-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Fotografijų ašyje – gyvenimo patirties sukaupę senjorai, kuriuos vienija vienas dalykas: senatvę jie visi drauge leidžia globos namuose.
Panevėžio kultūros centro lankytojai neabejotinai atkreipė dėmesį į penkiolika ant fojė sienų kabančių mąslių, rimtų, laimingų, besišypsančių senolių portretų.
Tai – Klaudijos sukurta savotiška atsvara jaunystės kultui, pagarba amžiaus išminties grožiui, o kartu ir pačios menininkės akistata su senatvės baime.
Buvusios panevėžietės K. Mackevičiūtės gyvenimas jau kurį laiką vingiuoja per Nemuną apibus juosiančius Prienus.
Tad visi šie senoliai, žvelgiantys iš nuotraukų, gyvena Prienų globos namuose, leidžia dienas, kartu linksminasi, kuria, bendrauja.
Rengiant fotografijų ciklą menininkei didžiausiu iššūkiu tapo praverti senelių namų duris. Ž. Lebeckienės nuotr.
Senatvę pateikdama kaip sukauptos patirties, atminties, apmąstymų etapą, fotografijomis menininkė kviečia ją priimti kaip gyvenimo laiką, kurį patirs visi, nustoti stigmatizuoti vyresnį amžių, atsisakyti stereotipų.
„Tai paroda apie senolius, apie amžiaus vingius, įsispaudusius jų veiduose. O kartu apie tai, kad nesvarbu, kas tu buvai, ką padarei ir ką nuveikei gyvenime – kaip ateina pradžia, taip ateina ir pabaiga“, – parodą pristato K. Mackevičiūtė.
Klaudija pasakoja jau labai seniai planavusi sukurti pagyvenusių žmonių portretų ciklą. Daugiau nei metus tam kaupėsi ir vis kartojo, kad kada nors tikrai nueis ir padarys. O iš tiesų visą tą laiką taip kovojo su savo baime.
„Iš tikrųjų nelabai norėjau to daryti dėl savo didelės senatvės baimės. Suprantu, kad nei vienas to neišvengsime, o gal net ir nesulauksime, bet tai gąsdina. Ir, manau, ne mane vieną“, – svarsto Klaudija.
Rengiant fotografijų ciklą menininkei didžiausiu iššūkiu tapo praverti senelių namų duris.
„Nemeluosiu – drebėjo rankos ir širdis. Nuėjau visa virpanti. Daugiau jokių sunkumų tikrai nekilo, nors tikrai tikėjausi, kad viskas bus daug daug sudėtingiau vien dėl mano išvaizdos. Ji nėra kokia neįprasta, bet ir įprasta nepavadinsi. Ypač kai žinome, kokiais laikais šie žmonės gyveno“, – sako K. Mackevičiūtė, kurios veidą puošia išskirtinės tatuiruotės.
Klaudija dėkinga draugei, pastūmėjusiai išpildyti galvoje ilgai nešiotą projektą.
„Jos dėka toji mano didelė senatvės baimė tapo gerokai mažesnė“, – šypteli fotomenininkė.
Nors nuotraukose įamžinta 15 senjorų, kurdama ciklą K. Mackevičiūtė jų pažino ir bendravo su gerokai daugiau.
Vieni labai mielai sutiko stoti prieš jaunosios fotografės objektyvą, laukė ir ruošėsi fotosesijai kaip tikri modeliai – kas traukė iš stalčių karolius, o kas skaras bei skrybėles. Kiti netgi siūlė už fotosesiją susimokėti. Dar kiti visai nekalbėjo su Klaudija ir tik pozavo, tartum tai būtų buvusi jų tikroji profesija.
„Buvo, kas ašarojo dėl mano vykdomo projekto, buvo ir tokių, kuriuos teko įkalbinėti ir pasakoti, kam tai darau ir kodėl. Keli senoliai iš pradžių nesutiko, bet pamatę, su kokiu džiaugsmu fotografuoju kitus, vėliau pasiprašė patys būti fotografuojami“, – pasakoja fotomenininkė.
Vienus savo herojus K. Mackevičiūtė pagavo dirbtuvėse, kur jie piešė, lipdė ir darė įvairiausius rankdarbius.
„Iš papuoštos jų gyvenamosios aplinkos pamačiau, kad jie mėgsta įvarius kūrybinius darbelius. Šie senjorai veiklos turi daug daugiau nei daugelis šiuolaikinio jaunimo! Kiek daug visokiausių švenčių ir renginių pas juos vyksta!“ – džiaugiasi Klaudija.
Anot K. Mackevičiūtės, bendrauti su garbaus amžiaus žmonėmis, užmegzti su jais ryšį nebuvo sudėtinga, nes daug ir pačios draugų yra vyresni. Labiau Klaudija jaudinosi, kaip garbaus amžiaus modeliai priims jos netipinę išvaizdą.
„Tikrai išgyvenau, kaip šie žmonės sureaguos į tai, kaip aš atrodau. Ar mano išvaizda nesukels kokių nesusipratimų ar nesklandumų? Ar išvis bent vienas leisis fotografuojamas žmogaus, kuris pagal nerašytus visuomenės standartus atrodo tarsi gangsteris“, – jaudinosi menininkė.
Laimė, viskas klojosi puikiai, senjorai džiaugėsi dienas praskaidrinusia viešnia.
„Buvo tokių, kurie stebėjosi, kodėl jie turi atsidurti mano parodoje. Kaip patys ir sakė: „Juk mes ne kokios žvaigždės.“ Visi mane priėmė taip šiltai ir jaukiai – kaip savo anūkę. Turbūt todėl lengvai ir gražiai pavyko juos įamžinti tokius, kokie iš tikrųjų yra“, – mano Klaudija.
Klaudijos Mackevičiūtės parodos „Amžius“ fotografijose – gyvenimo patirties sukaupę senjorai, kuriuos vienija vienas dalykas: senatvę jie visi drauge leidžia globos namuose.
K. Mackevičiūtė svarsto, jog tik maža dalis senolių mėgsta pasakoti apie save ir praeitį. Jos fotografijų herojai – ne išimtis.
„Jie tiek daug domėjosi manimi ir ką veikiu, kad įsiterpti ir pakalbinti juos apie tai, kokios jų profesijos, ką dirbo ir ką veikė iki tol, tiesiog nebuvo kada“, – šypsosi Klaudija.
Labiausiai fotomenininkei įsiminė senjorė, kuri po fotosesijos ne tik paprašė savo nuotraukos, bet ir apsikabino taip, tarsi būtų pažįstamos visą gyvenimą.
„Tikrai nepamiršiu nė vieno senolio, esančio nuotraukose. Jie tokie skirtingi, bet kartu ir tokie panašūs“, – sako Klaudija.
Fotomenininkė tikisi ateityje vienaip ar kitaip pratęsti šį projektą.
„Beje, jau sukasi viena kita įdomesnė mintis“, – intriguoja pašnekovė.
Kiek anksčiau, dar prieš pasirodant pirmajai Klaudijos portretų parodai, ji nė nebuvo bandžiusi fotografuoti žmonių ir sakė, kad plėtoti šios fotografijos krypties net neturinti noro. Tačiau įsitikino: niekada nereikia sakyti „niekada“.
K. Mackevičiūtė suvokė, jog gyva emocija kur kas įtaigesnė ir įdomesnė, kai ją stengiamasi sustabdyti laike – šitaip tampa nepamirštama.
Kaip buvo anksčiau, taip ir dabar fotografija Klaudijai reiškia laisvę – tai kitoks viso pasaulio matymas.
„Nors menas kartais nuvertinamas, man tai nieko nekeičia. Kiekvienas pasaulį matome savaip, o tą savo matymą galima pabandyti išreikšti kūryboje. Kuriantis žmogus – laisvas žmogus“, – sako K. Mackevičiūtė.
Ž. Lebeckienės nuotr.
