-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pakvietus dvasininkus ją pašventinti, prakartėlės statybų sumanytoja, knygyno savininkė Karolina Masiulytė-Paliulienė iš jų išgirdo, kad maldos namuose prakartėles, kitų dar vadinamas Betliejumi, įprasta statyti ir šventinti Kūčių dieną. O štai Prancūzijoje užaugusi ponia Karolina sako, kad ten dažna šeima jau advento pradžioje prakartėles ima kurti savo pačių namuose.
„Prancūziškos prakartėlės būna su daugybe personažų. Jose – ir kepėjai, ir siuvėjai, ir visokie kitokie amatininkai, ir kariškiai, ir įvairūs gyvūnėliai. Jos centre, žinoma, – Kūdikėlis Jėzus, jo tėvai ir naujagimio lankyti su dovanomis atėję trys karaliai“, – pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė.
Prakartėlei išdrožti šventąją šeimą bei tris karalius knygyno savininkė paprašiusi bičiulio, Rokiškio rajone gyvenančio drožėjo Romualdo Kaminsko. O skulptūros aprengtos taip pat rokiškėnės siuvėjos Betos Karolienės siūtais drabužiais: karaliai – puošniais, Marija ir Juozapas – kukliais, o pats Kūdikėlis guli lino vystykluose.
K. Masiulytė-Paliulienė sako, kad didžiausias jos noras – kad prie knygyno stovinti prakartėlė kurtų ir dovanotų advento – Kristaus gimimo laukimo džiaugsmą.
„Dabar toks tamsus metas, daugelis išgyvename įvairių baimių, nežinios. Labai norėtųsi, kad prakartėlė, kurią pamatys visi, einantieji Vasario 16-osios gatve, skleistų jaukumą, o ypač – viltį“, – teigė ponia Karolina.
Prakartėlės sumanytoja teigė šią idėją nešiojusi senokai, o šiemet apie ją užsiminusi medžio drožėjui R. Kaminskui.
„Romualdas prisipažino, kad sukurti prakartėlę norėjęs senokai, ir tai mus abu pradžiugino“, – pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė.
Rokiškėnas menininkas ir knygyno savininkė bičiuliais tapo, kai K. Masiulytė-Paliulienė, Lietuvoje ieškodama giminės šaknų, išsiaiškino, kad R. Kaminsko šeima gyvena name, kurį kitados jos dėdė, mamos brolis, garsus gydytojas Antanas Jurgelionis pastatė savo tėviškėje. Tame name dėdės iniciatyva veikė ligoninė. Jau vėliau pastatą nusipirko R. Kaminskas.
„Man labai džiugu, kad prakartėlės statulos išdrožtos būtent toje vietoje, kuri susijusi su mano šeima“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė.
R. Kaminskas, augęs vienkiemyje netoli Berčiūnų, prisipažįsta iš savo vaikystės neturintis prisiminimų apie prakartėlę.
„Pirmąją prakartėlę Panevėžio katedroje pamačiau jau paaugęs. Pats drožiu jau daugybę metų, bet prakartėlės drožti neteko, nors, tiesą sakant, išdrožti ją visada norėjosi“, – prisipažino medžio meistras.
R. Kaminskas sako, jog metų pradžioje išgirdęs prašymą sukurti prakartėlę ilgai šio užsakymo nesiėmė. Drožti šventuosius ir karalius ėmėsi prieš porą mėnesių, o tada jau būta intensyvaus darbo.
„Sutarėme, kad kiekviena statula bus aprengta. O kad būtų galima jas aprengti, teko kurti prisukamas rankas, kojas ir galvas. Dėl to ir pats kurdamas turėjau gerokai pasukti savo galvą, kad darbas išeitų kuo geresnis“, – prisipažino kūrėjas.
Ir Mariją, ir Juozapą jis stengėsi parodyti kaip rūpestingus tėvus. Marija sukurta priklaupusi prie kūdikėlio, Juozapas, kaip šeimos globėjas ir rūpintojas, ant Marijos peties laiko uždėjęs ranką.
Visų sunkiausia meistrui buvo drožti Kūdikėlį.
„Labai sunku „pagauti“ kūdikio išvaizdą, išdrožti naujagimio veidelį“, – prisipažino kūrėjas.
O štai jau prieš kurdamas Kūdikėlio aplankyti atėjusius tris karalius, R. Kaminskas išsiaiškinęs, kad smilkalų atnešęs Kasparas simbolizuoja Aziją, tad jo veidą nudažė geltona spalva. Baltazaras – afrikietis, jis nudažytas juodai, o jo rankose – mira. Aukso atnešęs Merkelis – europietis.
„Svarsčiau, kaip pavaizdavus mirą, smilkalus bei auksą. Nutariau, kad karaliai juos atnešė ne kaip nors palaidus ar maišeliuose, tad kiekvienam įdaviau po išdrožtą dėžutę“, – pasakojo R. Kaminskas.
Auksui skirta dėžutė sukurta kito drožėjo, o dvi išdrožtos jo paties.
Prakartėlės, kitaip – simbolinio tvartelio, pastogę R. Kaminskas rentė drauge su J. Masiulio knygyno bičiuliais. Ji įrengta ant pakylos, kad būtų iš toliau matyti. Joje stovinčios suaugusių žmonių skulptūros – net 1,5 metro dydžio. Jos traukia einančiųjų Vasario 16-osios gatve dėmesį.
Prakartėlės personažams drabužius siuvusi Beta Karolienė tokios patirties jau turėjusi – ji rengia Rokiškio liaudies teatro artistus.
Siuvėja juokiasi jau užgyvenusi įvairių audinių, atraižų, juostelių, reikalingų puošybai, visa tai ir panaudojo karalių bei šventųjų drabužiams.
„Negalėjau prakartėlės karalių rengti kaip kokių nors filmų personažų. Jų rūbams reikėjo ir prabangos, o kartu – ir santūrumo“, – pasakojo B. Karolienė.
O visų sunkiausia pasirodė pasiūti galvos apdangalą-turbaną Azijos atstovui – karaliui Kasparui.
Beje, prieš imdamasi siuvimo, B. Karolienė išmatavusi skulptūras, o siūdama vis pamatuodavusi, būsimą drabužį pritaikydama prie kiekvieno „figūros“.
„Kaip siuvant drabužį bet kuriam žmogui reikia žinoti kūno matmenis, taip matavau ir statulas“, – patikino siuvėja.
O štai audinys, kuriuo aprengtas juodaodis Baltazaras, atvežtas iš Nigerijos pačios K. Masiulytės-Paliulienės tėčio Jono Masiulio.
„Džiaugiuosi, kad audinį išsaugojau, ir dabar jis – karaliaus drabužis“, – sako ponia Karolina.
Į rankas šiam karaliui įduota bambuko lazdelė parvežta iš Dubajaus. Arabijoje ji naudojama ginti kupranugariams. O štai šeimos relikvija – tetos gintaro karoliais K. Masiulytė-Paliulienė nutarė papuošti juodojo karaliaus Baltazaro kaklą.
Prakartėlės pastatymas Panevėžyje truko bene savaitę. Aplinkui sustatytos iš miškininkų įsigytos eglaitės, pati prakartėlė apšviesta, pritvirtinta kelią trims karaliams rodžiusi Betliejaus žvaigždė.
„Šieno, kurio paklojome Kūdikėlio ėdžiose, irgi atsivežėme iš kaimo močiutės, kuri dar laiko karvę“, – pasakojo J. Masiulio knygyno direktorė Ramutė Leščinskienė.
