Per gyvenimą – choreografinėmis linijomis

Per gyvenimą – choreografinėmis linijomis

Panevėžietė Rūta Gruzdė kelią į šokio pasaulį pradėjo vos penkerių – pasaulio folkloro „Oskaru“ apdovanotame tautinių šokių ansamblyje „Grandinėlė“.  Dabar šiuolaikinio šokio ir baleto mokytoja, choreografė sako būsianti amžinai dėkinga meilę tokiam pašaukimui pažadinusiai legendinio kolektyvo vadovei Zitai Rimkuvienei. Būtent ji parodė, koks turtingas gali būti šokėjo gyvenimas.

„Šiandien pati esu mokytoja, kūrėja ir kartu atlikėja. Išskirti vieną ar kitą amplua būtų labai sunku, nes viskas susipina į vieną visumą. O gautas kūrybinis rezultatas visuomet teikia džiaugsmą“, – sako Rūta Gruzdė.
Per karantiną labai pasiilgusi kūrybinio polėkio ir gyvo buvimo su savo mokiniais, ji tikina, jog pati geriausia kūryba gimsta tada, kai gali pasisemti emocijų būtent iš auklėtinių. Rūtos galva dabar pilna naujų idėjų ir minčių, su savo įkurtos šokių studijos mokiniais ji stato naujas choreografijas, ruošiasi pasirodymams.

Nėrė į avantiūrą

R. Gruzdės manymu, patys geriausi dalykai gyvenime nutinka netikėtai. Taip buvo ir dėl jos šokių studijos Panevėžyje įkūrimo.

Kaip ir dabar, moteris tuomet turėjo auklėtinių dviejose miesto mokyklose – V. Mikalausko menų gimnazijoje ir Panevėžio muzikos mokykloje, taip pat auklėtinių grupes kitoje šokių studijoje. Nors darbo buvo daugiau nei pakankamai ir niekuomet nesusimąstė, kad norėtų turėti savo šokių studiją, spontaniškai nėrė į avantiūrą.
„Veiklos buvo daug, visur buvau suleidusi savo šaknis, padarytas didelis įdirbis. Tačiau būna dalykų, kurie kartais nepriklauso nuo tavo norų ir oro sąlygų“, – juokiasi Rūta.

Juolab kad dar netikėtai atsirado ir tinkamos patalpos miesto centre, taigi ilgai svarstyti laiko nebuvo: su kolege Raminta Kemzūraite-Žvyke susibūrė į komandą ir pasiraitojusios rankoves ėmėsi veiklos.
R. Gruzdė juokauja, kad dažniausiai šokio studijos startuoja su nauju sezonu rugsėjo mėnesį, o jos viską darė atvirkščiai.

Galerija

„Atidarėme studiją mokslo metams įpusėjus, kovo 1-ąją. Pradėjome dirbti su vos keliomis grupėmis, o šiandien turime didelį būrį vaikų. Tai pats geriausias nutikimas, koks tik galėjo būti, per trečius studijos gyvavimo metus“, – džiaugiasi choreografė, neslepianti, kad jai tai kur kas daugiau nei tik šokių studija.

Visas kolektyvas yra tapęs antrąja šeima, kuri kartu mokosi ir auga.

„Kaip mūsų studijos vaikų tėveliai yra pasakę, čia šokių šeima. Todėl mano gyvenime yra dvi šeimos – tikroji ir šeima, kurioje aš galiu kurti ir realizuoti save, kaip kūrėją.“

„Jeigu paklaustumėte, kaip gyvenimas pasikeistų, jeigu šokio neliktų, tada atsakyčiau, kad tikriausiai nustočiau kvėpuoti“, – sako R. Gruzdė. P. Židonio nuotr,.

Metai su legenda

Šokis R. Gruzdei niekuomet nebuvo svetimas. Kai vaikystėje kas nors klausdavo, kuo norėtų būti užaugusi, visuomet atsakydavo, kad šokių mokytoja.

„Mano mama buvo šokėja – matyt, tai genai“, – šypteli.

Į pirmąją šokių pamoką tuomet vos penkerių mergaitę už rankos nuvedė tėvai. O pirmąja tikra mokytoja jai tapo Aukštaitijos sostinės tautinių šokių perlas, daugybę šalių apkeliavusi choreografė, etnokultūros puoselėtoja, šokių kolektyvo „Grandinėlė“ vadovė Zita Rimkuvienė.

Rūta prisimena, jog tuo metu pasirinkti, kokius šokius lankysi, galimybės buvo nedidelės – arba tautiniai, arba pramoginiai.

„Tėvai pasakojo, kad pramoginiai šokiai man nepatiko, nes gavau partnerį berniuką, kuris nemokėjo šokti, o aš šokau už jį geriau. Todėl ten ilgai neužsibuvau“, – pasakoja choreografė.

Dėl tautinių šokių buvo kitaip: šie taip įtraukė, jog jiems Rūta atidavė net dvylika metų.

Rūta Gruzdė sako visada save įsivaizdavusi kaip atlikėją. „Ir būdama mokytoja bei choreografė, manau, tą vaidmenį išpildau“, – įsitikinusi šokėja. P. Židonio nuotr.

Mokėsi iš autoritetų

Apie laiką, praleistą šokių kolektyve „Grandinėlė“, ir nenuilstančią jo vadovę R. Gruzdė kalba itin šiltai.
„Su didžiausia pagarba, vadovė Zita Rimkuvienė – nemirtinga! – patikina. – Nežinau, ar Panevėžyje – ir ne tik! – yra žmogus, kuris nežinotų šio kolektyvo ir jo vadovės. Nepamiršiu jos charizmos, nenuilstančio lėkimo ir niekuomet neužmiršiu metų, praleistų jame, kelionių, festivalių, dainų švenčių… Apkeliavom pusę Europos tuo metu, kai keliauti buvo prabanga.“

Būtent šiame šokių kolektyve R. Gruzdė suprato, kad šokti nori dar daugiau, išbandyti ir kitus šokių stilius. Tad po dvylikos klasių įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti choreografijos. Ten susipažino su baletu, šiuolaikiniu šokiu, kurie tikrąja to žodžio prasme dabar ir žengia su ja koja kojon.

„Studijuodama universitete šokau ir paskaitų metu, ir po jų, – prisimena Rūta. – Mane be galo sužavėjo klasikinis šokis – savo lengvumu, minkštumu, elegancija ir tikslumu. Eidavau į paskaitas kaip į šventę.“

O už šiuolaikinio šokio pagrindus R. Gruzdė turėtų būti dėkinga judesio terapijos praktikei Dovilei Binkauskaitei ir Auksiniam scenos kryžiui už šokio meną nominuotai Agnijai Šeiko. Studijų metais Rūta šoko įvairiuose pasirodymuose, performansuose, dalyvavo šiuolaikinio meno festivaliuose. Tada ir pažino šio šokio laisvę, netradicinį jo judėjimą. Šiandien stengiasi savo žinias ir patirtį perteikti savo mokiniams.

Grįžo namo

R. Gruzdė, kaip diplomuota choreografė, jau vienuolika metų gyvena vien šokiu. O tas gražus kūrybinis procesas išugdė ir labai tvirtą charakterį.

Kai baigė studijas universitete, kartu su tuo metu dar tik būsimu vyru ji gyventi ir kurti pasirinko savo gimtąjį miestą.

„Grįžau ten, kur ir pradėjau, – į „Grandinėlę“, – pasakoja talentinga choreografė. – Esu dėkinga Zitai Rimkuvienei, kad davė pagrindą, nuo ko atsispirti.“

Ne vienerius metus Panevėžyje dirbdama, ji įsitikinusi, jog miestui reikia naujo vėjo gūsio – nebijoti eksperimentuoti su įvairiais projektais ir kūrėjais, nes kitokios kultūros trūksta.

„Miestas kinta, tačiau kultūrinė veikla – vangiai“, – pastebi Rūta.

Pati ji sako gyvenime mėgstanti svajoti tyliai, nes trokšta, kad tos svajonės išsipildytų. Tačiau prasitaria, jog labai norėtų miesto vaikus ir jaunimą labiau supažindinti su šiuolaikinio šokio menu, padėti jį geriau suprasti ir pamilti.
„Norisi pabudinti mūsų jaunimą ir leisti pajudėti kitu ritmu“, – su užsidegimu kalba choreografė.

„Savo mokiniams leidžiu laisvai kurti, skatinu nebijoti atsiskleisti, nes taip kartais gimsta nauji šokio deriniai, ar kompozicijos“, – teigia panevėžietė choreografė. Asmeninio albumo nuotrauka

Šokis kaip kūno dalis

R. Gruzdės veikla labai įvairiapusiška ir tai, jos nuomone, labai gerai – netenka nuobodžiauti.
„Gyvendama nuolatiniame lėkime, galvojime, kūrime, kartais tenka perdegti, – prisipažįsta. – Bet tai leidžia sustoti, įkvėpti ir atsisukti į save. Pažiūrėti, ar teisingu keliu einu.“

Stebint Rūtą atrodo, kad joje įtaisytas amžinasis variklis: su studijos šokių kolektyvais ji pasirodo įvairiuose miesto renginiuose, kasdien intensyviai repetuoja, dirba pedagoge, besišypsanti pozuoja su savo įsteigtos šokių studijos šokėjais.

Paklausta, iš kur tas noras užkariauti pasaulį, R. Gruzdė tik nusijuokia: „Aš neįsivaizduoju, kaip galima kitaip gyventi!“

„Kuo daugiau veikiu, kuo daugiau galvoju, kuriu – tuo gyvesnė jaučiuosi“, – atvirauja moteris, nė neleidžianti abejoti, jog šokis yra jos gyvenimo ašis: tik galėdama kurti, šokti, judėti ji jaučiasi laisva.

„Aš mėgstu ieškoti atspirties taško, įdomesnių šokio pateikimo formų, stengiuosi išeiti iš savo komforto zonos. Tuomet ir gimsta geriausi mano kūriniai“, – ne kartą įsitikino pašnekovė.

Choreografė svarsto, jog šokis jos gyvenimo kardinaliai ir nepakeitė, nes iš tikrųjų visuomet buvo šalia.

„Aš užaugau su juo. Jeigu paklaustumėte, kaip gyvenimas pasikeistų, jeigu šokio neliktų, tada atsakyčiau, kad tikriausiai nustočiau kvėpuoti. Šokis man yra kaip mano ranka, kaip koja ar kita mano kūno dalis“, – savo santykį su šokiu aiškina Rūta.

Per ieškojimus į sintezę

Choreografiniai ieškojimai R. Gruzdę lydi nuolatos. O ir įkvėpimą ji randa netikėčiausiose vietose – tiesiog eidama gatve, laukdama eilėje parduotuvėje ar klausydamasi geros muzikos.

„Geriausia yra tada, kai judesys įkvepia judesį – nuo vieno judesio pereini prie kito. Ir tai tampa tarsi sakinys, iš kurio rašai rašinėlį, jam suteiki pavadinimą, aprengi gražiausiais drabužiais ir paleidi į sceną“, – kalbėdama apie savo gyvenimo aistrą šypsosi panevėžietė.

Kadangi R. Gruzdė labai myli ir baletą, ir šiuolaikinį šokį, savo kūryboje nuolatos ieško šių dviejų stilių sintezės.
„Dažniausiai choreografai žino vieni kitų kūrybą, tai kai kurie jų sako: „Rūtos stilius“, – juokiasi pašnekovė.
Paklausta, kada galima teigti, kad šokėjas yra profesionalus, R. Gruzdė nustebina. Šokėjai neturi profesionalo teisių, sako, – kursų ar mokymų, o ir profesionalaus šokėjo diplomo nėra. Profesionalumą, jos manymu, daugiau lemia individualus įdirbis.

„Juk ir be choreografo diplomo galima dirbti šokėju ir būti geru artistu, choreografu, garsinti savo vardą ir kūrybą“, – neabejoja Rūta.

Šokis lydi Rūtą visą gyvenimą, todėl ji sako nuolat ieškanti naujų atspirties taškų, įdomesnių pateikimo formų, net jei tai reiškia išėjimą iš komforto zonos. P. Židonio nuotr.

Improvizacijos terapija

Profesiniu laisvalaikio gyvenimo būdu šokį įvardijanti R. Gruzdė – vaikų ir jaunimo mylima pedagogė. Tačiau, pasak jos, rasti tinkamą raktą atrakinti vaiko širdį yra nelengvas darbas.

„Norint prieiti prie vaiko, kalbėti jo kalba, su juo bendradarbiauti, pirma reikia pakeisti save – turi būti atviras. Ir tą ryšį ir kontaktą kartais pavyksta rasti lengvai, o kartais prireikia laiko“, – neslepia choreografė.

Pasak jos, klysta manantieji, kad šokis – tai būtinybė įsprausti save į kažkokius rėmus.

„Yra manančių, kad šokis yra tam tikra judesių seka, kuri kartojasi ir gali atrodyti nuobodi. Tačiau taip nėra! Judesiu galima perteikti savo emocijas, nuotaiką. Improvizacijos metu leidžiu savo mokiniams pajausti visišką laisvę, atsiskleisti jų vidinėms emocijoms, išgyvenimams… – vardija pedagogė. – Šokis, kartu su muzika, gali būti ir gera terapija.“

Padeda augti talentams

R. Gruzdės manymu, visi vaikai yra kūrybiški. Tik kai kuriais atvejais jų kūrybiškumas būna užslopintas. Svarbiausia, anot jos, nepraleisti momento, kada formuojasi jų santykis su šokiu, padėti jį suprasti ir ugdyti kūrybiškumą.
„Savo mokiniams leidžiu laisvai kurti, skatinu nebijoti atsiskleisti, nes taip kartais gimsta nauji šokio deriniai ar kompozicijos“, – teigia choreografė.

Rūtos nuomone, tai, kad vienas šokėjas pasiekia aukštumas, prikausto žiūrovų dėmesį, o kitas – tiesiog šoka, lemia paveldėjimas, aplinka, galimybės save atskleisti.

„Talentui galima padėti atsiskleisti, tik suteikiant tinkamas sąlygas. Labai svarbus šeimos palaikymas, dėmesys“, – pabrėžia pedagogė.

Visgi R. Gruzdė neneigia, jog šokyje labai svarbūs yra ir fiziniai duomenys – vieni juos turi, kiti pasiekia sunkiai dirbdami per repeticijas.

„Kartais ateina vaikai jau turėdami charizmą, kuri prikausto dėmesį, – jiems tereikia tik parinkti tinkamą choreografiją, kuri tą charizmą atskleidžia. Bet labai svarbu yra ir vaiko noras bei darbas repeticijų metu, kuris tą talentą ir augina“, – aiškina choreografė.

Džiaugsmo metodika

Mokydama vaikus šokio meno, Rūta vadovaujasi laimės ir šokio džiaugsmo metodika. Nes ji visada pasiteisina.
„Svarbiausia, kad repeticijų metu vaikas jaustųsi gerai, kad judesys jo nekaustytų, kad šokis nebūtų kančia“, – teigia choreografė.

Draugystė su vaikais labai tikra, jie mokytoją priima, prisiriša ir tai aiškiai demonstruoja. Anot R. Gruzdės, pačios geriausios emocijos ją aplanko būtent tada, kai atsiranda grįžtamasis ryšys.

„Darbas su vaikais leidžia liūdesį palikti už studijos durų, galvos skausmą atidėti iki repeticijų pabaigos, o blogą nuotaiką pakelia vaikų optimizmas“, – šypteli Rūta.

Mokytoja, choreografė, šokėja – kuris vaidmuo R. Gruzdei patraukliausias?

„Save visada įsivaizdavau kaip atlikėją. Būdama mokytoja ir choreografė, manau, atlikėjos vaidmenį išpildau. Tenka ir pašokti, ir pabūti pavyzdžiu mokiniams, savo judesiu motyvuoti vaikus tobulėti“, – sako Rūta.

 

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų