-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jaunųjų kūrėjų kalvės „Sidabrinis Nevėžis“ Metų literatės skulptūrėlę atsiėmusi panevėžietė Marija Vaičikonytė – jautri, kukli, meniška, poetiška, lyriška.Tokią ją pažįsta daugelis. Jos kūrybiniai bandymai patraukia atviru nuoširdumu. Tai tarsi maži jauno žmogaus dienoraščiai, virtę eilėmis.
M. Vaičikonytė – Panevėžio 5-osios gimnazijos abiturientė. Dvyliktoje klasėje poilsį ji atrado kūryboje.
„Kaip ir kiekvieno gyvenime būna ir nerimo, ir abejonių ar nesusipratimų, todėl užuot laikiusi viską savyje, tiesiog ėmiau ir parašiau į telefono užrašų knygelę. Taip atsirado mano eilėraščiai“, – pasakoja Marija.
Kūrybinga abiturientė prisipažįsta: ne visada lengva kalbėti apie save.
„Pastaruoju metu jaučiuosi laiminga. Manau, būtent todėl savo mintis ir užplūdusią ramybę galėjau paversti eilėmis. Labai svarbu rūpintis savimi, nes be to sunku siekti tikslų ir emociškai neperdegti“, – įsitikino M. Vaičikonytė.
Pasak M. Vaičikonytės, mokykla yra vieta, kur visi, nori ar nenori to, išmoksta rašymo pagrindų, supažindinami su skirtingais autoriais ir jų kūriniais.
Ne išimtis ir ji.
Pradinėse ir vėlesnėse klasėse Marija daug skaitydavo, dar mokydamasi progimnazijoje dalyvaudavo meninio skaitymo konkursuose. Skaito Marija ir dabar, tačiau jau mažiau savo malonumui – daugiau dėl mokslų.
„Tačiau man visada įdomu analizuoti tiek tekstus, tiek pavienes frazes, autoriaus sumanymus“, – sako gimnazistė.
Galimybė kurti Marijai – tai laisvė išreikšti savo mintis, emocijas. Skaitydama savo eilėraščius kartais geriau supranta ir save pačią.
Marijos kūryba išsiskiria apmąstymais.
Anot jaunosios kūrėjos, jai net svarbiau išsakyti mintį, nei tekstą sudėlioti taip, kad sklandžiai rimuotųsi.
M. Vaičikonytė svarsto, kad gyvenimo į jokias literatūros formas neįsprausi. Kitaip sakant, vieną dieną norisi parašyti ilgiausią litaniją apmąstymų, o kitą – kokį trumpą, nuotaikingą eilėraštį.
„O būna, kad nei į tušinuką, nei į telefono klaviatūrą nesinori pažiūrėti“, – šypteli abiturientė.
Labiausiai jai norisi kurti, kai telefono nėra po ranka. Kai susikaupia daug emocijų ar norisi aprašyti kokį įsimintiną ir svarbų įvykį.
„Kartais rašau apie paprastus dalykus, kai man jie pasidaro magiški. Tarkime, suprantu, kad kiekvieną dieną važiuoju autobusu, o vis besikeičiantys žmonės ir autobusai primena, kad viskas laikina“, – sako Marija.
Anot M. Vaičikonytės, kiekviename jos eilėraštyje galima matyti tam tikrą patirtį, kaip tai paveikė ją ar ko iš to išmoko.
M. Vaičikonytė pastebi, kad mokykloje rašymas ir literatūra paprastai asocijuojasi su darbu, o ne malonumu. Tačiau už mokyklos ribų daug jos bendraamžių rašo, tad rašymas jai yra smagus būdas savotiškai konkuruoti – pavyzdžiui, slemuose.
Visai neseniai M. Vaičikonytė atsiėmė „Sidabrinio Nevėžio“ Metų literato statulėlę.
Marija tokio įvertinimo sako tikrai nesitikėjusi.
„Dažnai užmiršdavau savo gyvenimo įvykius, todėl, kad nepamirščiau, pradėjau rašyti.“
M. Vaičikonytė
„Dar prieš renginį draugas pasakė: „Marija, tu laimėsi“, bet tik nepatikliai į jį pasižiūrėjau. Kai buvo pristatomi laureatai, iliustruotojai, metų dramaturgai, mero įsteigtas prizas, mintyse jau visiškai nebeturėjau vilčių, kad būsiu metų literatė. O žiū, tikrai!“ – juokiasi Marija.
M. Vaičikonytė nuoširdžiai nustebo, kai išgirdo savo gimnazijos pavadinimą, o labiausiai – savo vardą.
„Išties jaučiausi tokia dėkinga savo mokytojai Laimai Kuodienei, kuri pasiūlė dalyvauti. Ir laiminga, kad mano kūryba pasirodė verta kitų dėmesio“, – sako Marija.
„Sidabrinio Nevėžio“ Metų literato statulėlę atsiėmusi M. Vaičikonytė sako tokio įvertinimo tikrai nesitikėjusi. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kurti M. Vaičikonytė pradėjo dėl savęs – net ne savo malonumui, o kad galėtų stebėti gyvenimą iš šalies.
„Dažnai užmiršdavau savo gyvenimo įvykius, todėl, kad nepamirščiau, pradėjau rašyti. Iš pradžių kiekvieną dieną lyg dienoraštį, o po to užteko ir apmąstymų ar pastebėjimų, kurie savotiškai virto eilėraščiais“, – pasakoja Marija.
Rašyti eiles ją įkvėpė meilė. Meilė sau, artimiesiems, draugams ir kitiems žmonėms.
„Bet ta meilė yra tokia atlaidi ir kartu, kai reikia, šalta. Net nežinau, kaip ją apibūdinti. Žmonės ir menas plečia mano mąstymą, pasaulio suvokimą, tad be to neįsivaizduočiau savo gyvenimo“, – teigia pašnekovė.
Marijai patinka sužinoti, kaip kiti žmonės reaguoja į jos eiles, bet visgi, kai vertinami pačios jausmai, ji jaučiasi nepatogiai.
„Esu savikritiška. Kurdama dažnai pakeičiu žodžius ar sukeičiu vietomis eilutes. Rašydama apie savo jausmus, nepasitikiu kitų nuomone. Tik užbaigusi eilėraštį galiu parodyti kitiems“, – sako jaunoji kūrėja.
Savo kūryba ji mielai dalijasi su mama. Jas sieja ypatingas ryšys. Kartais Marijos eiles perskaito draugai, bet daug ką ji pasilieka užrašinėje – tik sau.
M. Vaičikonytės gyvenimo variklis – patys paprasčiausi ir netikėčiausi džiaugsmai.
„Man tai gali būti ir pastebėtas gyvenimo laikinumas, žiūrint į besikeičiančią artimųjų išvaizdą ar butą po remonto, medžio šakas. Nemažai apmąstymų sukelia Lietuvos kraštovaizdis, kurį matau žiūrėdama pro autobuso ar mašinos langą kur nors važiuodama“, – vardija pašnekovė.
Dar Marijai nostalgišką atmosferą kuria apsilankymas vietose, kuriose dažnai leisdavo vaikystę.
M. Vaičikonytė šeimoje ne vienintelė kurianti. Tiek jos tėtis, tiek sesuo rašė eilėraščius. 2015 m. sesuo irgi yra gavusi „Sidabrinio Nevėžio“ Metų literatės apdovanojimą.
Nuo mažų dienų M. Vaičikonytė mėgo ir dainuoti. Turbūt todėl jos kūrybinė skrynia pasipildė keletu dainų tekstų. Marija pasvajoja, kad galbūt kada nors jos pasieks klausytojų ausis.
M. Vaičikonytė svarsto, kad ta šeimoje juntama meninė laisvė ją ir skatino kurti, atsiskleisti.
„Aišku, vis tiek jausdavausi kaip beprotė, nes negalėdavau paaiškinti, kodėl man norisi kažkokiu būdu parodyti savo emocijas, – šypsosi Marija. – Manau, tai irgi savotiškas meniškumo bruožas.“
Vaikystėje, kaip ir visi vaikai, ji mėgdavo svajoti, lakstyti, žaisti su įsivaizduojamais draugais, kovoti prieš blogį ir daryti pačius keisčiausius dalykus – nuo lipimo į obelį su guminiais batais, kad pasiektų būtent tą skaniausią obuolį, iki įvairiausių mimikų, kai sesė ją filmuodavo.
Laisvalaikiu Marija stengiasi rasti laiko pasportuoti: pabėgioti ar padaryti jogą, gerai pasišokti skambant mėgstamai muzikai.
„Bendrauju su draugais, nusitrenkiu į kokį renginį ar pasižiūriu filmą. Ramybės man suteikia dainavimas, katino glostymas, gilūs pokalbiai“, – vardija jaunoji kūrėja.
O ramybės M. Vaičikonytei dabar tikrai reikia – ant nosies abitūros egzaminai.
Marija pamena, kad pirmus dvejus metus gimnazijoje buvo sunku. Po karantino nesinorėjo bendrauti su žmonėmis, o prasidėjusi paauglystė nedavė ramybės gyvenimo prasmės klausimais. Buvo sunku net susikaupti.
Tačiau, regis, paskutinėje klasėje gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Radau saugią erdvę – chorą, kuriame galiu pabūti su žmonėmis nesikalbėdama ir artimiau juos pažinti. Skamba neįprastai, bet iš akių galima suprasti, kurie žmonės artimi“, – šypteli gimnazistė.
Kiekvieną dieną M. Vaičikonytė kuria vis naujus ateities planus. Vienas tokių – psichologijos studijos.
„Ar pavyks, ar tikrai to noriu, sužinosiu ateityje“, – šypteli kūrybingoji panevėžietė.
