P. Židonio nuotr,

Programuotojas su saksofonu ant peties

Programuotojas su saksofonu ant peties

Veiklos panevėžiečiui Mantui Tušui „skolintis“ nereikia, energijos – taip pat. Abitūros egzaminų maratoną Mantas įveikė surinkęs tris šimtukus, kibo į programų sistemų studijas universitete, individualiai mokosi programavimo, ir, nors tokie mokslai atrodytų sunkiai suderinami su menu, iš rankų nepaleidžia ištikimojo bičiulio saksofono.

 
Būsimasis programuotojas Mantas Tušas juokiasi, jog kai kasdienybėje atsiranda per daug monotonijos, į ją įterpia ir kompiuterinius žaidimus, bet būtinai tame intarpe kartkartėmis pasigirsta ir saksofono melodijos.
J. Balčikonio gimnaziją M. Tušas baigė surinkęs net tris šimtukus – už matematikos, anglų, informacinių technologijų egzaminus. Buvo apdovanotas kaip vienas gabiausių miesto mokinių. M. Tušas sako tokio egzaminų įvertinimo net nesitikėjęs. Jam tai buvo visiška staigmena.

„Ne dėl to, kad nepasitikėjau savo jėgomis, o todėl, kad esu linkęs nuolat stumti save į priekį, į savo klaidas žiūrėti kritiškai, be jokio atlaidumo. Jau buvau pasiruošęs save smerkti už žioplas klaidas ar pamirštas formules. Tačiau streso valdymas, mokytojų pagalba ir palaikymas atvedė iki trijų šimtukų“, – šypteli Mantas.

Muzika – ne pragyvenimo šaltinis

Paklaustas, kuris pasaulis pačiam artimesnis – muzikos ar programavimo, M. Tušas atsako klausimu: o kodėl ne abu?

„Muzika yra meninė mano gyvenimo dalis, nedrįstu ir nenoriu jos sieti su darbu, materialine gerove, su kuria siesiu programavimą. Viena pusė negali egzistuoti be kitos“, – svarsto jaunuolis.

Jo nuomone, jei vien gros, bus badaujantis muzikantas, nes atsisako sieti muziką su materialiuoju pasauliu, tačiau jei negrotų, liktų bejausmiu programuotoju, be jokio pabėgimo nuo kasdienybės monotonijos.
M. Tušas sako žiūrintis į save kaip į dvi skirtingas, bet neatsiejamas puses, kurios nuolatos tarpusavyje keičiasi, maišosi. Nors jo minčių srautas dažniausiai linksta link meno, visgi tenka susikaupti ir paklusti racionaliam protui.
Vaikinas neslepia, jog jam ne kartą buvo kilę minčių, jog muzika yra tikrasis jo kelias. Galiausiai apsisprendė, kad ne iš jos užsidirbs duonai.

Paklaustas, kuris pasaulis pačiam artimesnis – muzikos ar programavimo, M. Tušas atsako klausimu: o kodėl ne abu?

„Aš atsisakau apie muziką galvoti kaip apie pragyvenimo šaltinį. Tai tiesiog prieštarauja viskam, kuo esu įtikėjęs apie meną, apie muziką ir apie savo meniškąją pusę“, – sako Mantas.
Jis nė neabejoja, jog ištikimasis saksofonas lydės ir į programų sistemų paskaitas universitete. Be ištikimo palydovo ant peties – nė iš vietos.

„Nenoriu apleisti muzikos. Tai dalis manęs ir aš ją noriu parodyti tiems, kurie klauso, kurie girdi ir kurie vertina“, – pabrėžia M. Tušas.

Genų dovana

Muzika yra vienas iš Manto pasaulėžiūros centrų. Kiekvienas nuotaikos pliūpsnis, atsipalaidavimo momentas ir mąstymo akimirka jam primena kokią nors melodiją.

„Net neįsivaizduoju, kaip be muzikos matyčiau pasaulį. Kiekvienas materialistinis daiktas gali turėti ir šiokią tokią menišką pusę. Jei būtų menas be nieko, jis būtų nesuprastas, lygiai taip pat kaip daiktas be meno – jis liktų pilkas ir neįdomus“, – įsitikinęs panevėžietis.

Galima sakyti, jog muzikanto kelias – M. Tušo aplinkos palikimas. Jis buvo dar pradinukas, kai išgirdo brolį grojantį. Visą vaikystę Mantą lydėjo muzikos garsai.

„Mano muzikinis kraujas kyla iš tėčio šeimos pusės. Ir jis, ir senelis – abu buvo muzikantai“, – pasakoja M. Tušas.
Tačiau šiuo metu Mantas vienintelis muzikuojantis šeimoje – ir tėtis, ir senelis nebegali groti, o brolis, užsivertęs medicinos studijomis, tam tiesiog neberanda laiko.

Iš pradžių pradėjęs mokytis Muzikos mokykloje M. Tušas jautėsi visiškai žalias. Trečiokui buvo dar gana sunku suprasti, koks didelis atotrūkis gali būti tarp pradedančio groti vaiko ir profesionalaus muzikanto.

„Nemokėjau groti taip, kaip muzikos mokytojas, todėl neretai apimdavo neviltis. Kad ir kaip bandžiau lygiuotis į šį autoritetą, įgūdžių atotrūkis tarp mūsų, atrodė, nemažėjo nė per milimetrą. Po kelerių metų pradėjau gaudytis. Tai buvo tarsi sniego rutulys, kurį ėmiau stumti žemyn kalnu – kuo toliau nustūmiau, tuo didesnis jis tapo, tuo greičiau ėmė riedėti žemyn, o man darėsi lengviau ir smagiau“, – prisimena Mantas.

Instrumentas su charakteriu

Saksofonas nebuvo pirmasis M. Tušo instrumentas. Iš pradžių jis grojo elektriniu pianinu. O antraisiais metais Muzikos mokykloje atrado saksofoną. Mantas sako sutinkantis su mintimi, kad pats instrumentas pasirenka savo šeimininką, o ne atvirkščiai. Pradėjo juo groti apie šį nuostabų instrumentą beveik nieko nežinodamas, prieš tai girdėjęs tik brolį ir mokytoją juo grojant.

Po maždaug dešimties metų grojimo saksofonu, net ir puikiai išmokęs valdyti pianiną, gitarą ar bosą, M. Tušas drąsiai teigia, kad nors kiti instrumentai yra puikūs, jais smagu groti, jam nė vienas nesuteikia tiek laisvės ir pasitikėjimo kaip saksofonas.

Saksofonas, pasak Manto, išties turi savo „charakterį“. Dėl to saksofonininkų interpretacijos gali gerokai skirtis.
„Tai instrumentas, gebantis laviruoti tarp dviejų labai skirtingų muzikos žanrų: klasikos ir džiazo. Mane taip pat žavi saksofono paskirtis – tai juk yra solinis instrumentas. Grodamas solistas turi tvirtai tikėti tuo, ką atlieka. Jis turi jausti melodiją, ją savaip interpretuoti“, – aiškina muzikantas.

Anot M. Tušo, jei bent akimirką sudvejosi arba grosi atmestinai, melodija praras spalvą, galią, įtaką.
„Kitaip sakant, mane žavi, kad saksofonas reikalauja būti sąžiningam publikai, su tavimi grojantiems kolegoms, o ypač pačiam sau“, – sako Mantas.

Džiazo ir svingo improvizacijos

Anot M. Tušo, saksofonas nėra itin kaprizingas instrumentas. Nors lyginant su kitais pučiamaisiais, išmokti juo groti nėra lengva.
„Viskas priklauso nuo to, ką norite groti ir kokio meistriškumo siekiate. Kiekvienas atlikimo stilius turi savo individualią kryptį, ir kiekvienam jis gali pasirodyti skirtingo kaprizingumo“, – aiškina Mantas.

M. Tušui patinka laisvos formos muzika, kuri leidžia reikštis be per didelių apribojimų.
„Bet kas, kas per daug, irgi negerai, todėl kartkartėmis, pagrojęs mėgstamas džiazo improvizacijas, prisimenu vieną ar kitą klasikinį kūrinį. Neužsiciklinu ties viena melodija ir laikau savo akiratį gana plačiu“, – tvirtina jaunuolis.

M. Tušo nuomone, jei vien gros, bus badaujantis muzikantas, nes atsisako sieti muziką su materialiuoju pasauliu, tačiau jei negrotų, liktų bejausmiu programuotoju.

Didžiausias įkvėpimas Mantui kyla iš džiazo ir svingo melodijų. Šios dvi kryptys jo gyvenime atsirado tik šeštaisiais metais Muzikos mokykloje, tačiau kol kas tai muzika, kuri turi didžiausią poveikį.

„Moon River“

Ne vienas muzikantas savo kelią pradėjo grodamas gatvėje. M. Tušui gatvės muzikanto duonos neteko ragauti, tačiau keletą kartų su kolegomis yra pajuokavę, kad būtų neprošal papildyti pinigines.

„Tačiau scenoje jautėmės geriausiai, todėl prie to ir pasilikome“, – šypteli saksofonininkas.
M. Tušas groja kolektyve „Moon River“. Prie jo prisijungė būdamas dar 5-oje klasėje. Manto mokytojas nusprendė supažindinti jį su grojimu ansamblyje, ir taip jis tapo jo dalimi.

„Pastebėjęs, kaip vienas kitą motyvuojame ir patys vienas iš kito mokomės, mokytojas ėmė su mumis važinėti po įvairiausius koncertus. Galiausiai taip „sulipome“, kad galime laikyti save stipriu kolektyvu. Pats pavadinimas atsirado iš mūsų pristatomosios melodijos „Moon River“, kurią sugrodavome visų koncertų pradžioje“, – pasakoja M. Tušas.

Pasak jo, kiekvienas pasirodymas yra atskiras prisiminimas, tad visus juos vertina kaip svarbią pamoką, žingsnį į priekį. Tačiau XXIV respublikinis J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursas buvo išties išskirtinis. Jame įvyko M. Tušo lūžis – jis užėmė pirmąją vietą savo amžiaus grupėje.

„Tai buvo mano perversmas – ėmiau nebebijoti publikos, scenos baimė beveik liko praeityje. Vis labiau ir labiau atsidaviau muzikai“, – prisimena muzikantas.

Anksčiau, kad atsikratytų baimės ir jaudulio, jam tekdavo galvoti, kad groja tik sau arba mokytojui, o ne pilnai salei žmonių. Dabar užlipęs ant scenos groja ne kam kitam, o būtent pačiai muzikai.

„Tai transo būsena. Kai esi jos apimtas, tau nesvarbu, kur esi, kas aplinkui tave – tik tu, tavo instrumentas ir melodija, sklandanti aplinkui“, – sako M. Tušas.

Ir dabar jo kasdienybė neatsiejama nuo muzikos. Net ir dabar, programuodamas kompiuteriu, visada įsijungia kokią melodiją. Tai padeda susikaupti, atsiriboti nuo šurmulio.

 

Komentarai

  • Šaunuolis ! ! !

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų