Į interviu su „Sekundės“ žurnalistais Inga atvyko pasipuošusi palaidine su Liusės M. Montgomeri romano „Anė iš Žaliastogių“ citatomis. P. Židonio nuotr.

Inga MITUNEVIČIŪTĖ: mano knyga būtų apie sustojimą

Žymios vaikų literatūros apžvalgininkės, jau penktus metus vaikų knygas apžvelgiančios LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“, Ingos Mitunevičiūtės gyvenime – lemtingi pokyčiai.

Šiuo metu į gimtąjį Panevėžį sugrįžusi pasisemti ramybės, prieš metus Inga atšventė ne tik asmeninio tinklaraščio „Ingos Opusai“ pirmąjį gimtadienį, bet ir santuoką su Amerikoje gyvenančiu lietuviu.
Charizmatiškoji I. Mitunevičiūtė unikali ne tik įtraukiančiomis knygų apžvalgomis.
Prieš penkerius metus dėl lemtingų gyvenimo aplinkybių pradėtos nešioti skarelės Ingos stilių papildė skoningu akcentu ir dabar tapo neatsiejama jos įvaizdžio detale.
O į interviu su „Sekundės“ žurnalistais Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos skyriuje Inga atvyko pasipuošusi palaidine su Liusės M. Montgomeri romano „Anė iš Žaliastogių“ citatomis.

Inga, vaikų literatūra tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi. Kodėl pasirinkote šį žanrą?

Augdama apsupta knygų ir nuolatos skaitydama pastebėjau, kad iš vaikų literatūros aš ne išaugu, o vis prie jos sugrįžtu.
Supratau, kad vaikų knygos man visada buvo kaip psichologinė pagalbos priemonė.
Studijuodama užsienio filologiją, skaičiau vieną iš atsiskaitomųjų darbų pranešimą apie metų knygas, pasirinkusi vaikų knygų kategoriją. Po šio pranešimo iš dėstytojos sulaukiau lemiamo klausimo – ar vaikų literatūra domiuosi profesionaliai? Iki šio klausimo net nežinojau, kad vaikų literatūrą galima rinktis profesionaliu lygmeniu. Nuo tada ji tapo mano tyrinėjimo objektu ir doktorantūroje pasirinkau studijuoti vaikų literatūrą. O tuomet ir užsikūrė varikliukas – atsirado konferencijos, seminarai, kvietimai. Mano gyvenime tereikėjo vieno momento, vieno nušvitimo ir žinojimo, kad taip galima.

Kur šis užsikūręs gyvenimo varikliukas jus nuvedė?

Vaikų literatūroje esu jau 12 metų ir man tai labai patinka!
Ilgą laiką dirbau vadove Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vaikų ir jaunimo literatūros departamente. Iš pradžių dirbdama Tyrimų ir sklaidos skyriuje mėgavausi konceptualesne literatūros puse, bandžiau pasiekti reikalingą adresatą – suaugusius, kurie dirba su vaikų literatūra. Taip pat kurį laiką buvau Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus vadove. Man buvo staigmena, kad buvau pastebėta ir pakviesta į LRT rengti vaikų knygų apžvalgas. Iš pradžių bijojau, ar pavyks. Pirmus kartus buvo baisu kalbėti tiesioginiame eteryje, bet greitai įgudau ir pripratau.

I. Mitunevičiūtė sako jaučianti, kad ateina etapas, kai jau nori būti apsupta žmonių. P. Židonio nuotr.

O kurios darbo patirtys įsimintiniausios?

Vienus metus turėjau labai įdomų gyvenimo etapą, kai dirbau privačioje mokykloje ir joje kūriau biblioteką nuo tuščių sienų ir krūvos knygų.
Ši mokykla buvo tarsi biblioteka, tad ir knygų turėjo būti visur.
Įdomiausia, kad mane ten vadino knygų fėja, nes fėja daro burtus, o dirbant su vaikais ir knygomis jų visada reikia.
Dar įsimintinas darbas su kurčiais vaikais – vedžiau jiems knygų klubą. Tam reikėjo manęs, vertėjo ir psichologo. Tai buvo ypatinga, nes labai sunku atrasti knygų klubą kurtiesiems. O įdomu tai, jog kurtieji vieni kitiems duoda vardus, kurie nebūtinai yra vardas ir pavardė, jie reiškia vardus gestais. Dažniausiai tas gestas yra išskirtinis bruožas, o mano vardo gestu tapo šypsena. Stengiuosi ir gyventi su šia šypsena.

Atsisakėte stabilių pajamų ir šiuo metu dirbate iš namų Panevėžio rajone. Ar tai buvo siekiamybė pabėgti nuo žmonių ir didmiesčio šurmulio?

Išeiti iš ankstesnių pozicijų ir pasilikti tik ties knygų apžvalgomis bei „Ingos Opusai“ kūrimu turėjau dėl asmeninių priežasčių ir sveikatos bėdų.
Bet tai yra įdomi patirtis, nes padėjo išgryninti, kas man svarbu kaip žmogui ir kas man svarbu vaikų literatūroje, kiek ji man pati savaime svarbi, o ne kaip darbas. Padėjo atrinkti ir nuoširdžius draugus.
Kartais galvoju, kad esu visiška ekstravertė, man malonu bendrauti. Bet kai grįžau į tylą, ramybę ir vienatvę, supratau, kaip smarkiai esu pavargusi nuo žmonių. Iš pradžių buvo atsiribojimo ir tylos etapas, net nenorėjau su niekuo bendrauti, nes reikėjo pailsėti ir grąžinti energiją. Dabar jaučiu, kad ateina etapas, kai jau noriu būti apsupta žmonių.

Ar ramybės paieškos dažnai atvesdavo jus į gimtąją Aukštaitijos sostinę?

Į Panevėžį grįždavau dažnai, nepraradau ryšio su namais ir netgi studijų metais labai norėdavau namo, nes mane gąsdindavo didelis miestas.
Dabar esu grįžusi ilgesniam laikui. Daug krausčiausi, keliavau, turėjau labai intensyvų gyvenimo etapą ir vienu metu išdalinau didelę dalį savęs. Praradau save ne per vaikų literatūrą, o per didžiulę biurokratinę ir administracinę naštą bei atsakomybę, kurią ilgą laiką nešiau ant pečių.
Pastebėjau, jog kiekvieną kartą grįžtu namo, kai man norisi ramumos. Namų sienos gydo, padeda, kai reikia energijos kitam etapui.
Sau linkiu, jog tos ramybės būtų kuo daugiau.

Knygų apžvalgininkei Ingai vaikų literatūra yra ne darbas, o gyvenimo būdas. P. Židonio nuotr.

„Ingos Opusai“ prieš kelis mėnesius atšventė savo pirmąjį gimtadienį. O kaip jie atsirado?

Mano vadinami opusiukai yra tarsi mano dienoraštis, jie yra apie viską ir sutapo su tuo, kad norėjau kalbėti. Tai buvo tarsi išsilaisvinimas, nes nebeturėjau kalbėti kaip oficiali kažkieno atstovė. Anksčiau negalėdavau sakyti, ar tam tikra knyga verta apdovanojimų, nes buvau žmogus, kuris tuos apdovanojimus teikia. O dabar nebesu. Būdavau ir ta, kuri su visa kritika turi susitvarkyti, o dabar pati galiu kritikuoti. Niekada nesakau to, kas neatitiktų mano galvojimo apie pasirinktą knygą. Reikia kalbėti ir apie tai, kas nepatinka, nes tai labai sveika tokiai mažai bendruomenei ir rinkai, kaip lietuvių vaikų literatūra. Apie tai kalbėti reikia drąsos. Pastebėjau, kiek daug žalos pridaroma, kai trūksta nuoširdaus pastebėjimo ir kūrėjai laiku neišgirsta jiems naudingos kritikos.

Kaip išsirenkate įdomią knygą apžvalgai? Ko vaikų knygose ieškote?

Aš jau turiu per tiek metų išsiugdytą filologinę intuiciją.
Atrodo, net užuodžiu, kuri knyga yra gera ir verta, o mano intuicija mane labai retai nuvilia.
Skaitau anotacijas, patikrinu, kas yra autorius, perskaitau galinį viršelį, atsiverčiu knygos vidų ir perskaitau teksto gabaliukus keliose skirtingose vietose.
Dabar madinga dėti labai daug gražių knygų įvertinimų citatų, bet manęs jos visiškai neveikia.
Knygose vaikams visada ieškau pagarbos vaikui. Vaikų literatūros magija slypi tame, kad kiekviena knyga yra kaip atskiras pasaulio modelis, kurį suaugusieji perduoda vaikui.
Pagarba vaikui ir yra apie tai, kokį pasaulio modulį pateiki ir kaip: ar tik svaidaisi anekdotais ir bandydamas vaiką prajuokinti jam pataikauji, ar perteiki tai, kuo galbūt vaikas tikės ir tuo gyvens. Vaikystės knygos, net ir užmirštos, gyvenime vis tiek išlenda vertybiniais momentais ar apsisprendimais, todėl jos labai svarbios.

Kas knygų apžvalgose jums svarbiausia?

Knygų apžvalgos man yra geros vaikų literatūros sklaida. Išryškinu tas knygas, kurios noriu, kad neliktų nepastebėtos. Kartais pasirenku ne pačias populiariausias ar naujausias, bet tas, kurios, mano manymu, vertingos. Apžvelgdama knygas LRT jaučiu laisvę rinkdamasi, apie ką ir kaip pasakoti, o pasakodama perduodu žinutę, kuri man atrodo svarbiausia. Kadangi apžvelgiu tik tris arba šešias knygas per mėnesį, vyksta tik pačių geriausių knygų atranka ir nepasakoju apie tai, kas man nepatinka.

Ar nuo dažnų ir reguliarių knygų apžvalgų nejaučiate, kad pametate save?

Ne, tai tapo savotišku ritualu. Iš pradžių renkuosi knygas, žvalgausi naujienų, domiuosi, kas ir kokias knygas išleido, arba nagrinėju tas, kurios dar nepapasakotos. Renkantis atsiranda labai įdomus magijos elementas, nes dažniausiai knygos viena su kita kaip nors susisieja. Galima sakyti, kad knygos išsirenka sau kompaniją pačios. Tada jas skaitau ir ruošiuosi papasakojimui, o prieš tiesioginę transliaciją mane grimuoja, tvarko, prisega mikrofoną – tikras ritualas. Kai pasibaigia apžvalga, ruošiuosi kitai. Vėl kartojasi viskas iš naujo. Bet man nepabosta.

O kokį turite poilsio ritualą? Kas pradžiugina jūsų vidinį vaiką?

Mano poilsis yra gamta. Namuose gyvena dešimt priglaustų gyvūnų, jie mane priverčia dažniau pasimėgauti gamta.
Savo vidinį vaiką labai jaučiu ir moku džiaugtis mažais dalykais, ką nors iš jų vis pasiimti.
Kai pasirenki dirbti tokioje srityje kaip vaikų literatūra, nenusipirksi nei jachtos, nei rūmų, nei brangios mašinos, tad, nori ar nenori, tenka džiaugtis mažais dalykais. Kai kurį laiką neišleidžiama gerų knygų, esu priversta vis tiek ką nors išrinkti iš to, kas yra.

Ko kiekvieno iš mūsų namuose trūksta, kad vaikai noriai skaitytų?

Visų pirma – pavyzdžio. Suaugusio pavyzdys yra lemiamas, ypač šeimoje. Ne visiems pasiseka turėti skaitančius tėvus, bet ne visi ir turi būti skaitytojai. Kai kurie su laiku atranda, jog jiems skaitymas nėra reikalingas, jį kompensuoja kiti dalykai. Jei šeimoje niekas neskaito, tą gali kompensuoti mokytojai ar bibliotekininkai. Esu net girdėjusi, jog knyga, laiku paduota vaikui į rankas, gali išgelbėti jo gyvenimą. Mano manymu, aš investuočiau daugiau į darbuotojus, kurie dirba su vaikais. Gal vaikai, kuriems tos lemiamos knygos reikia, būtų laimingesni.

O pati ar turėjote vaikystėje tokį žmogų, kuris skatintų jus skaityti?

Už tai esu dėkinga savo mamai. Ji man skaitė nuo vaikystės ir visada pirkdavo knygas, kai jų norėdavau. Aš net turėjau savo asmeninę biblioteką – tam tikrai netaupydavom pinigų.
Vaikystėje daug sirgau. Viename gyvenimo etape gydytojai man uždraudė viską ir kurį laiką liko sėdėti namie ir piešti bei skaityti. Galiausiai piešimas nuėjo į antrą planą, liko tik skaitymas. Pasinėrimas į knygą leisdavo užmiršti viską – kad skauda, kad kažkas negerai, kad einu per tokį procesą, kuris man nepatinka. Jei nebūčiau buvus toks sergantis vaikas, gal gyvenime būčiau nuklydusi kur nors kitur, juk esu iš sportininkų šeimos ir turėjau didelį polinkį į menus, lankiau dailės mokyklą.

Su kuriuo personažu iš vaikiškų knygų siejate save?

Vaikystėje viena mano mėgstamiausių knygų buvo P. L. Traversės „Merė Popins“.
Ją skaičiau gal 12 kartų. Kaip tik neseniai buvau iš naujo pasiėmusi ir perskaičiau, kad geriau suprasčiau save.
Įdomiausia, kad dauguma, kas mėgo skaityti šią knygą, norėjo turėti tokią auklę. O aš nenorėjau turėt jokios auklės – norėjau būti kaip ji. Keista, nes ji yra griežta, turinti tvirtą nuomonę, su tokia nepasiginčysi, visą laiką nepriekaištingai atrodanti. Būdama vaiku to ir siekiau, bandžiau ugdyti būtent tokius būdo bruožus. Netgi bandydavau prunkštelėti, nes Merė, kai su kuo nors nesutikdavo, nieko nesakydavo, tik prunkštelėdavo. Dabar šiuos išmoktus būdo bruožus stengiuosi švelninti.

Ar yra noras parašyti ir savo knygą? Kokia ji galėtų būti?

Taip, šiame gyvenimo etape tikrai to noriu. Mano ateities knyga būtų apie sustojimą. Ji tikrai nebūtų pataikaujanti masiniam skoniui, bet tikiu, kad rastų savo skaitytoją.
Matau, jog leidžiama labai daug knygų, kurios nėra vertos nukirstų medžių. Ir matau, jog Lietuvoje labai sumažėjo rašančių žmonių, daugėja paveikslėlių ar gausiai iliustruotų knygų, dailininkai tampa jų kūrėjais. Tai nėra blogai, bet ši tendencija turi ir neigiamą pusę – Lietuvoje vis mažiau leidžiama tekstinių knygų, kurios vaikams taip reikalingos.
Galvojant apie ateities knygą, man labai svarbūs tie vaikai, kurie tokie patys kaip aš, kai buvau maža – tylesni, ramesni, kuriems nepatinka penki kūliaversčiai per tris puslapius. Suprantu, jog pasaulis sukasi labai greitai, bet galbūt jau laikas sustoti? Tikiu ir gyvenu tuo, kad vaikų literatūra turėtų atitikti visų poreikius ir patikti visiems vaikams, kad vaikas nebūtų paliktas vienas ir liūdnas, nerasdamas patinkamos knygos. Juk labai dažnai vaikams prireikia atrasti tą vieną vienintelę, kuri tampa lūžio tašku, nes tada jie supranta, kad skaityti gali būti įdomu.

Kas jus skatina nesustoti ir nepasiduoti?

Dvasinė krizė buvo ištikusi visai neseniai ir apie mėnesį nerašiau. Bet vaikų literatūra man yra kaip variklis, ji turi didelę prasmę. Vaikai iš knygų mokosi mąstyti, suprasti pasaulį, mokosi būti tolerantiški, priimti kito nuomonę, kito gyvenimo patirtį – literatūra turėtų to mokyti.
Labai svarbu prisiminti, kad knygų skaitymas mažina stresą. Man skaitymas padeda labiau nei pasivaikščiojimas, nes smegenys persijungia prie knygos istorijos ir pamirštu viską, kas kėlė stresą.

O vaikų literatūra skirta tik vaikams?

Manau, knygų nereikia skirstyti į vaikų ir suaugusių.
Man patinka galvoti, kad vaikų literatūra yra pasaulis, kuriame gyveni. Vaikų literatūra yra gyvenimo būdas. Todėl norėčiau palinkėti skaityti knygas vaikams, nes ten iš tikrųjų slypi daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.