-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Metai, praleisti vienuolių apsupty, vėl ir vėl atsibudimas reanimacijos palatose, tikėtini pokalbiai su transcendentalais – istorijos, už kurias M. P. E. Martynenko dabar gauna ir cigarečių, ir pinigų.
Vertėjas, redaktorius, tekstų įgarsintojas, veganiško šokolado pardavėjas, šviesolaidinių kabelių testuotojas, subtitruotojas, laiškanešys ar naktinis viešbučio portjė – nekasdieniškos jo kasdienybės nuotrupų.
Įvairiaspalvė patirtis ir asmeninės M. P. E. Martynenko dramos nesunkiai pavirsta dėmesį kaustančiais tekstais, kurie ne tik pristatomi Lietuvos bei užsienio slemo – poezijos, paremtos asmenine patirtimi – gerbėjams, bet ir nugula popieriuje.
2018-aisiais literatūros pasaulį pasiekė debiutinė jo knyga, prozos rinkinys „Be penkių pasaulio pradžia“. Malonumą žadinančiuose tekstuose sutelpa drąsios, kiek kandžios, komiškos bet kartu ir jautrios mintys.
Šįmet pasaulį išvydo antroji autoriaus knyga ,,Praeis“, kurios ištakos – virtualiame to paties pavadinimo dienoraštyje.
Vienų liaupsinamas, kitų aršiai kritikuojamas M. P. E. Martynenko nepalieka abejingų – tai įrodė ir gausiai į susitikimą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salę susirinkusi auditorija.
Vakaro moderatorė, bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Malvina Zimblienė pradėdama švelnius literatūrinius tardymus atkreipė dėmesį, jog nedažnai tenka sutikti tris vardus turinčių žmonių.
M. P. E. Martynenko tėvas – ukrainietišką pavardę turintis Rusijos žydas, kurio giminės viena iš tradicijų buvo šeimos vyrams duoti po tris vardus.
„Visais trim vardais mane vadina tik mama, kai supyksta“, – linksmai kalbėjo dažniausiai Elijaus kreipinį išgirstantis iš kitų rašytojas.
Spalvinga ir drąsos kupina jaunojo menininko biografija. Jam nebuvo lemta stabiliai eiti mokslo keliu: filosofiją bei vertimą iš anglų ir italų kalbų studijavęs Marius visgi nusprendė pasukti į aktorystės meną.
,,Buvau ką tik baigęs gimnaziją, visiškai šviežias. Man labai patikdavo filosofijos pamokos, bet įstojus į universitetą rektorius pasakė, jog tikrai nebūsime filosofais, geriausiu atveju, jeigu pasiseks, – filosofijos kritikais. Galvojau, koks turi būti žmogus, kuris galvotų: „Jeigu man pasiseks – būsiu filosofijos kritikas?“ – sako M. P. E. Martynenko.
Rašytojas prisipažino labai nusivylęs akademine bendruomene, nes, žvelgiant jo akimis, vyksta aukštojo mokslo infliacija: mokslus renkasi apatiški, motyvacijos ir intereso neturintys studentai, juos moko apatiški dėstytojai, visi jie dėmesį yra sutelkę vien į išmaniuosius telefonus ir toji apatija ilgainiui persiduoda profesūrai.
„Taip susirenka bendruomenė lavonėlių, kurie nežino, nei kam tai daro, nei kodėl. Man tai neatrodė teisinga, todėl galiausiai išstojau, pabėgau“, – kandaus sąmojo negailėjo M. P. E. Martynenko.
O štai 2017-aisiais pasirinkęs vaidybos studijas patikino nė kiek nesigailintis. Vertindamas išgyventas patirtis ne kartą galvodavęs, kas labiausiai traukia patį, ir ilgainiui suvokė, jog tai – „tikrumo trupinėliai“, realybė, kurią kiekvienas atranda savais būdais.
Elijas su jais susidurdavęs kas kartą atsibusdavęs reanimacijos palatoje, apsuptas jokios pozos ar kaukės neturinčių žmonių. Tikrą, nesumeluotą gyvenimą liudijanti tikrovė lydėdavusi ir dirbant naktiniuose ar striptizo baruose, kuriuose žmonės diena iš dienos lėbaudavo.
„Gaila, jog jiems reikėdavo tiek daug alkoholio, kad juose pasimatytų tikrumas. Vedu prie to, jog teatras, vaidyba labai gerai atsispindi žodžiuose: ,,Duok žmogui kaukę ir jis pasakys tiesą“, – kalbėjo M. P. E. Martynenko.
Kol kas Elijaus vardas kur kas dažniau minimas kalbant apie knygas ir rašymą. Jis su šypsena pasakoja, kaip į rankas pateko plunksna.
„Visada buvau mažo ūgio, neturėjau daug fizinės jėgos, dėl to vienintelis būdas apsiginti buvo žodinis. Pirmas dalykas, kurį užrašiau į užrašų knygutę, buvo mašinų numeriai, į kurių išmetamuosius vamzdžius sukišome po bulvę, kad kitą dieną pažiūrėčiau, ar tos mašinos važiuoja. Jos nevažiavo“, – šmaikščių istorijų nepritrūksta menininkas.
Dar vienu stimulu tapo ir ganėtinai anksti, dar gimnazijoje, pradėti rašyti nešvankūs eilėraščiai apie bendraklasius.
„Skaitydavau juos garsiai ir taip sulaukdavau daug pagarbos iš kitų klasiokų“, – pasakoja Elijas.
O trečias akstinas rašyti buvo ne kas kitas, bet meilės laiškai, kurie iki šiol niekur nepublikuoti. Dabar skaitydamas tuometes savo paaugliškas mintis, M. P. E. Martynenko juokiasi pastebintis, jog iš jo paties jau dingusi nemaža dalis romantikos.
Nemažą dalį autoriaus gyvenime užima ir slemo poezija, kurią vertina žiūrovai, savo simpatijas išreikšdami ovacijomis, o toks pasirodymas gali trukti ne ilgiau kaip tris minutes.
„Kitose šalyse tai yra savotiška platforma, kuriose reiškiasi įvairios etninės, politinės, seksualinės mažumos. Anglijoje tai tampa komikų scena, Šveicarijoje ji primena lyriką, o Portugalijoje – senų bardų atliekamas dainas. Lietuvoje visi šie žanrai tarpusavyje sumišę. Pas mus šis žanras dar labai jaunas, esame prisigraibstę visko po truputį. Nežinau, koks nusistovės, bet kol kas tai labai džiugina ausį“, – kalbėjo ne kartą slemo čempiono vardą pelnęs M. P. E. Martynenko.
