Asmeninio archyvo nuotr.

Per pasaulį – dviračiais

Penkiolika savaičių arba beveik keturi mėnesiai, 6200 kilometrų ir dvylika šalių, aplankytų riedant dviračiu įspūdinga Viduržemio jūros pakrante. Kažkam tai tik skaičiai, tačiau panevėžiečių keliautojų porai Patricijai Mingėlaitei ir Karoliui Kriščiūnui – kelionė, pilna daugybės nuotykių, atradimų, laukinės gamtos ir savęs pažinimo.

Iš Maroko namo sugrįžę ir nuo dviračių nulipę panevėžiečiai tvirtina: mielai šį gyvenimo nuotykį kartotų dar ir dar kartą.

Suvedė Norvegija

Nors abu yra panevėžiečiai, P. Mingėlaitė ir K. Kriščiūnas susipažino už tūkstančių kilometrų nuo gimtojo miesto – atvykę dirbti į Norvegiją.

Taigi, šiai porai puikiai tinka posakis, jog nuo likimo niekur nepabėgsi.

Abu studijavo Kaune: Karolis žinių sėmėsi Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Patricija – Lietuvos sporto universitete.

Vienas kito tuomet nepažinojusius jaunuolius vienijo aktyvus gyvenimo būdas, meilė gamtai, kalnams, pomėgis slidinėti ar žygiuoti.

P. Mingėlaitė sako, jog gavusi diplomą nusprendė dar nenorinti įsipareigoti įgytai profesijai ir ramiai nusėsti.

„Labai norėjau toliau keliauti, tai ir dariau studijuodama. Tik tuomet buvau pririšta prie mokslų. Keliavimas, nuotykių ieškojimas mane visada žavėjo. Labai norėjau pratęsti tokį pasaulio pažinimą, o tam reikėjo pinigų“, – pasakoja mergina.

Norvegija jai pasirodė ideali šalis ne tik užsidirbti. Traukė ji ir savo nepakartojamu kraštovaizdžiu – nuo sodrios vasaros žalumos iki rudeniškai raudono ir oranžinio ar akinamo žiemos baltumo.

K. Kriščiūnas po studijų taip pat patraukė į Norvegiją užsidirbti, kad turėtų iš ko nevaržomas keliauti po pasaulį.
Taip žadą atimančių fjordų šalyje ir susikirto dviejų viens į kitą panašių panevėžiečių keliai.

Komfortą reikia užsitarnauti

Abiejų avantiūristų bendros kelionės prasidėjo nuo vieno trumpo žygio į kalnus ir nakties po žvaigždėtu dangumi laukinėje gamtoje – tiesiog viduryje laukų pastatytoje palapinėje.

„Šie žygiai vis dažnėjo, taip pradėjome kartu leisti kiekvieną savaitgalį, išmokome slidinėti“, – pasakoja P. Mingėlaitė.

Pora neabejoja: aktyvus gyvenimo būdas bei mėgstama veikla ir užmezgė tarp jų artimą ryšį.

Tiek Patricija, tiek Karolis labai mėgsta netradicinį keliavimą. Abu norėjo ir sau, ir kitiems įrodyti, kad po pasaulį įmanoma keliauti ir kitaip nei lėktuvu, automobiliu ar traukiniu.

„Komfortą reikia užsitarnauti, o kol esame jauni, nekomfortiškas keliavimo būdas formuoja ir tobulina asmenybę“, – įsitikinusi P. Mingėlaitė.

Anot jos, keliaujant dviračiu vaizdai keičiasi lėčiau, gali bet kada sustoti, lengviau tyrinėti miestus, pajusti aplinką, besikeičiantį orą, uosti kvapus, girdėti daugiau garsų, nei važiuojant automobiliu ar skrendant lėktuvu.

„Savarankiška kelionė dviračiu suteikia daugiau laisvės, leidžia labiau įsilieti į aplinką“, – įsitikino Patricija.

Teko raminti

Į kelionę dviračiais pora leidosi norėdama ne tik matyti besikeičiančius vaizdus, bet pakeliauti pigiai, sveikai ir ekologiškai.

Jiedu pasakoja kelionėje ieškoję ne komforto, o naujų nuotykių ir pažinčių.

P. Mingėlaitė atvira: prieš kelionę jiedu su Karoliu girdėjo įvairių nuomonių. Daugiausia klausimų susilaukė iš vyresnio amžiaus žmonių, daug kam toks keliavimas dviračiu atrodė nelogiškas ir milžiniško fizinio pasiruošimo reikalaujantis iššūkis.

„Teko nuraminti ir pasakyti, kad viskas bus gerai ir kad tikrai ne mes pirmi pasirenkame tokio tipo kelionę“, – šypsosi Patricija.

Planus keitė lietuviškas ruduo

Pagal pirminį planą Patricijos ir Karolio kelionė turėjo prasidėti nuo gimtojo Panevėžio ir driektis iki Ispanijos pietų.
Visgi įvyko ne taip, kad jiedu tikėjosi. Į kelią panevėžiečiai išriedėjo Atėnuose, karščiu alsuojančioje Graikijoje.
„Lietuvoje jau buvo prasidėjęs ruduo, artėjo trumpos ir šaltos dienos, todėl nusprendėme kelionės maršrutą perkelti į šiltesnes ir vaizdingesnes šalis“, – sako Patricija.

Iš judraus Atėnų didmiesčio sėdę ant dviračių panevėžiečiai išmynė praėjusių metų rugsėjo 25 dieną.

Pakeitę planus netikėtai atrado vieną iš daugelio dviračių maršrutų Europoje „Eurovelo 8“, kuris driekiasi Viduržemio jūros pakrante.

„Tokių maršrutų Europoje daug. Mes jį šiek tiek pakoregavome ir bekeliaudami papildomai aplankėme dar keletą šalių“, – pasakoja K. Kriščiūnas.

Smalsumas nuvedė į Afriką

Įspūdingoje kelionėje, kurioje netruko nuotykių ir išbandymų, P. Mingėlaitė ir K. Kriščiūnas kirto net dvylika šalių – Graikiją, Albaniją, Juodkalniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Slovėniją, Italiją, Šveicariją, Monaką, Prancūziją, Ispaniją ir galiausiai Maroką.

Dviratininkai finišavo Afrikoje, Marakeše, viename iš keturių Maroko imperatoriškųjų miestų, įsikūrusiame Aukštųjų Atlaso kalnų papėdėje.

„Nors ir pradžių mūsų tikslas buvo pasiekti Ispanijos pietus ir Kadizo miestą, bet artėjant kelionės finišui nusprendėme pratęsti savo nuotykius ir persikėlėme į Afriką, palei Atlanto vandenyną važiavome link Marakešo“, – pasakoja keliautojai.

Pasak P. Mingėlaitės, Marokas yra žinomas kaip civilizuota Afrika, taigi, tos tikrosios ir giliosios Afrikos, kokią daugelis įsivaizduoja, jie nepamatė.

Tačiau persikėlę iš Tarifos miestelio Ispanijoje į Tanžero miestą Maroke, skirtumus iš karto pastebėjo.

Chaotiška vairavimo kultūra ir didelis dėmesys kitataučiams pasijuto akimirksniu.

Pasak Karolio, Maroke beveik nėra dviračių parduotuvių, labai mažai informacijos apie kavines, parduotuves ir kelius, tad porai teko vadovautis savo galva ir nuojauta.

Ne pagal scenarijų

Didžiosios kelionės metu Patricija ir Karolis naktis leisdavo kerinčioje laukinėje gamtoje, laukdami ryto, kada išmins į dar vieną nuotykių pilną dieną.

Pora niekada nežinodavo, kur kitą naktį statys palapinę, ką sutiks kelyje. Bet ta nežinomybė, anot šių drąsių avantiūristų, ir buvo smagiausia kelionės dalis.

Ant dviračių jiedu sėsdavosi kuo anksčiau ryte. Per dieną numindavo vidutiniškai apie 60 kilometrų, o kai pradėdavo temti, stodavo pailsėti.

„Dažniausiai miegodavome palapinėje. Numynus tiek kilometrų, dar reikėdavo susirasti nakvynės vietą, įsikurti, pasigaminti vakarienę. Stengėmės įamžinti visą kelionę, todėl dienos pabaigoje reikėdavo nufilmuotą medžiagą redaguoti“, – pasakoja P. Mingėlaitė.

Kai keliautojai jausdavosi visiškai pervargę nuo gyvenimo toli nuo civilizacijos, išsinuomodavo apartamentus nakčiai ar ilgėliau, kad galėtų šiek tiek atsipūsti.

Tokį laisvą laiką išnaudodavo tyrinėdami miestus, skalbdami purvinus drabužius ar tvarkydami dviračius.
Keliautojai vienbalsiai tvirtina: labiausiai šioje kelionėje žavėjo laisvė.

Kadangi tikslaus plano neturėjo, per dieną jiedu tiesiog improvizuodavo.

„Iš pradžių tie kilometrai priešakyje atrodė sunkūs ir neįveikiami, bet galiausiai supratome, kad šioje kelionėje, kaip ir gyvenime, didelius iššūkius galima įveikti tik mažais žingsneliais“, – sako P. Mingėlaitė.

Kelionė suartino

Nutrūktgalviškai, net keturis mėnesius trukusiai avantiūrai keliautojai specialiai nesiruošė, o ir daug patirties ant dviračių neturėjo. Tiesiog susikrovė daiktus į didelius krepšius, sutepė dviračių grandines ir susiruošė į kelią.

„Mūsų maršrutas tęsėsi palei turistinę ir tankiai apgyvendintą Viduržemio jūros pakrantę, tad sunkiausia buvo rasti laukinę vietą pasistatyti palapinę nakčiai. Dažnai tekdavo prašyti žmonių įsileisti į savo valdas“, – pamena Karolis.
Iš pradžių kelionė dviračiais pasirodė gana sunki fiziškai, tačiau laikui bėgant kūnai priprato prie krūvio ir minami kilometrai tapo vis lengvesni ir malonesni.

„Kelionės pabaigoje vis labiau pavargdavome psichologiškai ir dažnai pasvajodavome apie namus ir pastovumą“, – neslepia K. Kriščiūnas.

P. Mingėlaitė atvira: per beveik keturis mėnesius ant dviračių patyrė daug nuotaikų kaitų, sunkių ir lengvesnių dienų, bet trinties tarp jųdviejų tikrai neatsirado.
„Kaip tik labai džiaugiamės, kad visus nuotykius patyrėme ir išgyvenome kartu. Sakoma, kad tikrą draugą kelionėje pažinsi. Vienas apie kitą sužinojome labai daug ir tai tik sustiprino mudviejų ryšį“, – sako mergina.

Ant dviračių – ir senjorai

Riedėdami nenusakomo grožio Viduržemio jūros pakrante, panevėžiečiai naudojosi specialia programėle „Warmshower“, kurioje prijaučiantieji dviratininkams priima keliautojus pas save į namus pernakvoti, leidžia pasinaudoti dušu, netgi pamaitina.

Mainais už tokį gėrį svetingi šeimininkai gauna puikią kompaniją ir įdomų pokalbį prie vakarienės stalo.
„Kelionėje sutikome labai daug keliaujančių dviratininkų su skirtingomis istorijomis. Bet labiausiai motyvavo ir įsiminė pensininkų pora, kuri visą gyvenimą keliauja dviračiais ir yra aplankiusi beveik visą pasaulį!“ – žavisi Patricija.

Anot jos, ši pora, nors ir sulaukusi garbaus amžiaus, vis tiek renkasi netradicinį ir nekomfortišką keliavimo būdą, paneigdama stereotipus, kad dviratis – tik jauniems ir fiziškai tvirtiems.

Visos problemos – išsprendžiamos

Šis tūkstančių kilometrų žygis dviračiais panevėžiečių porai buvo ne tik nauja patirtis, bet, anot jų, išmokė daugybės dalykų. Labiausiai – kantrumo ir pasitikėjimo savimi.

„Supratome, kad visos problemos išsprendžiamos. Pamatėme, koks nuostabus žmogaus kūnas. Jo ribos žymiai didesnės, nei galvojame“, – sako Patricija.

Nors ir pavargę, bet dviračių jiedu toli nepadėjo.

„Turime daug planų, neatmetame galimybės ir toliau keliauti dviračiais. Galbūt jau kitais metais pradėsime dar vieną gyvenimo kelionę“, – intriguoja Karolis.

Dabar šie jauni panevėžiečiai jau dėlioja kelionės į Kanadą detales. Žada ten pabūti ilgesnį laiką ir atidžiau patyrinėti šią Šiaurės Amerikos valstybę.

„Galbūt ši šalis atneš naujų idėjų ateities kelionėms“, – šypteli Patricija.