Nuo birbynės iki lėktuvų

Aviacijos mechanikos inžineriją studijuojančio ir apie pilotavimą svajojančio panevėžiečio Tito Pėžos akys krypsta ne tik į dangų ir lėktuvus. Būsimasis pilotas – ir įvaldęs ne vieną instrumentą menininkas, kurį „veža“ liaudies muzika ir plojimai. O jie liete liejasi: šį panevėžietį įsidėmėję „Nešpėtnų bernų“ ir kitų linksmų grupių gerbėjai.

Akis kelia į dangų

Titas Pėža Vilniaus Gedimino technikos universitete, dar vadiname „Vilnius Tech“, studijuoja aviacijos mechanikos inžineriją. Tačiau jo tikslas nėra tapti mechaniku. Panevėžietis trokšta įlipti į lėktuvo piloto kabiną.

„Įstoti į pilotavimą iš pirmo karto nepavyko, tad kitais mokslo metais vėl bandysiu“, – nusiteikęs Titas.

Patekti į orlaivių pilotavimo studijas, kur mokomasi prisiimti gyvybiškai svarbią atsakomybę už saugų plaukiojimą danguje, tikrai nėra lengva. Tačiau Titui ryžto netrūksta.

„Manau, jei ir toliau seksis, kaip dabar, turėčiau savo svajonę įgyvendinti“, – viliasi pašnekovas.

Nuo aviacijos iki matematikos

Padangių aistruolis prisipažįsta: tiesiogiai kaip mechanikui prisiliesti prie aviacijos jam dar mažai teko.

Pirmieji metai aviacijos mechanikos kurse nedaug turi bendro su pačia aviacija.

„Prieš pradedant gilintis į šį pasaulį reikia plėtoti matematikos, fizikos, mechanikos žinias. Tačiau jau teko lankytis pasaulinės orlaivių priežiūros ir remonto „FL Technics“ angare, pamatyti komandinį mechanikų darbą. Visa tai dar labiau paskatino likti aviacijos srityje“, – pasakoja T. Pėža.

Be studijų, jis dirba matematikos korepetitoriumi „Alfa klasėje“. Gabus jaunuolis padeda abiturientams, vienuoliktokams ar jaunesniems mokiniams pasirengti patikrinimams ir egzaminams.

„Nors kartais ir atsiranda šioks toks stresas dėl mokslų ir darbo, mano nuotaika visada puiki“, – optimizmo nestokoja vaikinas.

Žaidimai veda svajonės link

Aviacija T. Pėža pradėjo domėtis dar mokykloje, tad abejonių, ką studijuoti, nekilo.

„Aviacija į mano gyvenimą atėjo devintoje klasėje per simuliacinius skraidymo žaidimus. Nuo to momento, kai gavau progą paspaudyti virtualius mygtukus lėktuve, pradėjau vis labiau veltis į šį pasaulį“, – juokiasi Titas.

Dešimtoje klasėje jis pasinaudojo J. Balčikonio gimnazijos alumnų suteikta galimybe atlikti praktiką Kupiškio aeroklube.

Ten turėjo progą pabūti arčiau lėktuvų ir padangėse bei ant žemės verdantį gyvenimą pamatyti savo akimis.

„Padėjau surinkti sklandytuvus ir prižiūrėti tuo metu ten vykusias oro navigacijos varžybas. Vėliau kelis sykius teko paskraidyti lėktuvu, o kartais – ir jį pavaldyti“, – prisimena vaikinas.

Mechanikus įsivaizduojame kaip auksarankius krapštukus, nuo mažų dienų gebančius pataisyti kone viską. Titas svarsto, kad jeigu studijuotų tai, ką mėgdavo vaikystėje, veikiausiai būtų pasukęs į avionikos sritį.

„Labiau mėgstu prisiliesti prie elektronikos – ypač kompiuterių. Tačiau, mano manymu, aviacijos mechanikos inžinerijos įgūdžiai gali suteikti naudingų žinių, kurios praverstų ir kasdienybėje, ne tik aviacijoje“, – sako T. Pėža.

Scenos magija

T. Pėžos nepažįstantiems šis simpatiškas jaunuolis visgi kažkur matytas. Tikra tiesa: Titas ne tik puoselėja svajonę pilotuoti lėktuvą, bet ir yra labai muzikalus.

Jis groja gitara, birbyne, muša būgnus. Vasarą Palangos gatvėse linksmino praeivius su grupe „Nešpėtni bernai“, dvejus metus dalyvauja Panevėžyje vykstančiose Gatvės muzikos dienose.

Titas nuo pirmos klasės lankė Panevėžio muzikos mokyklą, grojo birbyne.

Bet atėjęs į septintąją, pirmą kartą prisilietė prie gitaros. Nors pradėjo mokytis groti akustine gitara, greitai perėjo prie elektrinės, kuria dabar ir skambina.

O paskutinis instrumentas, atsiradęs jo su muzika susietame kelyje, yra būgnai.

Stovėti prieš minią

Skambinti gitara T. Pėža mokėsi Panevėžio moksleivių namuose, gitaros studijoje. Vėliau pasirodydavo su grupe „Doorstep“, kuriai priklausė ir kiti šios studijos mokiniai.

Pamena, kad nebuvo labai sunku šį instrumentą perprasti, nes turėjo vieną pranašumą – žinias iš Muzikos mokyklos.

Sudėtingiausia, anot Tito, buvo priprasti prie stygų spaudimo, nes tai irgi savotiška technika.

„Per tuos metus, kol mokiausi groti, daug kartų keitėsi mokytojai. Kiekvienas jų vis kažką man davė, tačiau didžiausią įtaką padarė į muzikos pasaulį įtraukęs mokytojas Justinas Kanaporis. Esu be galo jam dėkingas“, – sako Titas.

Būti scenoje, vadinasi, būti matomam.

Anot T. Pėžos, kadangi scenoje jis nuo mažens – kartais vienas, kartais su kitais muzikantais, labai greitai perėjo jos baimės etapą. Scenos šviesos jį vis labiau žavėjo ir magiškai traukė.

„Stovėti prieš didelę minią žmonių, būti dėmesio centre – neapsakomas jausmas“, – šypsosi pašnekovas.

Pelnė žiūrovų simpatijas

Ypatingą santykį T. Pėža puoselėja ir su tautiniu palikimu – liaudies muzika.

Kadangi Titas mokėsi groti birbyne, vienuoliktoje klasėje atsirado galimybė dalyvauti Joninių šventėje ir su choru bei kapela „Subėgtinė“ išvykti į Juodkalniją. Taip šis lietuviškas instrumentas sugrįžo į muzikalaus vaikino akiratį.

Vėl paėmęs birbynę, Titas svarsto, kad groti liaudies instrumentais tarp jaunimo nėra labai madinga.

„Tačiau reikia suprasti, kad tai mūsų tautos palikimas. Jei jaunesni žmonės nesidomės liaudies instrumentais, jie gali tapti muziejaus eksponatais“, – pabrėžia T. Pėža.

O paversti liaudies instrumentų eksponatais Titas tikrai nenusiteikęs. Jėgas jis išbandė ir bene didžiausiose, tradicinėse Aukštaitijos regiono kapelų varžytuvėse „Kapelmaušis“.

Jaunuolis prisimena, kad idėja dalyvauti kapelų suvažiavime kilo jo draugui.

„Tai buvo spontaniška mintis, tačiau pagalvojome: kodėl gi ne? Juk ne kiekvieną dieną matai jaunų žmonių, grojančių liaudies muziką“, – šypsosi Titas.

Taip susikūrė laikina jaunuolių, neabejingų liaudies muzikai, grupė ir pasivadino „Brazdingala“.

Jaunuoliai neprašovė – pirmasis bandymas jiems atnešė pirmąją vietą varžytuvėse ir žiūrovų simpatijų prizą.

Papildo vienas kitą

Už muzikinį talentą T. Pėža dėkingas mamai. Ji vaikystėje griežė smuiku, dabar dalyvauja bažnytinio choro veikloje.

Atrodytų, kad aviacija ir muzika – be galo nutolę dalykai. Tad visgi – kas labiau Titą traukia?

„Aš į šias sritis žiūriu kaip į karjerą ir pomėgį. Jie yra neatskiriami. Nebus muzikos – studijuoti bus nuobodu. Nebus studijų – nelipsiu karjeros laiptais. Kai yra abu, atsiranda balansas. Muzika praturtina kasdienybę“, – neabejoja Titas.

Šoks ant motociklo

Titas gimė ir augo Panevėžyje, tad su šiuo miestu turi tvirtą ryšį. Nors per pirmą studijų semestrą namo grįždavo gana retai, bet dabar – beveik kiekvieną savaitgalį.

„Esu patenkintas visomis galimybėmis, kurias man suteikė Panevėžys – nuo Muzikos mokyklos iki nuostabių Juozo Balčikonio gimnazijose mokytojų“, – T. Pėža dėkingas miestui ir jo žmonėms.

O vaikino gyvenimas Panevėžyje ir Vilniuje iš esmės skiriasi.

„Kartais pasiilgstu Panevėžio ramumo, tačiau veiklų lavina Vilniuje neatsibosta“, – šypsosi Titas.

Neseniai jo gyvenime atsirado dar viena aistra.

Titas ruošiasi egzaminui motociklo vairuotojo pažymėjimui gauti. Nemažai laiko praleidžia prie kompiuterio pasinėręs į virtualią erdvę.

„Labai norėčiau dar labiau įsivelti į kokią muzikinę avantiūrą. Pirmiausia reikėtų susirasti bendraminčių muzikantų, tada suderinti studijas, repeticijas ir darbą“, – šypsosi smalsumu degantis panevėžietis.