Berčiūnų kurortas šiandien. P. Židonio nuotr.

Panevėžio kraštą garsino Berčiūnų kurortas

Maždaug aštuonis kilometrus nuo Panevėžio nutolę Berčiūnai prieš keliasdešimt metų buvo žinomi kaip populiarus kurortinis miestelis, kuriame mėgo poilsiauti tuometės įžymybės, miesto inteligentai turėjo ir vilas.

Šiam kurortui pradžią davė 1929 metais Miškų departamento sprendimu įsteigta Sanžilės vasarvietė, įsikūrusi sausu ir sveiku oru garsėjusiame 300 hektarų Berčiūnų pušyne.

Iš pradžių vasarnamiams statyti buvo suprojektuoti 48 sklypai, užėmę 12,64 ha plotą. Parkui skirta 3,75 ha žemės, gatvėms – 3,55 ha. 1930 metais gatvės buvo nutiestos, apsodintos medeliais. Tais pačiais metais visi sklypai jau buvo išnuomoti. Kitąmet, 1931-aisiais, buvo pastatyti pirmieji du pastatai, o dar po metų jau stovėjo 15 vasarnamių. 1933–1934 metais iš Panevėžio į Berčiūnus išgrįstas, remiantis įvairiais šaltiniais, 4,5–5,5 kilometro vieškelis.

1933 metais, Lietuvos Vyriausybės sprendimu, ši vasarvietė pavadinta Berčiūnų kurortu, mat ten esantis pušynas buvo laikomas labai palankiu sveikatai. Berčiūnų kurortinio miestelio tvarkytoja tapo Panevėžio miesto savivaldybė. Kurorto direktoriumi paskirtas didelę iniciatyvą steigiant vasarvietę rodęs ir solidžią patirtį sukaupęs miškininkas Jonas Kasperavičius. Jis buvo gimęs Naujamiesčio valsčiuje, Berčiūnų sodžiuje, ūkininkų Juozo ir Juozapotos Kasperavičių šeimoje.

Iš pradžių Jonas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, paskui Rygoje, o aukštuosius mokslus baigė Maskvoje. Nuo 1928 m. gegužės iki 1936 m. gruodžio J. Kasperavičius dirbo Panevėžio miškų urėdu. Už nuopelnus miškininkystei 1934 metais jis apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Ilsėdavosi ir burmistras, ir vyskupas

Berčiūnų kurorte mėgdavo ilsėtis garsi panevėžietė visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji nuomodavosi patalpas iš savininkų ir čia leisdavo laiką po pušimis, išdidžiai sėdėdama savo krėsle.

Berčiūnuose mėgdavo poilsiauti poetė Salomėja Nėris su vyru Bernardu Buču.

1933 metais vieną prabangiausių kurorto vilų Berčiūnuose įsigijo Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas. Tačiau šiuo turtu jis naudojosi tik kelerius metus – 1938 metų balandį vasarnamį, įkainotą 20 tūkst. litų, pardavė Panevėžio vyskupijai.

Vyskupija šią vilą buvo paskyrusi tam, kad čia galėtų taisyti sveikatą sergantys kunigai. Šiame vasarnamyje kartais ilsėdavosi ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vėliau viloje buvo įrengta koplyčia, joje buvo laikomos pamaldos.

Berčiūnuose mėgdavo poilsiauti poetė Salomėja Nėris su vyru Bernardu Buču. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Planavo baseiną

Berčiūnuose savo vasarnamius turėjo daugelio Panevėžio miesto organizacijų ir įstaigų atstovai. Pavyzdžiui, tuo metu buvę labai aktyvūs paštininkai turėjo du vasarnamius ir vienas ūkines patalpas. Prie jų vasarnamio buvo įrengta ir sporto aikštelė įvairioms sporto šakoms. Berčiūnuose buvo ir lauko teniso aikštelė. Būta planų kurorte įrengti maudymosi baseiną, nes Sanžilės upės maudyklose poilsiautojai nebetilpdavo.

Berčiūnų kurortas buvo tapęs ir mėgstama žydų poilsio vieta. Dalis vilas turėjusių turtingų žydų jas nuomodavo poilsiautojams. Žydai čia turėjo daugiausia vasarnamių. Vilų savininkai lietuviai dažniausiai buvo įstaigų tarnautojai. Beje, savo vilą čia buvo įsigijęs ir Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis.

Keliavo ir traukiniu, ir autobusu

Iš pradžių į kurortą galima buvo nuvykti arkliais. Tačiau ilgainiui plintant kitokiam transportui, norinčių vykti arkliais į Berčiūnus mažėjo. Gyventojai ir vasarnamių savininkai iš Panevėžio poilsiavietę galėdavo pasiekti specialiu traukiniu. Geležinkelio stotelė čia buvo išlikusi dar nuo carinių laikų. Bilieto kaina suaugusiesiems į vieną pusę buvo 40 centų, o vaikams – 21 centas. Taip pat iki Berčiūnų vykdavo ir autobusai, kelionė kainavo 4 litus.

Ši vietovė dėl gero susisiekimo buvo itin patogi renginiams ir stovyklauti. 1934 m. birželio 24 – liepos 1 dienomis Berčiūnų pušyne vyko Panevėžio skautų tunto stovykla. Tuomet į stovyklą buvo atvykę vietos kariuomenės ir šaulių vadai, švietimo ministras profesorius Juozas Tonkūnas. Kurortas ir šiaip kėlė susidomėjimą. Štai 1935 m. vyko visų Panevėžio mokytojų seminarijos laidų susitikimas, kurio dalyviai nusprendė surengti pramogą – apsilankyti Berčiūnų kurorte.

Dygo vilos

Berčiūnuose iš pradžių vilų skaičius sparčiai augo, bet vėliau augimui ypač pakenkė užsitęsusi pasaulinė ekonominė krizė. Kiek iš tiesų kurorte buvo vasarnamių, tikslios informacijos nėra. Vieni šaltiniai teigia, kad 1938 m. Berčiūnų kurorte buvo 27 vilos, kitais duomenimis – net 80 vilų.

1938 m. kurorte vasarojo 414 asmenų, iš jų –186 vaikai. Tarp poilsiautojų buvo ir 10 užsieniečių: 4 iš Palestinos, 4 užsienio lietuviai, po vieną latvį ir prancūzą. Iš Palestinos mėgdavo apsilankyti žydų tautybės asmenys, kurie buvo išvykę iš Lietuvos. 1939 m. Berčiūnuose laikinai apsigyveno daug žydų tautybės asmenų, kurie čia atvyko iš hitlerinės Vokietijos užimto Klaipėdos miesto. Tais metais kurortą aplankė 700 vasarotojų. Kambarys visam sezonui kainavo 100–150 litų.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas, kunigas Povilas Šidlauskas, Juozas ir Sofija Barisai ir kiti asmenys prie vilos Berčiūnuose. Panevėžys. XX a. 4 deš. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitmeninis archyvas, kopija iš Kristupo Šidlausko asmeninio archyvo

Veikė kurhauzas

Kurorte netrūko linksmybių, buvo rengiami šokiai, grodavo orkestras. 1939 metų vasarą atidarytas kurhauzas su poilsio namais, šokių aikštele ir bufetu. Jame buvo 10 vietų viešbutis. Kurhauzo statybą finansavo Panevėžio ir Naujamiesčio valsčių savivaldybės. Statant pastatus, buvo panaudota medžiaga, gauta nugriovus statinius, kuriuose laikinai gyveno plentą tiesę darbininkai.

Berčiūnų kurorto metų biudžetas tesiekė 2500 litų. Palyginti su kitais Lietuvos kurortais, tai buvo labai mažos lėšos, nes kiti gaudavo kelis ar keliolika kartų dosnesnę paramą. Lėšas kurortas gaudavo iš viešųjų darbų programos ir Naujamiesčio valsčiaus savivaldybės.

Loterijos pinigai – bažnyčiai

Panevėžio pašonėje esantis pušynas ir jame įsikūręs kurortas buvo labai patogus panevėžiečiams. Poilsiavietę juosė dvi upės – Nevėžis ir Sanžilė. Nevėžio vanduo buvo gana nešvarus dėl gamyklų taršos, ypač upę teršė Panevėžio įmonė ,,Maistas“. Tačiau Sanžilės upelio vanduo buvo švarus, jo krantai puikūs – statūs ir smėlėti.

Kurorte buvo reikalaujama laikytis griežtos tvarkos. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje šeštadieniais ir sekmadieniais, esant didesniam gyventojų srautui, rūpintis tvarka buvo skiriami 2 policininkai. Čia galiojo draudimas važinėti dviračiais pievomis, nuo 23 val. vakaro iki 6 valandos ryto buvo reikalaujama laikytis rimties. Būta ir kitokių ribojimų. Automobiliu per miestelį buvo galima važinėti ne didesniu nei 10 km per valandą greičiu.

Berčiūnų kurortu labai rūpinosi Panevėžio apskrities viršininkas Jonas Šlepetys. Jo nurodymu buvo perdažytos kai kurios vilos, jos aptvertos tvoromis. Deja, jis neilgai darbavosi Panevėžio apskrityje. 1939–1940 metais Berčiūnuose buvo statoma nedidelė bažnyčia. Jos statybai paremti 1940 metais gegužės 12–20 dienomis surengta loterija, atnešusi 2671 litą ir 35 centus pelno. Statyba karo metais nebuvo sparti, todėl bažnyčia buvo pašventinta tik 1944 metais.