Panevėžio slemą pažymėjo rekordai

Slemo renginiai populiarėja, regis, sparčiau nei sklinda žinios apie šį meno žanrą. Po teatro „Menas“ stogu praūžęs jubiliejinis Panevėžio slemas pažymėtas rekordais. Ant teatro scenos lipo per tris dešimtis dalyvių, panorusių iššokti iš įprastos poezijos rėmų. Panevėžietiškos poezijos varžytuvės, budinančios ir skatinančios nebijoti reikštis, sėkmingos buvo menininkei iš Kauno Marijai Šimaitytei.

Nors scenoje ji tikrai ne naujokė, viešnią maloniai nustebino renginio atmosfera ir į jį susirinkę be galo gražūs bei kūrybiški žmonės.
Panevėžio slemo viena sumanytojų, kultūros ir meno renginių platformos „Fazė“ įkūrėja Karolina Černiavskytė tikina, jog šis renginys buvęs išties nepakartojamas ir dar ilgai lydės jame užplūdusios emocijos.
Ruošiantis slemui ir per jį Karolinos galvoje sukosi organizacinės mintys – neužmiršti pasakyti to, padaryti ano, pasveikinti nugalėtojo.
„Baisiai jaudinausi ir norėjau, kad viskas įvyktų sklandžiai. Tik kai išrinkome ir paskelbėme nugalėtoją, galėjau lengviau atsikvėpti. Tuo metu mane užplūdo visos emocijos ir suvokimas, jog tikrai visi sukūrėme Panevėžio mieste kažką labai gražaus“, – sako K. Černiavskytė.
Anot jos, jubiliejinis slemas įėjo į istoriją ir tokio renginio pakartoti nebepavyks.
„Dar kartą įsitikinau, kokia nuostabi mūsų miesto slemo bendruomenė, kokie visi tolerantiški ir kūrybiški. Negaliu patikėti, kad sumušėme ne tik Panevėžio, bet greičiausiai ir visos Lietuvos slemo rekordą – ant mūsų scenos savo kūrybą skaitė net 34 žmonės. Tai yra neįtikėtina, ir tokį rekordą vargu ar dar kada pasieksime“, – svarsto organizatorė.

Centre – Panevėžys

Pasak K. Černiavskytės, bendruomenė ne tik įleido stiprias slemo šaknis, bet ir parodė, kokia svarbi yra žodžio laisvė, kaip svarbu scenoje dalintis poezija.
„Literatūrinių renginių Panevėžyje atsiranda ir daugiau, į mus kreipiamasi organizaciniais klausimais, esame kviečiami savo literatūrinių renginių idėjas pristatyti kituose Lietuvos miestuose. Tai, ką darėme visus šiuos trejus veiklos metus, atsiperka. Tačiau mums svarbiausia yra kūrybinė viso to dalis – mūsų dėmesio centre liks Panevėžio žmonės, jų noras atrasti savo klausytojus“, – sako Karolina.

Atvedė smalsumas

Modernios poezijos srove šįkart visus nunešė viešnia iš Kauno Marija Šimaitytė.
Poezijos varžytuvėse Marija ne naujokė, jose dalyvauja jau trejus metus.
Per tą laiką, anot M. Šimaitytės, prisirinko nemažai pergalių, įgyta įvairios patirties, tad labai įdomu buvo nuvažiuoti „pasleminti“ į naują miestą, pamatyti, kokia ten publika, atmosfera, kokie žmonės.
„Į Panevėžį važiavau vedama smalsumo, seniai to norėjau. O kelionė buvo neplanuota. Dvi dienos iki renginio vienas Kauno slemerių pranešė, kad važiuoja, ir pasiūlė prisijungti. Taip atsidūriau čia“, – šypsosi Marija.
Anot M. Šimaitytės, turbūt visi lipdami į sceną tikisi laimėti. Ne išimtis – ir ji. Visgi sako, kad pirmosios vietos laimėjimas nebuvo toks svarbus kaip bendrystė.
„Laimėti tikrai geras jausmas, bet šįkart nebuvo specifinio užsibrėžimo, kad būtinai to noriu ir taškas. Daug labiau vertinu gautą patirtį, praleistą laiką su draugais. Tai – neįkainojama“, – teigia slemo nugalėtoja.

Visas M. Šimaitytės gyvenimas sukasi apie meną ir kūrybą. Ją traukia labai daug sričių – nuo tapybos iki stiklo meno.

Manifestų asė

Nors pati kūrėja apie savo kūrybą kalba nedaug, kur kas daugiau apie ją pasakyti gali K. Černiavskytė, nuo pradžios iki galo buvusi kartu su slemeriais.
„Marija į Panevėžį atsivežė labai jautrių manifestų. Jos mintys apie menininko vietą pasaulyje bei žmogaus vertybes, manau, ne vienam klausytojui ėjo tiesiai į širdį. Dažnai slemuose laimi žmonės, kurie prajuokina arba yra labai ekspresyvūs. Tačiau Marijos unikalios dėstomos mintys, jos norisi klausytis be perstojo. Tikiu, kad per jubiliejinį slemą auditorija pasijuto taip, lyg Marija kalbėtų apie šios kartos aktualijas“, – sako Karolina.
„Menininkai yra šio pasaulio kandys. Nes jie turi sparnus, jei neturi – pasigamina. Išmargina akrilo dažais, užsimeta blizgučių, prikabina propelerį ir užsidaro dirbtuvėse“, – scenoje skaitė M. Šimaitytė.
Kita jos mintis – siūlymas nekariauti.
„Galėt bandyt kariaut su Jėzum Kristum. Pasisodint prie vieną stalą, įpilt vyną į stakaną ir porint, kaip jums šiandien kasininks atidavi penkiais centais per mažai. Kaip jus užknisa spūstys mieste ir kokie visi debilai – bet jūs viens tai ne.
O tada Jėzus nusišypsos, užsivers butelį vyną, nusivalys raudonas lūpas balta rankove ir ramiu balsu ištars: mylėk sava artimą“, – savo kūrybą skaitė slemo nugalėtoja.
Ir dar jos minčių. „Jei tik būčiau suvokusi, kad viskas, kas liks po manęs, tai buitiniai pokalbiai naktimis virtuvėje su draugais, būčiau pildžiusi taures sklidinai: po šimtą vyno, po šimtą meilės.“

Pirmų kartų žavesys

M. Šimaitytė prisipažįsta panevėžietiškai poezijos šventei beveik nesiruošusi. Gal po vieną kartą prieš išeidama iš namų perskaičiusi tekstus.
„Kadangi jie buvo skaityti kitur, žinau, kaip jaučiuosi, todėl buvo ramu“, – sako Marija.
Visgi natūralaus nerimo, stojusi prieš auditoriją, neišvengė.
„Jaudulys būna visada, ypač tuomet, kai skaitau kūrinį naujoje vietoje. Bet tai žavus pirmų patirčių jaudulys. Toks, kuris nesikartoja. Scenoje jaučiuosi itin gerai, nėra taip baisu, kaip gali atrodyti“, – šypteli nugalėtoja.
Jai dažnai tenka išgirsti, kad skaityti savo kūrybą prieš minią daugeliui jaunųjų autorių yra didelis ar net neįveikiamas iššūkis. Bet M. Šimaitytė tokios baimės nejaučia.
„Paimu baimę už rankos ir lipam į sceną kartu“, – juokauja pašnekovė.
Panevėžio slemo atmosfera Marijai priminė didelę, jaunatvišką šventę.
„Nes taip ir buvo – tai įkvepiama patirtis. Visi gerai nusiteikę, pasipuošę, kūrybingi. Kas gali būti geriau?“ – retoriškai klausia nugalėtoja.

Įvairiapusė menininkė

M. Šimaitytės visas gyvenimas sukasi apie meną ir kūrybą. Šiuo metu ji studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete. Poeziją kurianti Marija – stiklo meno ir dizaino magistrantė. Save juokais ji vadina amžina studente.
„Gal ir keistai skamba – stiklas ir slemas. Kuo jis čia dėtas? O taip būna, nes į slemą renkasi pačių įvairiausių profesijų atstovai“, – paaiškina Marija.
Pasak M. Šimaitytės, jei kada teko sutikti žmonių, kurie nuo mažens žinojo, kuo nori būti arba tam tikroje srityje jautėsi puikiai visą gyvenimą, tai ji ir yra tas žmogus. Nebuvo dienos, kad pagalvotų, jog gali gyventi be meno.
Mariją traukia labai daug sričių – nuo tapybos iki stiklo kūrybos. Kartais net draugai pajuokauja, kad iš jos nelabai ko naujo galima tikėtis.
„Patinka išbandyti visas sritis, tad dar neapsistojau ties viena. Kas keisčiausia, kad būtų galima įterpti dar keletą profesijų – esu virėja ir konditerė. Baigiau ir šiuos mokslus, dirbau virtuvėje, bet galiausiai pasirinkau eiti kūrybos keliu“, – pasakoja M. Šimaitytė.
Bet kokios formos kūrybą ji vadina ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu.
„Nesvarbu, ar tai bus naujas paveikslas, ar pagalba nepažįstamajam, sukuriant jam prisiminimą apie tos dienos grožį“, – sako menininkė.