Nykstantis bajorų palikimas

• Sekundė
• Kultūra
• 2011.04.15 12:00

Būtina restauruoti

Naujamiesčio seniūnijoje, kairiajame vingiuotosios Labos krante, maždaug 15 kilometrų nuo Panevėžio esantis Naudvaris ne kartą skambėjo lūpose tų, kurie žino apie brolius inžinierius Kerbedžius – Ipolitą ir pasaulinio garso tiltų ir geležinkelių projektuotoją Stanislovą.

Pernai būtent Naudvaryje buvo paminėtos 200-osios S.Kerbedžio gimimo metinės: gyvenvietė yra garsiojo inžinieriaus, nuo XVI a. žinomos giminės palikuonio gimtinė.

Apgriuvęs Naudvario dvaro ansamblis dabar byloja ne tik apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų kilmingumą, bet ir apie istorinius nuopuolius – šimtmečius skaičiuojančius pastatus būtina restauruoti.

Todėl Naudvario ir gretimos Pažibų gyvenvietės gyventojų prižiūrimas ir tvarkomas dvaro ansamblis naudojamas ne kaip istorinis muziejus: vienuose pastatuose įrengti socialiniai būstai ir butai, kituose – garažai, sandėliukai ar malkinės, o vieną iš svirnų vietinis jaunimas slapčia net buvo pavertęs sporto sale.

Panaudos sutartį dešimčiai metų sudaręs gyventojų bendruomenės centras „Dvaras“ centrinių rūmų erdves išnaudoja kultūriniams renginiams, koncertams, vakaronėms ir susibūrimams.

Vietoj kalvės – koplyčia

Bendruomenės centro pirmininkė Irena Andrulienė „Sekundei“ pasakojo, kad dvaras visuomet buvo gyvas: pokario laikais jame įkurtas vienas iš stipriausių apylinkėse Pašuojo kolūkio centras, kontora, kultūros namai.

Nuo 1982 m. rūmuose veikė pradinė mokykla. 2004-aisiais Pašuojo mokyklėlę lankė 7 vaikai. Ją mena pastate likusios buvusios sporto salės, klasių kabinetų, valgyklos patalpos. 2005-aisiais Naudvario dvaro ansamblis ir parkas iš Valstybės turto fondo perėjo Panevėžio rajono savivaldybės žinion.

Dabar Naudvarį prižiūri 10 metų panaudos sutartį sudariusi gyvenvietės bendruomenė.

Centriniuose dvaro rūmuose gyventojai įsirengė biblioteką, o sulaukę paramos ketina restauruoti pagrindinę salę su scena, kurioje iki šiol vyksta koncertai, vietiniai susirenka įvairių švenčių, kultūrinių renginių, vakaronių metu.

Dalis rūmų bei kitų pastatų yra išpirkti ar nuomojami gyventojų – juose įrengti butai. I.Andrulienės teigimu, ten gyvenusios pas Kerbedžius tarnaitėmis dirbusios moterys, viena iš jų – Adelė Urbonavičienė.

Esą senolės ne kartą su smalsuoliais dalinosi atsiminimais apie buvusių ponų gyvenimą ir tarnystę jiems.

„Ir kiti pastatai nuo seniau yra naudojami: viename iš svirnų buvo laikyti grūdai, dabar žmonės įsirengė garažus, sandėliukus, krauna malkas.

Kitame svirne jaunimas slapčia buvo įsirengęs sporto salę – į vidų patekdavo pro sienoje padarytą skylę. Buvusiame dvaro tvarte auginti buliai, dabar gyventojai laiko įvairius daiktus.

Geriausiai atnaujinta dvaro kalvė, kolūkio laikais buvusios medžio dirbtuvės: dabar jose įrengta koplytėlė. Naujamiesčio klebonas Algirdas Dauknys koplytėlėje keliskart mišias aukojo. O mes čia giesmes ketiname rinktis giedoti“, – pasakojo I.Andrulienė.

Tvarko savomis lėšomis

Bendruomenės pirmininkė patikino, kad Naudvario aplinką už savas lėšas prižiūri ir tvarko vietiniai gyventojai.

Ne veltui pernai Naudvaris pelnė švariausios ir tvarkingiausios rajono gyvenvietės vardą: žmonės ne tik surenka šiukšles, bet ir nuolat rūpinasi gėlynais, vejomis, Labos pakrantėmis, parku.

Gyventojai sutvarkė dvaro laikais ponių pamėgtą pasivaikščiojimų vietą – lazdynų apsuptą takelį, vadinamą Lazdynų alėja.

I.Andrulienė patikino su kolegėmis prižiūrinti ir už parko esantį nežinomo žmogaus kapelį: „Nors nežinom, kas palaidotas, pastatėm ir kunigo paprašėm pašventinti kryžių, apsodinom gėlėm. Vieni sako, kad kapas gali būti bajorų tarnaitės, o kiti – kad jame palaidotas kažkas iš kilmingesnių. Juk vargu ar tarnus laidodavo netoli dvaro.“

Paminklosaugininko ir istoriko Petro Juknevičiaus duomenimis, Naudvario kultūros paveldo objekto teritorija užima 11,7 hektaro. Iki šių dienų išliko 8 dvaro laikotarpio pastatai, jie išdėstyti pagal klasicizmo ir romantizmo stilių reikalavimus.

Sodybą sudarė 3 kiemai: reprezentacinis, jam priklausė rūmai, virtuvė, 2 svirnai, oficina ir parteras, ūkinis gamybinis – tvartai, klojimai, kalvė bei gyvenamasis – kumetynas, staliaus ir kalvio namas ir oficina su ūkiniais pastatais.

Dvaro rūmai buvo pastatyti apie XIX a. vidurį. Bibliografė Marija Mašiotaitė-Urbšienė prisiminimuose apie Naudvarį rašo: „Tai buvo gana puošnus dvaras. Gyvenome dailiame mezonine, ant jo stogo augo tikras berželis, kažkaip ten įsikūręs. Raudonų plytų namas turėjo didelę verandą.

Prieš namą – didžiulė apvali veja su gėlynu per vidurį. Už namo – didelis, bet gana apleistas sodas, o abipus namo – erdvūs mūriniai ūkiški pastatai. Viskas atrodė solidu ir tvarkinga. Viduje namas buvo dailiai apstatytas. Tetulė Elcė mėgo augalus, ir tam tikras svetainės plotas, atitvertas dailiu marmuriniu barjeru su amūrais, buvo paverstas žiemos sodu“.

Atstatyti po gaisro

1944-aisiais besitraukiantys vokiečiai centrinius dvaro rūmus susprogdino, sudegino. Jie pokario metais buvo atstatyti ir rekonstruoti. Iš vakarų pusės pristatytas T formos priestatas, jame įrengta sporto salė – būtent ji apie 1970-uosius buvo pertvarkyta į butus.

Meninę ir architektūrinę vertę turi tik senoji pastato rytinė dalis. Tai buvo romantizmo architektūros pastatas, stačiakampio plano, vieno aukšto su mezoninu.

Autentiškas išliko tik senosios rūmų dalies tūris, plano konfigūracija. Šalia rūmų XIX a. buvo pastatyta virtuvė. Tarpukariu joje veikė skalbykla, vėliau pastatas buvo apgyvendintas.

Plytinis tinkuotas šiaurinis svirnas yra vertingiausias išlikęs dvaro sodybos pastatas, turintis vėlyvojo klasicizmo ir etninės architektūros bruožų.

Dabar jis nebenaudojamas, apgriuvęs.

Pietinis svirnas buvo ratinė – skirtas vežimams ir padargams laikyti. Už gyventojų pristatytos malkinės likusiame pamatų akmenyje iškalta data liudija, kad svirnas statytas 1847-aisiais Mykolo Kerbedžio.

Vieną vertingiausių vėlyvojo klasicizmo ir liaudiškojo romantizmo sintezės pastatų „puošia“ rusų kalba ant sienų palikti nuo sovietmečio likę užrašai „Viskas dėl fronto, viskas dėl pergalės“, „Viktoras Cojus“, „Sektor Gaza“ ir kiti.

Priešais dvarą pastatytoje buvusioje oficinoje, tarnų buveinėje, dabar gyvena socialinius butus gavę žmonės. XIX a. viduryje statytas pastatas turi neogotikos ir liaudiško romantizmo bruožų.

Dalis – išgriauta

Atokiau nuo reprezentacinės zonos stovi gan stipriai apgriuvęs iš gelsvų plytų sumūrytas tvartas, koplytėle prieš kelerius metus virtusi kalvė. Iš tvarto likusios tik sienos: vieną geriausiai išsilaikiusių sodybos pastatų sunaikino 2008-ųjų birželio pabaigoje kilęs gaisras.

Iš dvaro ansamblio išnyko ūkiniame gamybiniame sektoriuje buvę medinis ir molinis su medžio intarpais klojimai, medinis malūnas, vištidė.

Visi pastatai buvo sunaikinti po 1940-ųjų. Neišliko ir kumetyno – mūrinio, upelio dešiniajame krante stovėjusio dviejų aukštų pastato, kuriame gyveno 10 šeimų. Nugriautas buvo ir medinis dviejų galų staliaus bei kalvio namas.

Abipus Labos upelio slėnio šlaituose ir pietvakarinėje sodybos teritorijoje išsidėstęs Naudvario parkas buvo vietinės reikšmės gamtos paminklas. Čia augo eglės, beržai, ąžuolai, drebulės, klevai, liepos, tuopos, kiti medžiai ir krūmai.

Buvusios dvaro sodybos pakitimus įvertino architektūros istorikas, daktaras docentas Vytautas Levandauskas. Jo teigimu, po 1940-ųjų sodybos aplinka pakito šiaurės ir vakarų pusėse, kai buvo pastatytas kolūkio gamybinis centras ir nauja Pažibų gyvenvietė.

Esą Pažibams priartėjus prie dvaro sodybos kiek sumenko vizualinis dvaro ansamblio poveikis. O pasikeitusi želdinių ir pastatų struktūra, kai nebeliko nuo geležinkelio vedusios beržų alėjos, sodo, dalies parko medžių ir pastatų, išskaidė sodybos vientisumą, kompaktiškumą ir kompleksiškumą.

Justė BRIEDYTĖ

• Sekundė
• #Aukštaitijos Senvagė