SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar bijote gamtos stichijų?

Pastaruoju metu netrūksta ne tik lepinančios saulės, bet ir ekstremalių reiškinių – kone kasdien dangų skrodžia žaibai, dunda perkūnijos. Panevėžį ketvirtadienį talžė iš dangaus kritę beveik centimetro dydžio ledukai – tarsi jau paruošti kokteiliams. Vieni panevėžiečiai socialiniuose tinkluose dalijosi užfiksuotais vaizdais, kaip per miestą praūžė stichijos šėlsmas. Kiti gi šį gamtos spektaklį stebėjo pro langą su siaubu ir gūžėsi nuo trenksmų.

Šį kartą panevėžiečių klausiame, kuriai kategorijai jie save priskiria – ar šėlstanti gamta jiems kelia baimę, ar susižavėjimą?

Rūta POVILAITYTĖ
Dailininkė

Man labai patinka, kai žaibuoja, griaudžia, šėlsta audra. Patinka ir kai elektra dingsta per perkūniją. Tada ištraukiamos ir uždegamos žvakės, prasideda ramūs pokalbiai. Stoja toks ramybės, neskubėjimo laikas. Tie vėjai ir audros sukuria jaukumą namuose.
Audra, griausmai, perkūnijos man asocijuojasi ne su baime ar pavojumi, o atvirkščiai – su ramybe. Gal mano patirtis tokia – dar neteko kur nors kalnuose įstrigti per liūtį. Audras stebiu terasoje arba ant sofos. Laukiu perkūnijos – man taip patinka, kai griaudžia!
Tik prašėlus audrai neramu važiuoti į sodybą miške, ar nebus koks medis nuvirtęs. Bet ir joje per perkūniją jaučiuosi ramiai. Mūsų namelis sukonstruotas iš jūrinio konteinerio, jame jaučiuosi tikrai saugiai.
Man regis, kad ir mano aplinkoje nėra bijančių perkūnijos. Išskyrus mano septynerių metų katiną. Kasumė, japoniškai tai reiškia rausvą debesėlį, paniškai bijo griaustinio! Išgirdęs tą dundesį bando veržtis lauk, krapštyti duris, tokiu graudžiu balsu prašytis išleidžiamas. Supratęs, kad pabėgti nepavyks, lenda kur pakliūva, ieško kokių nors urvelių pasislėpti. Net kai mes dar negirdime griaustinio, katinas supranta jį artėjant ir ima panikuoti. Nors paprasto lietaus visai nebijo.

Eimantas ČEPONIS
ŽŪB „Jotainiai“ vadovas

Lietaus reikia, bet ne krušos. Krušą šią savaitę turėjome, bet ledukai buvo labai maži, laimei, nuostolių nepatyrėme. Pernai nuo krušos stipriai nukentėjome – nuostoliai siekė arti milijono eurų.
Gamtos stichijos nėra malonus dalykas. Gali būti, kad ir namuose stogą nuplėš. Ir karvės savotiškai reaguoja į griaustinį – bijo.
Kilus audrai mieste, žmogus tik langus užsidaro ir toliau žiūri televizorių, o kaimuose dauguma televizorių išjungia, užsidarinėja langus ir tykiai sėdi. Turėjome ne vieną atvejį, kai žaibas trenkė į akmenų krūvas ir aplinkui sudegė elektronika. Dabar ten įrengtos elektroninės apsaugos, yra profesionali žaibosauga, gaudanti žaibus, bet ir ji tikrai ne visada padeda.

Rūta LIBERIENĖ
Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė

Šiemet mano sodyboje dar nebuvo nė lašelio lietaus, nors aplinkui visur griaudi ir žaibuoja. Žinoma, kad gyvenant vienkiemyje, kai aplink nėra kaimynų, per audras baisu. Jeigu mano namuose kiltų gaisras, gelbėtojams būtų sudėtinga privažiuoti.
Jei prasideda audra ir esu namie, lekiu uždarinėti langų ir durų. Žinoma, į kambarį pasiimu augintinius. Vieni mano keturkojai loja, stebi pro langus, kas vyksta lauke, bet turiu vieną kalytę, kuri beprotiškai bijo griaustinio ir perkūnijų. Ji lenda po lova, lipa man ant galvos ar dar kitaip bando pasislėpti nuo gamtos stichijos. Ji yra savotiškas perkūnijos pranašas. Jeigu jau matau, kad pradeda keistai elgtis, akys net išsprogusios iš baimės, lekuoja, žinau, ateina audra. Ir išties – po keliolikos minučių pradeda griaudėti ir lyti.
Pernai vasarą per audrą turėjau itin daug streso, kai prie pat namų tvoros nuo žaibo iškrovos lūžo medis. Visa laimė, kad virto ne pačiame kieme, o šalia jo. Trenksmas buvo toks baisus, kad atrodė, jog kažkas šalia sprogo. Tik ryte pamačiau, kad žaibas nulaužė medį.
Po to įvykio dar jautriau reaguoju į gamtos stichijų šėlsmą. Man baisiausia, kad nuo žaibo iškrovos nekiltų gaisras. Todėl po visų griaustinių apeinu namus, kad įsitikinčiau, ar niekas nerūksta.

Klaudija MACKEVIČIŪTĖ
Fotomenininkė

Processed with VSCO with j5 preset

Jeigu būtumėte paklausę prieš keletą ar daugiau metų, atsakyčiau, kad nei žaibų, nei audrų, nei kitų stichijų tikrai nebijau.
Man būdavo didžiulis malonumas išeiti į kiemą, kai lyja ar griaudi, pabraidžioti kokiame vandens telkinyje, kai žaibuoja.
Iki to laiko, kol teko savo akimis pamatyti, kaip į žmones trenkė žaibas.
Tąkart virš Panevėžio pakibo juodi lietaus debesys, o netrukus dangų ėmė raižyti žaibai. Kai prasidėjo audra, vyko miesto šventė. Žmonės pasislėpė po medžiu ir kaip tik tuo metu būtent į tą vietą trenkė žaibas.
Tada viskas galvoje tarsi apsivertė. Pradėjau bijoti. Dabar kai tik pradeda žaibuoti ir griaudėti, norisi kur nors nulįsti, kad tik baisus garsas manęs nepasiektų.
Aišku, prie kitų stengiuosi susikaupti ir neparodyti tos paniškos baimės, bet tik pradėjus žaibuoti nuolatos įsivaizduoju, kaip būsiu nutrenkta.
Nors draugė sako, kad aš ir taip trenkta, todėl esu saugi. (Juokiasi.)