Gyvenimo variklis – nesibaigiantys iššūkiai

Gyvenimo variklis – nesibaigiantys iššūkiai

Jaunosios kartos menininkė gyvenime nesirenka lengvų kelių – atvirkščiai.

Margarita Bareikytė prisipažįsta stačia galva nerianti į nepažįstamus meno vandenis. Nes gebėjimas save išstumti iš komforto zonos neleidžia aptingti kūrybinei mūzai – kol gyvenime būna pirmųjų kartų, tol žmogus nesensta.

Ieškojimų kelyje

Kino ir teatro režisierė, aktorė, dailės galerijos vadovė Margarita Bareikytė dažnai save pristato kaip menininkę, kuri užsiima viskuo. Kaip juokauja jauna moteris, vienos jos veiklos atsiranda iš „biednumo“, mat šiais laikais menininkams pragyventi nėra lengva, kitos – iš smalsumo ir noro pažinti, patirti, išgyventi, išjausti.

Kai tik pajunta, kad rutina kėsinasi įsukti į savo karuselę, Margarita metasi į naujas veiklas. Ji įsitikinusi, kad gyvenimas pats nukreipia tinkama vaga, tereikia nebijoti laukiančių iššūkių ir niekada nesigręžioti į praeitį. Kiekvieną dieną pasitikti tarsi verčiant naują knygos lapą – galbūt spalvingą, o galbūt su audros debesimis, bet kaskart vis kitokį.

Kūrėja atvira: nežinia, kas bus rytoj ar poryt, bet šiandien jos gyvenime svarbiausią vietą užima teatras, nors ant pjedestalo vis aukščiau lipa ir kinas. Tiesa, neslepia M. Bareikytė, taip buvo ne visada.

„Nemeluosiu – niekada nesvajojau vaidinti scenoje, tokių net minčių neturėjau. Ateitį siejau su muzika, baigiau muzikos mokyklą, grojau pianinu. Muzika buvo mano didžioji aistra, bet mano mokytoja atkalbėjo nuo šios svajonės – fortepijonas ne tas instrumentas, kuriuo galėjau pasiekti aukštumų, nebent smuiku griežčiau“, – prisiminė M. Bareikytė.

Vienas ryškiausių Margaritos Bareikytės darbų, matomų panevėžiečiams, – Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Menas“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Būdama itin aktyvi ir smalsi, ji greitai suprato nieko neveikti negalinti. Tad netrukus pravėrė dramos būrelio duris. Kaip juokavo jos teatro pedagogė, naujokė buvusi nei mėsa, nei žuvis. Bet gabi ir smalsi mergina labai greitai visko mokėsi ir jau po metų pradėjo gauti vis didesnius ir ryškesnius vaidmenis.

Dramos būrelis vietoje nenustygstančiai Margaritai buvo tarsi žaibolaidis – galimybė išlieti emocijas, jausmus, išgyventi naujus dalykus. Tai ir būtų likę tik įdomiu laisvalaikiu, jeigu ne būrelio vadovės klausimai, su kuo planuojanti sieti ateitį.

„Tik tuomet susimąsčiau, kur galėčiau pasukti. Galima sakyti, teatro mokytoja įskiepijo tą mintį. Kelyje buvo visokiausių sunkumų, minčių, ar čia tikrai mano profesija. Visiems kyla tokių klausimų, ypač studijuojant meno mokslus“, – atvirai sako M. Bareikytė.

Netikėti sugrįžimai

Aktorė ir režisierė turi ne vieną aukštojo mokslo diplomą, tad kurį laiką buvo panėrusi į vaizduojamojo meno vilnis. Ne vienus metus dirbo meno galerijoje. Visgi galiausiai suprato, kad be teatro gyventi negalinti ir norinti grįžti į sceną. Tik sugrįžimas buvo kiek kitoks – į ją jau lipo ne kaip aktorė, o režisierė.

Pasak M. Bareikytės, tai, kad režisierius krimtęs aktoriaus duonos, – didžiulis privalumas. Mat dažnai ypač kino režisieriai mato visumą, bet jiems sunkiai sekasi dirbti su aktoriais. Reikia pačiam nueiti nemažą aktorinį kelią, kad gebėtum valdyti kitus.

„Niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad režisūra mane gali taip sužavėti, – stebisi M. Bareikytė. – Bet netikėtai įsėdusi į tas roges supratau, kad pats gyvenimas nukreipė ten, kur ir turiu būti. Dabar suvokiau, nors ir gana vėlai, kad režisūra yra tikrasis mano kelias.“

Vienas ryškiausių jos darbų, matomų panevėžiečiams, – Juozo Miltinio dramos teatre statytas spektaklis „Menas“. Jo gimimo istorijos legendinėje Panevėžio scenoje būta kiek neįprastos. Prieš kelerius metus M. Bareikytė dalyvavo jaunųjų režisierių kūrybinėse dirbtuvėse. Iš visų savo pjeses pristačiusių jaunųjų režisierių ji vienintelė buvo lietuvė. Tąkart teatras pasirinko kitą spektaklį – režisieriaus iš Lenkijos Tomašo Leščinskio pjesę „Karas dar neprasidėjo“. Vis dėlto Margaritos pastatytas eskizas pagal Jasminos Rezos pjesę „Menas“ laimėjo žiūrovų simpatijų prizą, tad ir ji pakviesta įgyvendinti kūrybinius sumanymus.

Nuogu nuoširdumu

„Sulaukiau kvietimo teatre statyti spektaklį, bet taip ir nepradėjau. Tąkart turėjau kitų įsipareigojimų. Dar netikėtai sužinojau, kad šis spektaklis prieš dešimtmetį jau buvo pastatytas Juozo Miltinio dramos teatre, tad nesinorėjo tų lyginimų“, – prisipažįsta M. Bareikytė.

Vis dėlto pjesė „Menas“ išvydo dienos šviesą. Po kurio laiko Margarita ryžosi imtis iššūkio medžiagą pateikti kiek kitokiu, nauju kampu – apie meną kalbėti menu. Šis kelias nebuvo lengvas, nes tuo metu Panevėžio teatre nebuvo tvirto vadovo, finansavimo trūko, tad teko suktis su tuo, ką turėjo.

Prie šio kūrybinio sumanymo dirbo itin nedidelė komanda, tad praktiškai viską menininkai darė patys. Spektakliui kurti režisierė panaudojo ką radusi teatro užkulisiuose – senas dekoracijas, kostiumus, butaforijas.  Kai tenka dirbti tokiomis kone ekstremaliomis sąlygomis, pasak M. Bareikytės, gimsta įdomiausi sprendimai. Sukantis iš padėties, sužadinamos kūrybiškumo stygos.

Kita vertus, anot menininkės, scenoje nereikia daug triukų ar ypatingos scenografijos. Svarbiausia – turinys. Deja, teatre, kaip ir bet kuriame vaizduojamajame mene, dažnai einama lengviausiu keliu – žiūrovus bandoma papirkti specialiaisiais efektais, daugybe garsų, šviesų, muzikos, stengiamasi šokiruoti. Tik už visos tos rėksmingos uždangos nėra jokio turinio. Todėl M. Bareikytė nusprendė eiti kiek kitokiu keliu.

Nors skeptikai sakytų, kad nuoširdumas ir paprastumas jau nebemadingas, režisierės nuomonė kitokia.

„Gerai, kai už specialiųjų efektų uždangos gilus turinys, tačiau dažnu atveju žiūrovai būtent jo ir pasigenda. Žinoma, kai aktoriai į sceną eina visiškai nuogi, nesislėpdami po dekoracijomis ir kostiumais, yra sunku, tačiau įmanoma. Juk paprastume slypi genialumas. Tikiu, kad ir žiūrovai tą įvertino. Šiam spektakliui daug atidavėme savęs, bet ne dėl paties pastatymo, o todėl, kad mums buvo smagu. Patinka kurti taisykles ir patiems jas griauti“, – pasakojo kūrėja.

Nepatogus tobulėjimas

Gyvenimas be taisyklių – taip būtų galima apibūdinti ir M. Bareikytės gyvenimą. Jos galvoje nuolat sukasi mintys ir idėjos apie naujus kūrybinius užmojus – filmus, spektaklius. Menininkė vis drąsiau galvoja į sceną grįžti ir kaip aktorė.

„Noriu vėl į nepatogią padėtį grįžti, – šypsosi jaunoji režisierė. – Kartais įmetu save ten, kur man būtų nepatogu, kad iš to nepatogumo išeitų rezultatas, tobulėjimas. Juk ir į kiną atėjau nieko nemokėdama, tik baigusi režisūros kursus, bet pabandžiau, užsikabinau ir likau.“

O dabar žiūrovai jau gali matyti ir jos darbus kine. Ilgametražiai filmai – ateities stotelė, tačiau trumpametražiai jau keliauja po įvairius festivalius visame pasaulyje. Visai neseniai M. Bareikytės filmas buvo parodytas kino filmų festivalyje Meksikoje, ten sulaukė daug neblogų įvertinimų.

Pasak Margaritos, tai, kad ji save realizuoja ne vienoje konkrečioje siauroje srityje, – savotiškas privalumas. Geras režisierius turi išmanyti tiek scenografiją, muziką, tiek techninę dalį, gebėti valdyti situaciją. Kita vertus, visos jos veiklos natūraliai persipina ir viena kitą papildo. Be to, jeigu užsiimtų tik viena veikla, viskas greitai pabostų. O rutina – kūrybiškumo žudikė.

Rutina naikina kūrybiškumą, tad kai tik pajunta, jog kasdienybė kėsinasi įsukti į savo karuselę, Margarita metasi į naujas veiklas.

„Visada buvau maksimalistė. Bet jeigu atsiduočiau tik teatrui, greitai juo persisotinčiau, o norisi nuo veiklos „kaifuoti“, – atvirauja M. Bareikytė.

Nereikia bijoti

Tiesa, pašnekovė prisipažįsta, kad būna tokių dienų, kai nuo meno pasaulio norisi bėgti kuo toliau. Norėdama atsiriboti, kurį laiką specialiai aplenkia teatro ar kino erdves. Visgi Margaritai atsipūsti nuo darbo ir pravėdinti galvą geriausiai padeda knygos, sportas ir kelionės.

„Kai pajuntu, kad pradedu nesąmoningai kopijuoti, imti tai, kas dabar madinga ar stilinga, „ant bangos“, imu bėgti nuo viso to, kad galėčiau būti tuo baltu švariu lapu. Kad viena veikla nepabostų, dažnai neriu į kitą. Jeigu nelimpa su teatru, kuriu kiną, jeigu pavargstu nuo kino – neriu į vaizduojamąjį meną“, – kalbėjo menininkė.

M. Bareikytės įsitikinimu, gyvenime niekada nereikia daryti ar ieškoti kažko specialiai – viskas atsiranda natūraliai. Pats gyvenimas sudėlioja į savas lentynėles. Kaip ir niekada nereikia gręžiotis atgal ir galvoti, kas būtų, jeigu būtų pasirinktas kitas kelias. Gailėtis – tai netinkamai eikvoti energiją. Kiekviena patirtis, net jei ji nemaloni ir emociškai sunki, naudinga.

„Svarbiausia – mąstymas, kad viskas tik priešaky, nesvarbu nei kiek tau metų, nei ką dabar veiki. Nesistebėsiu, jeigu vieną dieną viską mesiu ir nersiu į visai kitą veiklą. To nereikia bijoti, tam ir gyvenimas skirtas, kad eitume, tobulėtume, bandytume, kluptume, atrastume, o ne sėdėtume vienoje vietoje ir bijotume pokyčių“, – įsitikinusi M. Bareikytė.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų