SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kuo ypatingas brolių ir seserų ryšys?

SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kuo ypatingas brolių ir seserų ryšys?

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Broliai ir seserys dažniausiai vieni apie kitus žino daugiau nei tėvai ar kiti artimieji. O dvynius siejantys ryšiai dažnai netgi sunkiai paaiškinami.

Brolystė ir seserystė yra ne tik kraujo saitai. Tai ir bendri prisiminimai, kartu išgyventi pojūčiai, ką žmogui iš šalies būtų sunku suprasti. Ne veltui vienas iš „Panevėžio balso“ pašnekovų, užaugęs gausioje šeimoje, seseris juokais pavadino atskira organizacija.

Taigi, šį kartą panevėžiečių klausiame, kokie jų santykiai su broliais ir seserimis?

Asta PAČEKAJŪTĖ

Panevėžio centrinės turgavietės direktorė

Turiu seserį dvynę, gyvenančią Vokietijoje, ir jaunesniąją. Jaunylei išdaigų kažkaip nekrėsdavome. Vaikystėje su dvyne seserimi gal to labai nepastebėdavome, bet per nugyventą amželį galime pasakyti, kad yra tam tikrų sutapimų ar kažkas lemia, kad gyvenimas panašiai susidėlioja. Tarkime, kartkartėmis nusiperku loterijos bilietą, o sesuo neperka. Įsivaizduokite sutapimą. Aš loterijoje laimėjau simbolišką daiktinį prizą, bet sesei nespėjau papasakoti. Susijungėme pabendrauti internetu, o ji man sako: nepatikėsi, kas man ką tik nutiko. Ji irgi laimėjo loterijoje! Būna mėnesį ar du nebendraujam ir vienu metu abiem kyla mintis susiskambinti arba nusiperkame panašius daiktus. Buvo ir tokių nutikimų, kad vienu metu abi net nederindamos pakeitėme darbus. Labai keista. Likimas kažkaip panašiais vingiais mums susisukioja ir susidėlioja. Mes visada juokaujame, kad gal tas pats Zodiako ženklas turi įtakos.

Su dvyne mudvi visai nepanašios. Niekas negalėtų net įtarti, kad mes – dvynės. Klasėje tą žinojo, o kiti galvojo, kad šiaip esame sesės. Kartais reikėjo paaiškinti, kad mes – dvynukės. Žaisdavome ir į mokyklą eidavome kartu. Visada žinojome, kad visur esame kartu, šalia.

„Viena iš mūsų tvirtesnė vienose srityse, kita – kitose. (…) Matyt, tikrai kažkas padalijo mūsų sugebėjimus į dvi dalis.“

Sesuo kartais sako, kad vienam žmogui baisu būti. Ir man taip pat, nes įpratusi, kad kažkas būtų šalia. Po vieną net sprendimų nepriimdavome, nes visada turėdavome šalia sesę. Gal ir tėvai taip mokė, kad viena kitos nepaliktume, saugotume.

Būdavo ir išdaigų. Kai prasidėjo pasivaikščiojimai su berniukais, sakydavome, kad turime dvynę seserį ir ji tokia pat.

Paauglystėje nutiko labai keistas dalykas. Esame gimusios dar sovietiniais laikais ir vyko kažkokie sociologiniai tyrimai – iš Lietuvos buvo atrinkti dvyniai.

Kaip šiandien atsimenu, kad labai ilgai sėdėjome tuose tyrimuose. Sakė, kad jei mus abi sudėjus būtų vienas žmogus, tai – viską sugebantis. Pavyzdžiui, man patikdavo matematika, net nereikėdavo stengtis, o seseriai buvo sudėtingiau. Mokytoja man sakydavo: „Jūs gi dvynukės, pamokyk“.

Viena iš mūsų tvirtesnė vienose srityse, kita – kitose. Jei vienos didesnė erdvinė vaizduotė, kita iš viso nesupranta, apie ką tai. Matyt, tikrai kažkas padalijo mūsų sugebėjimus į dvi dalis.

Elona ŠVIPIENĖ

Tradicijų puoselėtoja, visuomenininkė

Mūsų santykiai tarp sesių ir brolių visuomet buvo labai artimi – turiu tris seses ir du brolius.

Esu vyriausia, po metų gimė sesutė ir taip per dešimt metų tėvai susilaukė šešių atžalų. Į darželį nėjome, visi šeši augome vienkiemyje, dirbome sunkius darbus prie gyvulių ir daržų. Vyresnieji prižiūrėjome jaunesniuosius. Kai esi visą laiką kartu viename kambaryje, viename darbe, viename laike, kartu žaidi ir pešiesi, užsimezga visai kitoks ryšys, esi jautrus kito skausmui, džiaugsmui, laimei ir nelaimei. Augantys daugiavaikėse šeimose yra kiek kitokie – gebantys labai greitai pamatyti kitą žmogų, turi daugiau empatijos.

Vis susimąstau, kodėl tas ryšys tarp mūsų toks stiprus, nes savo gyvenime matau ir kitokių pavyzdžių. Gyvenome labai skurdžiai, tad manau, kad tas neturtas mus ir vienijo nuo vaikystės. Kai vieną saldainį privalai padalyti į šešias dalis, išmoksti dalytis.

„Augantys daugiavaikėse šeimose yra kiek kitokie – gebantys labai greitai pamatyti kitą žmogų, turi daugiau empatijos.“

Nelengva vaikystė davė pačias geriausias pamokas. Jos buvo sunkios ir skaudžios, kaip pasakytų dabar psichologai, traumuojančios, bet užaugino daug stipresniais žmonėmis. Ir dabar žinau, kad jei kokia bėda, galiu paskambinti sesei ar broliui. Net jei susipyksiu su vienu, žinau, kad dar yra keturi (juokiasi). Visos daugiavaikės šeimos tikriausiai man pritars, kad jose užaugę žmonės jaučiasi saugesni ir stipresni.

Pati auginu dvi dukrytes, labai norisi, kad ir jos turėtų tokį ryšį, kaip kad aš su savo seserimis ir broliais. Todėl stengiamės, kad dabar mūsų visų vaikai – jų 13-a – galėtų kuo daugiau laiko praleisti kartu, ypač vasarą. Santykį galima kurti tik kartu leidžiant laiką, tad vasarą mūsų namai virsta tokia mini stovykla.

Žmogaus gyvenime pats svarbiausias momentas, kurio metu klojami pamatai tolesniam gyvenimui, – vaikystė. Ką šiuo metu įdėsi, nuo to ir priklausys, ką jie atsineš – traumas ar sėkmę.

Gintaras KERBEDIS

Panevėžio kultūros centro Renginių organizavimo skyriaus vedėjas

Esame keturiese – dvi dvynių poros: aš ir Artūras, Jūratė ir Kastytis. Tarp mūsų porų amžiaus skirtumas – nepilni dveji metai.

Nepasakyčiau, kad su dvyniu broliu būtų stipresnis ryšys nei su kitais. Mes visi vieni kitiems vienodai brangūs. Gal geriau sutariu su sese. Turbūt dėl to, kad ji viena tarp mūsų, brolių.

Augti būryje, manau, daug smagiau. Ir dabar visi net nekviesti lekiame į pagalbą vieni kitiems, jei nutinka kokia bėda.

Bet nepasakyčiau, kad būtume krėtę kada išdaigas. Augome labai užimti.

„Svarstau, kad gal labiausiai mūsų bendrystė atsiskleisdavo vasaromis, kai būdavome mėnesiui išvežami pas močiutę į kaimą.“

Turėjome subūrę šeimos ansambliuką, visi keturi muzikuodavome, rengdavome koncertus kaimynams. Tai tęsėsi, kol tapome paaugliai ir išsilakstėme į skirtingas veiklas.

Nors visi mokėmės Muzikos mokykloje, užaugome ganėtinai skirtingi. Artūras didžiąją gyvenimo dalį pradirbo mokytoju, bet galop išėjo į verslus, jis buvo linkęs ir į sportą. Man labai įsiminė, kad žaidė regbį, nes per tai būdamas 12-os prarado kelis dantis. Jūratė – medicinos darbuotoja, mudu su Kastyčiu sukamės toje kultūrinėje veikloje.

Svarstau, kad gal labiausiai mūsų bendrystė atsiskleisdavo vasaromis, kai būdavome mėnesiui išvežami pas močiutę į kaimą. Lakstydavom basomis po žolę, braidydavome Nevėžio ištakose, gaudydavome buožgalvius, žuvytes. Ir viską darydavome kartu!

Pamenu, kaip mus nakčiai suguldydavo vėsiame dviejų galų trobos kambaryje ir ryte nubudę jausdavome ryto gaivą, ko mieste niekada nepatirdavom. Tas gamtos artumas kaime man iki šiol labai ryškiai išlikęs atminty.

Algirdas VEVERSIS

Panevėžio STEAM centro Fizikos ir inžinerijos laboratorijos vedėjas

Esu gausiai apdovanotas broliais ir seserimis.

Mano šeimą sudaro dvi dvynių poros ir vienas pagrandukas. Pats esu iš dvynių, turiu 5 minutėmis vyresnį brolį. Dar turiu 7 metais jaunesnes seses dvynes ir 14 metų jaunesnį brolį.

Tokia gausi šeima kiek iškreipia požiūrį į kasdienius dalykus.

Pačios paprasčiausios šventės visada būna pilnos žmonių ir šurmulio. Tad šventės šeimose, kur tik vienas vaikas, atrodo labai nykios.

Jaunesniems šeimos nariams vyresnėliai dar ir naudingi, kai reikia paaiškinti ką nors iš mokyklos kurso.

Nepaisant to nuolatinio šurmulio, tikrai nesigailiu užaugęs daugiavaikėje šeimoje.

Dvynio turėjimas man labai padėjo augant ir formuojantis. Brolio dėka nesistengiau pritapti ir šiandien esu, kas esu. Nuo pat pirmosios dienos turėjau draugą, kuris mane priėmė. Kas daugiau gali pasigirti, jog būdamas 26 metų turi draugystę, trunkančią tiek pat metų?

Žmonės kalba, kad dvyniai intuityviai jaučia vienas kitą. Aš nepasakyčiau, jog tai tiesa. Labiau gal įprotis – daug laiko leidžiant kartu tiesiog išmokstama nuspėti, kaip ir į ką brolis gali reaguoti.

Pamenu, vaikystėje brolis, norėdamas likti kieme ilgėliau, tiesiog pasislėpė. Tada labai norėjau, kad dvyniai jaustų vienas kitą, nes ta akimirka tikrai išgąsdino. Ieškojom brolio ir su policija, o jis, kaip vėliau paaiškėjo, tame pačiame kieme užlindo ten, kur paprastai apžiūrint jo nesimatė.

Labai svarbi detalė, kurios nesupranta nei vienturčiai vaikai, nei tėvai, kurie augina tik vieną vaiką, – dvyniai vienodai rengiasi ne todėl, kad nori. Jei tėvai nupirkdavo ar leisdavo išsirinkti, kas mums patikdavo, po savaitės kitos brolio drabužiai pradėdavo atrodyti geriau. (Juokiasi). O tada kildavo nepasitenkinimai.

„Labai svarbi detalė, kurios nesupranta nei vienturčiai vaikai, nei tėvai, kurie augina tik vieną vaiką, – dvyniai vienodai rengiasi ne todėl, kad nori. “

Mums taip buvo su džinsiniais švarkeliais. Tėvai leido patiems išsirinkti, kokių norime. Gal valandą rinkomės, galiausiai išsirinkome, o po savaitės aš jau norėjau tokio švarkelio, kaip brolis turi. O jis atvirkščiai. Vaikystėje paprasčiausias sprendimas buvo abiem pirkti tą patį, kad vėliau nesipyktume. (Juokiasi.)

Šiuo metu su broliu dvyniu dirbame skirtingus darbus, aš turiu žmoną, tad esame kiek nutolę. Nepaisant to, bendraujame, stengiamės susitikti, pagelbėti vienas kitam.

Kai išvažiavau studijuoti, jaučiau stiprų brolio trūkumą – juk jis iki 12 klasės visada buvo šalia.

Su sesėmis irgi stengiuosi bendrauti, tačiau jos tarsi atskira organizacija. (Juokiasi). Įtariu, jog iš šono mano ir brolio santykis irgi sukuria tokį vaizdą, kad esame mudu ir tik tada visas likęs pasaulis. (Juokiasi.)

Kiek liūdna, jog su jauniausiu broliu kol kas esame praleidę mažiausiai laiko kartu. Ir ne tik todėl, kad mus skiria 14 metų. Jo augimo metu aš studijavau, dirbau ir gyvenau Kaune. Mes bendraujame, bandome kurti ryšį. Aš, turėdamas daugiau patirčių, bandau užimti to patariančio vyresnio brolio poziciją. Viliuosi, jog ilgainiui tai peraugs į gražų santykį.

Jaučiu ir myliu visus savo brolius ir seseris.

Augome kartu, keitėmės kartu, dabar esame asmenybės, kartais požiūriai nebesutampa taip, kaip vaikystėje, bet meilė niekur nedingo.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų