtis. Su kolektyvu daug keliavome, pasirodėme užsienyje, pažinome pasaulį ir skirtingą kultūrinį gyvenimą“, – džiaugiasi šokėjas.
Užsienyje kolektyvo nariai gyvendavo kitų šokėjų šeimose, o pas save priimdavo iš kitų valstybių atvykusius vaikus.
„Šokiai man leido pažinti naujus žmones, kultūras. Padėjo išmokti bendrauti, išugdė empatiją, savarankiškumą. Suradau daug naujų draugų, patyriau nuotykių, sušokau daugybę šokių. Apkeliauta didžioji dalis Europos. Visa tai man asocijuojasi su „Pynimėliu“, – su ilgesiu kalba šokėjas.
Nors D. Slivka yra jaunas šokėjas, jo patirties bagažas išties didelis. Jis šokęs ne viename televizijos projekte – pasirodė „TechTop“, „Lietuvos garbė“ apdovanojimuose, projektuose „Lietuvos balsas. Vaikai“, „Muzikinė kaukė“.
Šokti televizijoje buvo ir tebėra didžiulė panevėžiečio svajonė, kurios jam siekti padeda treneris Justas Andriejauskas.
Pasak D. Slivkos, vaizdas, kurį pamato žiūrovas, yra tik maža dalis to, ką šokėjai išties daro. Ilgos valandos šokių salėje, generalinės repeticijos, renginių užkulisiai, intensyvus pasiruošimas filmavimams – visa tai slepia televizijos kameros.
„Nemeluosiu, tikrai smagu sulaukti dėmesio. Turbūt pagrindinė sėkmės paslaptis yra ta, jog nebijau sunkaus darbo. Galiu leisti valandų valandas salėje ir tuo mėgautis“, – teigia šokėjas.
Pasirodymų metu, anot D. Slivkos, tikrai yra pasitaikę visko – atsistota ne į savo vietą, užkliudytas šalia šokantis, kažkam netgi plyšo kelnės, o vienintelis troškimas tada buvo kažkaip pabaigti šokį.
„Vienas labiausiai įsiminusių kuriozų man įvyko filmavimo metu, kai šokdamas pamečiau kepurę. Pamenu, kad labai graužiau save dėl šio epizodo, bet su laiku viskas nurimo ir dabar prisimenu su šypsena“, – sako Dovydas.
P. Židonio nuotr.
D. Slivkos manymu, įdomiausia leistis į kelią, kai nežinai, kas tavęs jame laukia. Tuomet kelionė suteikia tik dar didesnį malonumą ir netikėtumo jausmą. Tačiau kelis dalykus prieš tapdamas šokėju jis tikrai būtų norėjęs žinoti.
Vienas jų – jog šokis iš tiesų gali sukelti priklausomybę. Anot Dovydo, smagu tik dėl to, kad tai yra sveikiausia priklausomybė iš visų.
„Šokėją visur lydi muzika, tad kartais net pats nebepastebiu, kai eilėje parduotuvėje ar kavinėje, išgirdęs mėgstamą dainą, pradedu judėti. Kartais pasineriu į tokią būseną, kai nebepastebiu, kas vyksta aplinkui. Galvoje prasideda kūrybiniai procesai, pradedu įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti scenoje, – pasakoja šokėjas. – Kalbant atvirai, su muzika turėjau tam tikrų problemų – paprasčiausiai jos negirdėdavau. Mama juokaudavo, kad dramblys ant ausies užlipo. Bet su laiku viskas susitvarkė ir pradėjau girdėti ją kiek kitaip, išmokau išgirsti paslėptus garsus.“
Neretai šokių salėje Dovydas praranda laiko nuovoką. Stengiesi mėgautis kiekviena minute, nes supranta, kad visa tai teikia prasmę.
„Dažnai išgirstu iš draugų ar artimųjų, kad laikas pailsėti ir atitrūkti nuo visko, bet šokis man ir yra poilsis, nors daugeliui gali atrodyti lyg darbas“, – sako šokėjas.
D. Slivka stengiasi nepraleisti įvairiausiu šokių seminarų ir stovyklų, treniruojasi internetinėse šokių dirbtuvėse. Jose atranda ir naujų idėjų savo choreografijoms. Kūrybinio įkvėpimo Dovydas semiasi gyvenimo detalėse. Dažnai vizijos aplanko pačiu netikėčiausiu metu – klausantis muzikos, geriant kavą ar tiesiog vaikštinėjant gamtoje.
„Idėjos tiesiog užplūsta ir mintyse jau pasineriu į kūrybą. Taip pat patinka stebėti mėgstamų užsienio šokėjų komandų pasirodymus, kurie leidžia tobulėti ir praplėsti požiūrį į šokį“, – sako panevėžietis.
Dovydui šokis – savęs pažinimas, savo kūno supratimas. Šokant jis išreiškia savo emocijas ir atitolsta nuo bet kokių galvą kvaršinančių minčių.
„Tikrai įdomu pajusti, kaip kūnas reaguoja į muziką ir pasinerti į kūrybą. Šokis mano gyvenime reiškia tikrai labai daug. Šokis man – tai draugai, kelionės, projektai, pergalės ir nusivylimai. Šokis yra laisvė. Tai mano gyvenimo būdas“, – kalba pašnekovas.
Pirmuosius žingsnius šokių aikštelėje D. Slivkai padėjo žengti mama, ji formavo ir sūnaus požiūrį į šokį. Pasak Dovydo, mama visuomet tvirtai juo tikėjo, motyvavo ir niekada nesuabejojo.
„Tiek tėtis, tiek mama yra mano autoritetai, į kuriuos norėčiau lygiuotis. Labai juos gerbiu. Tai jie ir vedė mane per šokių pasaulį. Ilgainiui mama tapo ne tik mama, bet ir kolegė darbe, komandos draugė scenoje“, – šiltai kalba Dovydas.
Kartu jiedu veda treniruotes šokių studijoje, kuria choreografijas, organizuoja įvairius renginius bei šokių stovyklas vaikams ir jaunimui.
„Manau, mama užsiaugino tikrai neblogą pagalbininką ir kolegą“ – šmaikštauja jaunuolis.
P. Židonio nuotr.
D. Slivka šeimoje yra pirmagimis, dar turi jaunesnį brolį. Vaikystėje sako buvęs geras vaikas. Netgi turėjo pravardę mylimukas, mat vardo Dovydas reikšmė – mylimas.
„Mano vaikystė buvo tikrai labai įdomi. Svajodavau, kad užaugęs būsiu ūkininkas, patiko sodo darbai. Visos vasaros buvo praleistos kieme su draugais, sode ar kaime, padedant tėvams, keliaujant, stovyklaujant“, – vardija Dovydas.
O ir su kiemo draugais vaikinas prisigalvodavo įvairiausių veiklų. Vienu metu net buvo pradėję kurti trumpus filmukus, tad fantazijos tikrai nestokojo.
Mokykloje taip pat buvo aktyvus mokinys. Prisidėdavo prie renginių organizavimo, jų vedimo, pasirodydavo mokyklos scenoje, kurdavo pasirodymus šventėms. J. Balčikonio gimnazijos bendruomenės tradiciniame renginyje „Sidabrinė naktis“ D. Slivka su partnere buvo nominuoti vakaro karaliumi bei karaliene.
D. Slivka šiuo metu studijuoja kineziterapiją Lietuvos sveikatos mokslų universitete, yra antro kurso studentas. Kineziterapiją jis rinkosi labai pragmatiškai – tai yra artima jo gyvenimo aistrai.
„Neįsivaizduoju savęs dirbančio biure. Norisi dirbti su žmonėmis, padėti jiems. Trokštu daryti tai, kas skatintų judėti, užkrėsti kitus šia gerąja liga“, – sako Dovydas.
Pasak D. Slivkos, kineziterapija yra išties įdomus mokslas. Jo manymu, tai – progresyvi ateities profesija, kuomet judesys pasitelkiamas gydymui.
„Tikiu, kad praplėtęs savo žinias apie tai, galėsiu padėti žmonėms ir užtikrinti jų pilnavertį gyvenimą“, – ryžto netrūksta pašnekovui.
Būsimas kineziterapeutas džiaugiasi, kad studijų metai jį išmokė prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Mokytis tenka mišriu būdu – tiek kontaktiniu, tiek nuotoliniu, tad iššūkių netrūksta.
D. Slivkos manymu, sėkmė žmogų aplanko tada, kai nuoširdžiai daro tai, kas jam patinka. Jaunuolis tiki, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis: kiek pastangų ir darbo įdėsime, tokios sėkmės ir sulauksime.
„Kartais jos galime nepastebėti, bet jeigu kažkas sukelia šypseną, tai jau yra sėkmė. Ją savo gyvenime aš matuoju įsimintomis akimirkomis. Kuo jų daugiau, tuo didesnė sėkmė mane aplankė“, – šypteli pašnekovas.
Nors D. Slivkos gyvenimas daugiausiai sukasi apie šokius, jis turi ir kitų pomėgių. Sako esantis labai įvairiapusiškas, tad ir veiklų kasdien atsiranda pačių netikėčiausių. Dovydui patinka organizuoti ir vesti renginius. Laisvalaikiu jis leidžiasi į žygius ir tyrinėja vietoves, mėgsta visa tai fiksuoti telefonu, kuria vaizdo įrašus atsiminimui, pildo savo kelionių knygą.
Kelionės D. Slivkos gyvenime užima tikrai didelę dalį. Keliaudamas jis ne tik ieško nuotykių, bet ir pasikrauna geromis emocijomis.
Šiuo metu Dovydas keliauja po Lietuvą su specialiomis kortelėmis, kurios leidžia pasinerti į visišką nežinomybę ir sekti vietovę po vietovės be jokio išankstinio plano.
„Kelionės suteikia tikrai didelį džiaugsmą, jos padeda geriau pažinti save. Man patinka leisti laiką gamtoje su draugais, tad ir nuotaikos šiuo metu yra žiemiškos. Esu laimingas dėl vaizdo, kurį matau už lango. Tikrai labai gražu“, – šypteli šokėjas.
P. Židonio nuotr.
Viena didžiausių D. Slivkos svajonių – smagus turnė po Europą automobiliu su artimų draugų kompanija. Vaikinas dega noru pamatyti vietas, kurių dar nėra tekę aplankyti, patirti kuo daugiau nuotykių.
„Tikiuosi, kad vieną dieną tai tikrai taps realybe“, – viliasi Dovydas.
Taip pat panevėžietis vis pasvajoja apie vasaros šokių stovyklą užsienyje. Labai tikisi, kad pandemija nesugriaus šių planų.
„Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti bent mažytę svajonę, nes svajonės yra tarsi tikslas. Kad ir kokia nepasiekiama ji gali atrodyti, bet vieną dieną galbūt ims ir išsipildys. Tik reikia pastangų. Nenustokime svajoti ir viskas aplinkui įgaus ryškesnes spalvas“, – drąsina D. Slivka.
