(Ne)pažintas Panevėžio lobynas

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• Kultūra
• 2024.01.06 16:00

Kiek kartų yra tekę išgirsti, kad Panevėžyje neturime nei vietos, nei juolab užsienio turistams įdomių traukos objektų?

Panevėžio paveldosaugininkas Benjaminas Pučkis šypteli: mieste yra tokių kultūros paveldo šedevrų, kuriuos didžiuodamiesi galime rodyti net svečiams iš kultūros ir meno klodais garsėjančios Italijos. Svarbiausia – mums patiems tuos šedevrus atrasti, pamatyti, pažinti.

Kultūrai ir menui skirtuose „Aukštaitijos senvagės“ puslapiuose visus šiuos metus pasakosime apie Panevėžio turtą – saugomą kultūros paveldą.

Ciklą pradėję pasakojimu apie Panevėžyje statytą, bet niekada taip ir neatidarytą kunigų seminariją, jį tęsime istorijomis apie išskirtinės architektūros pastatus, kultūros paveldo vertybėmis pripažintus pramonės objektus. Atskleisime įspūdingų vitražų, bažnyčiose saugomų brangių paveikslų istorijas.

„Kultūros paveldas yra bendruomenės, visuomenės, tautos turtas, gyvoji istorija. Nuo vieno kultūros paveldo prie kito einame per mūsų krašto istoriją.“

B. Pučkis

Krašto turtai

Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme apibrėžti esminiai reikalavimai kultūros paveldui. Vienas jų – amžius. Daugiau nei 50-ies metų objektas jau gali būti įtraukiamas į vertybių registrą. Visgi vien to toli gražu neužtenka.

Labai didelis spektras ekspertų – architektūros, landšafto, urbanistikos ir kitų, suburtų į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas prie Kultūros paveldo departamento, vertina, kiek objektas vertingas visuomenei, bendruomenei, regionui ar net valstybės mastu.

Juk paveldas – ne tik pastatai ar istorinės vertybės, archeologiniai ar sakraliniai objektai, bet ir tai, ką suvokiame kaip savąją tapatybę, ką esame paveldėję iš kartos į kartą, ką paliksime tiems, kas gyvens po mūsų – tai, kas yra tikroji mūsų savastis.

Panevėžyje kultūros paveldo registre – 245 saugomi objektai. Iš jų 16 pastatų kompleksų – cukraus, konservų, muilo fabrikų, kalėjimo ir kitų, taip pat gausu meno kūrinių. Ir netgi saugomos vietovės.

Oficialiai gyvavimo istoriją Panevėžys skaičiuoja nuo 1503 metų, kai kunigaikštis Aleksandras savo rašte Ramygalos klebonui pirmą kartą paminėjo miesto prie Nevėžio vardą.

Visgi, pasak Panevėžio savivaldybės paveldosaugininko Benjamino Pučkio, šiame krašte gyventa žymiai ankstesniais laikais.

Pasak Benjamino Pučkio, buvęs banko pastatas su skulptoriaus Juozo Zikaro kūrybiniu palikimu – tikras Panevėžio šedevras. „SEKUNDĖS“ ARCHYVŲ nuotr.

Paveldas po žeme

Paveldo turime netgi po žeme. Toks yra Berčiūnų pilkapynas – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas.

Dviračių taku įvažiavus į Berčiūnus atsiveria 54 apskritimo formos sampilai, nuo 4 iki 8 m skersmens.

Pasak B. Pučkio, šis pilkapynas siekia II ir V amžius. Taigi, jau tada šioje vietoje, Nevėžio upės slėnyje, gyventa, laidota.

Pirmą kartą šiame pilkapyne archeologiniai tyrinėjimai atlikti dar 1909 metais.

Vėliau šios pagoniško laidojimo vietos dar ne kartą tyrinėtos. Iki šiol iš 54 sampilų ištyrinėta maždaug pusė.

„Minime Panevėžio gimtadienį atsispirdami nuo Aleksandros rašto 1503 metais. Bet šituose kraštuose gyventa kur kas seniau. Istoriškai įrodyta, kad jau nuo II amžiaus. Gal potvyniai buvo, gal pandemija, gal dar kažkas įvyko ir nuo dabartinių Berčiūnų žmonės kėlėsi ten, kur dabar gyvuoja Panevėžys“, – svarsto B. Pučkis.

Pasak paveldosaugininko, būtų įdomu ir vertinga patyrinėti ir senojo Panevėžio teritoriją, kur stovėta pirmosios miesto bažnyčios.

Juk dar iki ją pastatant čia jau gyventa. O istoriniai duomenys rodo, anot B. Pučkio, kad iki XVIII amžiaus pabaigos senieji panevėžiečiai, net ir turėdami katalikišką bažnyčią, atlikinėdavo savo pagoniškus ritualus.

Tarsi laiškas iš praeities ir dabar Nevėžio upėje ties Skaistakalnio parku, šiauriau nuo pėsčiųjų tilto, vandenyje tebestūkso didžiulis akmuo, pažymėtas runomis.

Paveldosaugininkai Panevėžį vadina siauruko paveldo sostine. P. ŽIDONIO nuotr.

Pavyzdys Europai

Kultūros paveldo srityje Panevėžys išties turi kuo didžiuotis.

Pasak B. Pučkio, unikalu, kad penktame pagal dydį šalies mieste stūkso net du autentiški vėjo malūnai, Ramygalos gatvėje žvelgiantys į viens kitą. Vienas jų moja sparnais naujai atgimęs, restauruotas, o kitas renesanso tebelaukia. Kol kas Savivaldybei nesiseka sutarti su pastarojo savininku dėl pastato priežiūros. Už netvarkomą kultūros paveldą jo šeimininkui Savivaldybė nustačiusi mokėti padidintą nekilnojamojo turto mokestį.

O 1940-aisiais baigtas statyti ir veiklą pradėjęs cukraus fabrikas, projektuotas vokiečių architekto Arno Funko, anot B. Pučkio, yra tikras to meto pramonės objektų šedevras.

„Šitas fabrikas buvo pramoninis europinio lygio pavyzdys. Geležinkelis ėjo iki pat fabriko, tiesiai iš sandėlio į vagoną produkciją kraudavo, veikė ir valgykla darbininkams, o kokios administracinės patalpos, dar ir gyvenamieji pastatai, skirti ne tik darbininkams. Gretimame pastate buvo netgi direktoriaus, inžinieriaus technologo būstai. Visas pramonės kompleksas!“ – pasakoja paveldosaugininkas.

Išskirtinis Panevėžys ir savuoju siauruku.

„Esame siauruko paveldo sostinė“, – sako B. Pučkis.

Kadaise Panevėžys aptarnavo pagrindinį Lietuvos siaurojo geležinkelio mazgą. Siaurais bėgiais traukinukas kursuodavo nuo Anykščių iki Panevėžio, per Joniškėlį, Pasvalį, Biržus iki pat Šiaulių gubernijos. Dabar likusi naudojama vienintelė veikianti atkarpa Panevėžys–Rubikiai.

Iki šiol išlikę autentiška garvežinė, vagonai, remonto dirbtuvės.

1940-aisiais baigtas statyti ir veiklą pradėjęs cukraus fabrikas, projektuotas vokiečių architekto Arno Funko, yra tikras to meto pramonės objektų šedevras. P. ŽIDONIO nuotr.

Gyvoji istorija

Panevėžyje saugomų kultūros paveldo objektų sąraše gausu ir meno kūrinių: paveikslų, skulptūrų, vitražų. Tarp tokių – Kristaus Karaliaus katedrą puošiantys sieniniai pano, taip pat vitražai Švč. Trejybės bažnyčioje, paveikslas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Aukštaitijos sostinė didžiuojasi pirmojo Lietuvos profesionalaus skulptoriaus Juozo Zikaro kūrybiniu palikimu. Bene garsiausias jo darbas Panevėžyje – buvusio banko Respublikos gatvėje skliautus remiančių atlantų skulptūros.

„Šitas pastatas – Panevėžio šedevras, tikras deimantas. Parodyti mūsų paveldo į jį galėtume atvesti italą, prancūzą ir tikrai išvystų ne ką prastesnius darbus nei Italijos, Prancūzijos lobynuose“, – sako B. Pučkis.

Vis dėlto paveldas yra ne vien tai, ką saugome, bet ir tai, ką suvokiame. Išsaugotas paveldas – mūsų istorija, savivertė, atsakymas, iš kur atėjome, kas esame ir kaip turime save vertinti.

„Kultūros paveldas yra bendruomenės, visuomenės, tautos turtas, gyvoji istorija. Nuo vieno kultūros paveldo prie kito einame per mūsų krašto istoriją. Iš praeities per dabartį į ateitį“, – sako B. Pučkis.

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Benjaminas Pučkis
• #Istorija
• #kultūros paveldo objektai
• #Panevėžys
• #Paveldosauga
• #vertybių registras