Povandeninės žūklės entuziastas M. Normantas neabejingas vandens telkinių taršai, tad su bendraminčių būriu nuolatos juos švarina.

Pasaulio atspindys nuo dugno

Pasaulio atspindys nuo dugno

Krūvos šiukšlių, brakonierių tinklai, į kuriuos teko pavojingai įsipainioti, neatsakingų žvejų paliktos atliekos – tai tik maža dalis to, ką iš vandens telkinių dugno yra ištraukęs pilietinėms iniciatyvoms neabejingas naras, povandeninės žūklės entuziastas panevėžietis Mantas Normantas. Kaip sako vaikinas, jam ne kartą teko įsitikinti, kad tiek Aukštaitijos, tiek kitų regionų vandens telkinių situacija kritinė.

Užaugti atsakingam ir sąmoningam piliečiui – štai kur menas. Nors į visuotinę švarinimosi akciją tradiciškai kviečiama pavasarį, 28-erių panevėžietis Mantas Normantas su būriu bendraminčių šios oficialiai skelbiamos datos nelaukia ir į darbus kimba anksčiau.

Daugiau nei vienerius metus bičiuliai, susibūrę į povandeninės medžioklės klubą „Gelmė“, pluša labiausiai užterštuose vandens telkiniuose – švarina „Ekrano“ marias, Nevėžį, sunaikina daugybę brakonierių paliktų tinklų, venterių, bučių, į kuriuos įsipainiojusios žuvys pasmerktos žūti.

Visos šios pilietinės iniciatyvos gimė iš neįprasto M. Normanto pomėgio – povandeninės medžioklės.

Mantas pasakoja, kad povandeninės žūklės aistra užsikrėtė bemaž prieš keturiolika metų, kai su tėčiu ir jo draugu ilsėjosi prie ežero Utenos rajone. Iki tol buvo tradicinės žūklės šalininkas, kaip pats sako, užkietėjęs žvejys, kuris niekada nevykdavo prie vandens telkinių be krūvos meškerių, masalų ir kitų reikmenų. Tad daugiausia laiko išvykose praspoksodavo į plūdę.

Tačiau jam visuomet knietėjo pažvelgti ten, kur taip paprastai neįmanoma – į povandeninį pasaulį. Mantui rūpėjo, kaip atrodo elementariausi dalykai – augalija, smėlis, dumblas, akmenys, žuvys.

M. Normantui yra tekę iš tinklo vaduotis išsipainiojus 6 metrų gylyje, o plaukiant kranto link – patekti į dar du neatsakingai užmestus brakonierių tinklus.

Tėčio draugas tąsyk turėjo pasiėmęs povandeninės žūklės įrankius. Kad ir kaip nemėgau maudytis ežere, po ilgų įkalbinėjimų pabandžiau kiek atokiau nuo maudymosi vietų paplaukioti su akvalangu, vamzdeliu ir plaukmenimis. Po truputį artėjau link nematytų ežero vietų – tankių žolynų, gelmės skardžių ir pamačiau tai, ko nesitikėjau“, – pasakoja M. Normantas.

Viskas atrodė nauja, įspūdinga, net smulkiausios žuvys Mantui tuomet kėlė nesuvokiamą adrenalino kiekį kraujyje. Paradoksalu, bet maudytis ežere nemėgęs vaikinas vos po pusvalandžio plaukiojimo suprato, kad tai bus neatsiejama jo gyvenimo dalis.

Tarsi kitame pasaulyje

Pasak Manto, jausmas pirmą kartą įkišus galvą po vandeniu su nardymo reikmenimis buvo labai neįprastas. Jis iš karto pajautė vieną iš stipriausių organizmo refleksų – nekvėpuoti po vandeniu.

Praradus sąmonę organizmas niekada nepradės kvėpuoti, jeigu veidas bus vandenyje, todėl truputį užtruko, kol galėjau laisvai jaustis naujoje stichijoje ir kvėpuoti ramiai, be trūkčiojimų, garsių iškvėpimų ir nereikalingo baimės jausmo, – neslepia Mantas. – Na, o šiandien tai mano antrasis pasaulis, kuriame jaučiuosi visiškai laisvai, absoliučiai kitaip nei būdamas ant žemės. Vandenyje beveik neturiu svorio, girdžių visiškai kitokius garsus.“

M. Normantas vis svarsto, ką parodytų svarstyklės, jeigu svertųsi po vandeniu – galbūt kelis šimtus gramų, o gal net mažiau.

Pasak Manto, nežemišką jausmą po vandeniu labai sudėtinga apibūdinti, ypač tai, kaip girdimi labai žemo ir labai aukšto dažnio garsai. Jam yra tekę nardyti apie du kilometrus nuo vietos, kuria važiuoja traukinys, – po vandeniu garsas gerokai stipresnis ir jausmas toks, tarytum galinga transporto priemonė dunksi virš galvos.

Labiausiai žavi, kad po vandeniu vis atrandu ką nors nauja. Kadangi užsiimu povandenine žūkle, kaskart grįžtu kupinas naujų įspūdžių, pamokų bei minčių, ką kitą kartą reikėtų daryti kitaip, kokią techniką sugalvoti, kad aptikčiau norimą laimikį“, – sako M. Normantas.

Apgaulingas laimikis

Peržvelgęs visą keturiolikos metų patirtį po vandeniu, M. Normantas galėtų papasakoti daugybę įdomių istorijų iš povandeninio pasaulio – nuo įvairių radinių dugne, iki sutiktų, bet nesumedžiotų gyvių, apie kuriuos dauguma besimaudančiųjų ežeruose net nenutuokia.

Mantas dar ir dabar prisimena, kai būdamas studentas kartu su pusbroliu rinkdavo iš upių metalą. Studentams toks pomėgis tuomet nešė išties didelius pinigus – per dieną nesunkiai galėjo uždirbti 100 litų.

Šiukšlių vandenyje ir šiandien apstu, tačiau kartą pačiame Panevėžio mieste, Nevėžio upėje, rinkdami stambius metalo gabalus, po tiltu aptikome pilną dugną žėrinčių brangenybių – nutrauktų sidabrinių grandinėlių, šaukštų, peilių, telefonų, dviračių. O labiausiai akį patraukė auksiniai žiedai – ant kiekvieno buvo etiketės su kainomis. Jų radome apie 30, jausmas krūtinėje buvo neapsakomas!“ – pasakoja Mantas.

Tačiau kai vaikinai jau drąsiai ėmė svajoti, ką veiks su tokiais tarsi iš dangaus nukritusiais pinigais, jiems teko greitai nusileisti ant žemės. Mat sužinojo, kad tai tėra muliažai, metalinės aukso spalvos žiedų imitacijos. Tad visą tariamą laimikį teko tiesiog išmesti.

Yra gera patarlė: nesidžiauk radęs, neverk praradęs“, – šypteli pašnekovas.

Mantas įsitikino, jog vandens telkiniai slepia daugybę šiukšlių.

Ne viskas lyg per sviestą

Nors povandeninė žūklė Lietuvoje nėra naujiena, tačiau nėra ir labai populiari. Tad M. Normantui gana dažnai tenka pasakoti, kas tai yra, kaip daroma ir ar Lietuvoje tai leidžiama. Pasak jo, pagrindiniai povandeninės žūklės reikalavimai – fizinis pasirengimas, žinios apie povandeninį pasaulį ir tinkama įranga. Povandenine žūkle negalima užsiimti kur panorėjus, nes Lietuvoje šio hobio entuziastai teturi vos septynis leistinus valstybinius ežerus bei Baltijos jūrą. Tik tuose vandenyse galima povandeninė žūklė.

Jeigu vandens telkinys yra išnuomotas – galima susitarti su nuomininku dėl leidimo užsiimti povandenine žūkle, tačiau tai padaryti pavyksta ne visada. Dauguma perdėtai bijo, kad „povandenininkai“ sumedžios visas didžiausias žuvis, nors toli gražu taip nebūna“, – aiškina Mantas.

Anot jo, palyginti su tradicine žvejyba meškerėmis, net povandeninės žūklės leidimas brangesnis daugiau nei keturis kartus.

Be to, daug reikšmės tokiam pomėgiui turi ir gamtos sąlygos.

Nors, pasak M. Normanto, atvykus prie vandens telkinio matyti, kad sąlygos medžioklei idealios – šviečia saulė, labai geras matomumas, vanduo šiltas, neretai tenka net ir paplaukiojus geras keturias valandas į krantą grįžti tuščiomis.

Žuvys prisitaiko, medžiotoją pastebi iš toliau, yra aktyvesnės ar susitelkia į didesnius būrius, o tada viena pasibaidžiusi žuvis išgelbsti visas. Gerai ežerą pažįstant, būna ir sėkmingų dienų, tačiau trofėjus – tai nėra kasdienybė, lengvas grobis ar kas nors įprasta“, – tvirtina entuziastas.

Žuvys, anot jo, per daugelį metų puikiai išsiugdo savisaugos instinktą, tad sulaikius kvėpavimą, panėrus į ežero dugną ir suradus žuvį, į ją sugebėti pataikyti nėra paprasta. Dažnai reikia visa tai spėti padaryti trumpiau nei per minutę, ir viena menkutė klaidelė gali nulemti nesėkmę.

Pabaidyta stambi žuvis niekada negrįžta pažiūrėti, kas įvyko, todėl galvojančiųjų, kad įsigiję povandeninės žūklės reikmenis ir pradėję medžioti po vandeniu turės daugybę gražių trofėjų, laukia rimti išbandymai“, – įspėja Mantas.

Pavojingas pomėgis

Svarbiausia, anot M. Normanto, saugotis įvairių pavojų, tykančių po vandeniu, ir labai gerai įvertinti savo galimybes. Pasak jo, mūsų ežerai nėra tokie skaidrūs kaip svetur esantys – dažniausiai mūsų matomumo riba būna vos 1–3 metrai. Tad neriant į 10 metrų gylį ir nenaudojant jokių kvėpavimo įrenginių, nes tai draudžiama Lietuvoje medžiojant žuvį po vandeniu, tenka elgtis labai atsargiai. Be to, niekada negali žinoti, kada galva smigsi į brakonierių paliktus tinklus.

Žuvys, anot Manto, per daugelį metų puikiai išsiugdo savisaugos instinktą, tad sulaikius kvėpavimą, panėrus į ežero dugną ir suradus žuvį, į ją sugebėti pataikyti nėra paprasta.

Tinklai labai pavojingi nardančiajam. Vos priliesi ir pajusi, kad kažkuri įrangos dalis jau įsipainiojusi, o bandydamas ją išvaduoti, įpainiosi ir visas kitas dalis“, – situacijos rimtumą pabrėžia pašnekovas.

Ir jam pačiam yra tekę iš tinklo vaduotis išsipainiojus 6 metrų gylyje, o plaukiant kranto link – patekti į dar du neatsakingai užmestus brakonierių tinklus.

Be to, anot M. Normanto, žuvys savo buveinėse dažnai tūno neprieinamose vietose – jis pats kartą yra medžiojęs po į vandenį nuvirtusiu beržu, kai matomumas buvo mažiau nei metras, o gylis maždaug 5 metrų.

Tuomet ypač būtina nusiraminti ir susikaupti, nes norint pernerti iš vienos medžio pusės į kitą reikia būti atidžiam, kad stambios šakos neužsikabintų už liemenės ar diržo svorių. Tai padaryti reikia kuo lėčiau ir tyliau, siekiant neišbaidyti ten galbūt esančių žuvų“, – aiškina Mantas.

M. Normantas mena atvejį, kai medžiojo po vadinamuoju antruoju dugnu, pašovė žuvį ir nusprendė iškilti.

Ačiū Dievui, pavyko, bet likau surakintas tankios samanos, vos iškišęs galvą besimėgaujantis taip trokštamu oru ir vis dar tempiamas žuvies dugno link. Kad ir kokie būtų pavojai, bet smalsumas, noras įveikti save vis tiek atveda prie naujų iššūkių, ir ši rizika neišvengiama“, – teigia povandeninės medžioklės entuziastas.

Tenka aiškintis

Labai dažnai tai, ko nežinome ir nesuprantame, daugelis iš mūsų linkę nurašyti blogiui ir kitiems neigiamiems dalykams. Kaip dar gajus stereotipas, kad jei užsiimi povandenine žūkle – esi brakonierius. M. Normantas sako, jog bėgant metams labai dažnai tenka rodyti savo povandeninės žūklės leidimą ne gyvosios gamtos inspektoriams, bet įsiaudrinusiems žvejams.

Lietuvoje šis hobis labai apribotas dėl vandens telkinių ir gan nepopuliarus, tad dažniausiai naras išties yra prilyginamas brakonieriui“, – atviras Mantas.

Siekdamas populiarinti šį būdą, jis su bendraminčiais įkūrė povandeninės žūklės klubą „Gelmė“. Dabar jis vienija 29 entuziastus – sąžiningus ir gamtą puoselėjančius medžiotojus. Pasak M. Normanto, susibūrę jie pasiekė kur kas daugiau – pradėjo bendrauti su ne vieno rajono medžiotojų ir žvejų draugijomis, gavo leidimus į kelis jų nuomojamus vandens telkinius, su jais geranoriškai bendradarbiauja ir pateikia visą informaciją apie situaciją vandens telkiniuose. Radę nelegalų žūklės įrankį – informuoja Gyvosios gamtos inspekciją.

Nors klubas gyvuoja dar tik daugiau nei pusantrų metų, Mantui susidurti su aplinkosauga teko ne kartą. Pasak jo, daugelyje vandens telkinių situacija išties kritinė ir verčianti susirūpinti. Vien per pastarąsias keturias povandenines medžiokles buvo aptiktas ne vienas nelegalus tinklas, tad vėl teko kviesti gyvosios gamtos inspektorius.

Klubo nariai, anot Manto, niekada pro akis nepraleidžia ir telkinių dugne esančių šiukšlių. Žiemą, kai pagerėja vandens skaidrumas, įvairiausių atliekų pavyksta pririnkti pilnus tam skirtus plūdurus.

Tai užfiksavę klubo nariai viešina socialiniuose tinkluose, kad žvejai ir poilsiautojai prie vandens telkinių elgtųsi atsakingai.

Į vandeni išmesta šiukšlė, nors ir nebematoma, visgi lieka“, – pabrėžia pašnekovas.

M. Normantas sako tikintis, kad jeigu ir toliau seksis siekti tikslų, vandens telkiniai, prie kurių vasarą visi maloniai leidžiame laiką, bus daug švaresni, labiau apsaugoti nuo brakonierių, žuvingesni.

Mūsų klube yra labai aktyvių povandeninės žūklės sportininkų, nepraleidžiančių Lietuvoje ir kitose šalyse rengiamų tarptautinių varžybų. Pernai vykusiose varžybose Alaušo ežere mūsų klubo narys sumedžiojo didžiausią varžybų žuvį – lydeką, svėrusią 10,1 kilogramo!“ – klubo pasiekimais džiaugiasi Mantas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų