-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
I. F. Juškienė tvirtina, kad riešines atrado visai netikėtai, tačiau susidomėjimą jomis pajuto akimirksniu. Asmeninio archyvo nuotr.
„Viskas prasidėjo, kai 1987 metais kūrėsi folkloro ansamblis „Ūla“, aš jame dainavau. Tuomet sceninius drabužius turėdavome siūtis pačios, tad nemažai laiko praleisdavome vaikščiodamos po muziejus, apžiūrinėdamos tautinių kostiumų detales ir galvodamos, kaip susikurti kažką panašaus. Per vieną tokį pasivaikščiojimą muziejininkė parodė tokį mažą ant rankos užsimaunamą daikčiuką, vadinamą riešinėmis“, – „Sekundei“ pasakojo I. F. Juškienė.
Megzti nuo vaikystės mokėjusiai moteriai akimirksniu kilo noras pabandyti šį aksesuarą nusimegzti ir pačiai.
Analizuodama muziejuose matytus pavyzdžius, ji išsiaiškino, kad riešines geriausia megzti ripso raštu, o papuošti skirti karoliukai turi būti ne išsiuvinėti, kaip dauguma yra įsitikinę, o įmegzti. Priešingu atveju jie per daug išsišoks į viršų, o vidinė pusė atrodys labai negražiai ir bus nepatogu.
„Karoliukams įmegzti geriausia naudoti specialią adatą, apie kurią sužinojau gan netikėtai. Siuvimo reikmenų parduotuvėje norėjau įsigyti paprastą ploną adatą, tačiau šalia stovėję vyriškiai rekomendavo, kad turėčiau pirkti ne paprastą, o specialią, skirtą būtent šiai veiklai. Apskritai visa mano riešinių kūrimo istorija pilna atsitiktinumų“, – sakė moteris.
Tačiau sovietų laikais megzti nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. I. F. Juškienė prisimena, kad tuomet parduotuvėse trūkdavo ne tik būtiniausių maisto produktų, bet ir rankdarbių reikmenų. Karoliukų pirkti nebūdavo, tad tekdavo aukoti senus pabodusius karolius, o kokybiškų siūlų moterys dažnai prasimanydavo ardydamos senus megztinius.
Riešines Lietuvoje populiarinanti menininkė pripažįsta, kad jai patinka ne tik megzti pačiai, bet ir ieškoti autentiškų kūrinių, kurie jau skaičiuoja ne vieną dešimtį metų ir yra puikus įkvėpimo šaltinis.
„Visuomet žmonių prašau, kad parodytų nuo senų laikų išlikusius aksesuarus. Analizuoti jų raštus ir pagaminimo būdus – tikras malonumas“, – aistros protėvių kūrybai neslėpė moteris.
Apsilankius muziejuose galima pastebėti, kad tautinis lietuvių kostiumas kiekviename regione atrodė skirtingai. Ne išimtis ir riešinės.
Aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai bei suvalkiečiai megzdami šį aksesuarą naudodavo skirtingus raštus bei rinkdavosi nevienodą ilgį. Spalvos taip pat skyrėsi, tačiau, pasak menininkės, tai lemdavo ne tik regionas, bet ir taupumas. Atlikusių siūlų galiukų moterys neišmesdavo, juos naudodavo naujiems kūriniams, tad kai kuriose riešinėse galite rasti beveik visas vaivorykštės spalvas. Visgi populiariausias derinys Lietuvoje buvo juodi vilnoniai siūlai ir balti karoliukai.
Šis aksesuaras populiarus buvo ne tik mūsų šalyje.
„Vokietijoje riešinės buvo labai ilgos, vos ne iki alkūnių. Tai padėdavo moterims nerodyti per daug nuogo kūno ir, be abejo, saugodavo nuo šalčio. Tuo metu Rumunijoje jas dažniausiai maudavo ne ant rankų, o ant plačių rankovių. Įdomu tai, kad šioje šalyje tai buvo labiau vyriška puošmena, gaminama iš tokių šiurkščių medžiagų kaip kanapių siūlai. Jeigu moterys tokias riešines užsimautų ant nuogų rankų, jų oda būtų supjaustyta akimirksniu. Šį aksesuarą taip pat turėjo latviai, lenkai bei kitų šiaurės šalių gyventojai, tačiau dauguma jų neišsaugojo. Tiesa, kiek teko matyti, daugelis riešinių gana panašios. Jos retai būna labai primargintos“, – žiniomis dalijosi kūrėja.
Senosios riešinės ne tik gražus aksesuaras, saugantis nuo šalčio bei šiluma gydantis skaudančias rankas, bet ir savotiškas istorinis šaltinis, atskleidžiantis, kaip gyveno mūsų protėviai.
„Anksčiau gauti karoliukų nebuvo taip paprasta. XIX amžiuje juos tekdavo atsivežti iš Varšuvos, Rygos ar Vokietijos miestų. Tai nepigus malonumas, tad gausiai išsiuvinėtomis riešinėmis galėjo džiaugtis tik labiau pasiturintys lietuviai“, – pasakojo menininkė.
Karoliukų skaičius riešinėse nurodydavo ne tik kokio luomo asmeniui jos priklausė, bet ir kokiomis progomis buvo mūvimos. Paprastai puošniosios buvo skiriamos šventėms, išskirtinėms progoms, o nesiuvinėtos – kiekvienai dienai. I. F. Juškienė juokavo, kad šiuolaikiniams žmonėms gali būti sunku suprasti tokį skirstymą, tačiau jai pačiai tai vis dar labai artima.
„Kai eidavome į mokyklą, apsirengdavome uniformas, o grįžę persirengdavome kasdieniais drabužiais. Taip pat turėjome šventinius apdarus. Tačiau panašiai elgdavomės ne tik su apranga. Dabar nuėję į parduotuves matome daugybę skirtingų ir skanių produktų, kasdien galime valgyti po tortuką, o anksčiau mama pyragą kepdavo tik ypatingomis progomis – per Kalėdas ar Velykas. Lygiai taip senovėje buvo ir su riešinių dėvėjimu: puošniosios buvo skirtos šventėms bei labiau priminė papuošalą, o nesiuvinėtos buvo mūvimos kasdien“, – prisiminė I. F. Juškienė.
Menininkė ne tik pati kuria riešines, bet ir rašo apie tai knygas, nuolat įvairiose parodose demonstruoja savo darbus bei ragina virbalus į rankas paimti ir kitus.
„Kai pradėjau rengti seminarus ir mokyti megzti riešines, šia veikla buvo susidomėjusios visos tautodailininkės. Į užsiėmimus ateidavo įvairaus amžiaus moterys, tad galiu drąsiai teigti, kad šis pomėgis neturi amžiaus ribos“, – džiaugėsi I. F. Juškienė.
Menininkė atskleidė, kad bėgant metams susidomėjimas šiuo aksesuaru tik didėja ir tai yra viena geidžiamiausių kalėdinių dovanų, skirtų ne tik moterims.
„Riešinės labai tinka dažnai riešus sukiojantiems žmonėms, tokiems kaip mezgėjai ar muzikantai. Užsimovus jas, jaučiama šiluma, kuri gydo ir mažina skausmą. Tačiau nederėtų pamiršti ir vaikų. Jie labai greitai auga, tad nauji drabužiai vos po kelių mėnesių tampa per maži. Išaugus marškinius, ant jų galima užsimauti riešines, jos gražiai atrodys ir niekas nepastebės per trumpų rankovių“, – pataria riešinių populiarintoja.
