Mokytojų viliojimas rezultatų neduoda

Tokios blogos situacijos, kad panevėžiečiai net per socialinius tinklus ieškotų mokytojos savo atžaloms, tikriausiai dar nėra buvę.

Nors ir valstybė, ir savivaldybė mokytojus vilioja stipendijomis, apmoka studijas ar skiria pinigų įsikūrimui ir kelionėms į darbą, jaunų žmonių darbas mokykloje nevilioja.

Atidirbti į Panevėžį – vos trys

Jau ne pirmus metus Valstybinis studijų fondas pedagogikos studijas pasirinkusiems jaunuoliams siūlo mainus – už pasižadėjimą po studijų baigimo atidirbti bent trejus metus valstybinėje mokykloje kas mėnesį mokėti po kiek daugiau nei 500 eurų siekiančią stipendiją. Nors pedagogikos studijos gabiems jaunuoliams nemokamos, o stipendijos – gerokai didesnės nei kitų specialybių studentų, tokie įsipareigojimai net ir už solidžią finansinę paskatą jaunuolių nevilioja.

Sutartis su Valstybiniu studijų fondu pasirašė tik trys būsimieji pedagogai, sutinkantys po studijų ateiti dirbti į Panevėžio mokyklas: lietuvių kalbos mokytojos laukiama „Šaltinio“ progimnazijoje, pradinių klasių – „Vyturio“, o geografijos – Beržų progimnazijoje.

Visoje Lietuvoje tokių įsipareigojusių atidirbti pedagoginių studijų studentų – vos apie šimtą.

„Esu nusiteikęs pesimistiškai, nes ugdymo kokybės dabartinė valstybės politika tikrai negerina. Šiuo metu mokytojų masiškai trūksta, padėtis jau dabar katastrofiška.“

R. Baltušis

Į tikslines stipendijas gali pretenduoti visi baigiamųjų kursų didžiausio poreikio pedagogikos specializacijų studentai, t. y. siekiantieji tapti matematikos, lietuvių kalbos ir literatūros, prancūzų kalbos, vokiečių kalbos, fizikos, chemijos, biologijos, istorijos, geografijos, informacinių technologijų, pradinio ugdymo mokytojais ar specialiaisiais pedagogais.

„Ši priemonė, turinti paskatinti jaunus žmones rinktis darbą mokykloje, startavo tik pernai. Papildomas paraiškų vertinimas dar nesibaigė, bet per pagrindinį priėmimą sulaukėme virš šimto prašymų. Mokytojų mokyklos tikrai labai laukia“, – sako Valstybinio studijų fondo direktorius Ernestas Jasaitis.

Nors jauni pedagogai viliojami didelėmis stipendijomis ar kitomis finansinėmis paskatomis, tik vienetai ryžtasi ateiti į mokyklas. Asociatyvi nuotr.

Paramos pinigų neišnaudoja

Saldainį jauniesiems pedagogams bando įsiūlyti ir Panevėžio savivaldybė.

Nuo 2018-ųjų veikia jaunų specialistų pritraukimo į miesto ugdymo įstaigas ir pedagogų perkvalifikavimo programa. Panevėžio švietimo skyriaus specialistės Edos Vaičiūnės teigimu, kasmet šiai programai iš miesto biudžeto skiriama apie 10 tūkst. eurų, tik ne visuomet visos šios lėšos panaudojamos. Pernai išnaudoti 7894 Eur, 2021 m. – 9944 eurai.

Sugrįžti dirbti į Aukštaitijos sostinės švietimo įstaigas įsipareigojusiems būsimiems pedagogams Savivaldybė apmoka pusę mokesčio už mokslą, skiria 50 Eur kelionės išlaidoms sesijų metu arba vienkartinę 1000 Eur išmoką persikėlimo išlaidoms iš dalies kompensuoti.

Visa ši parama skiriama antro ir aukštesnio kurso studentams ir perkvalifikavimo programas, kurios yra trūkstamų specialybių pedagogų sąraše, studijuojantiems asmenims.

Praktiškai visi besikreipiantieji dėl paramos – Panevėžio kolegijoje ikimokyklinį ugdymą studijuojantys ir jau miesto darželiuose dirbantys asmenys.

Pernai sutartys dėl paramos, mainais įsipareigojant atidirbti miesto švietimo įstaigoje, pasirašytos su aštuoniomis pedagogėmis, 2021 m. – su 6-iomis.

„Praktiškai visos sutartis pasirašiusios jaunosios pedagogės jau yra dirbančios. Nežinia, ar dalis žmonių nežino apie tokią galimybę, ar išties mokytojo darbas nevilioja, bet šiemet kol kas sulaukėme tik trijų prašymų, nors juos pateikti beliko vos pora dienų. Panevėžio mokyklose mokytojų amžiaus vidurkis – 53,3 metų, jauni specialistai labai laukiami“, – sako E. Vaičiūnė.

Nėra kam mokyti

Kai jaunų žmonių nevilioja nei didelės stipendijos, nei kitos finansinės paskatos, mokytojų trūkumas mokykloms virsta netgi didesniu iššūkiu nei mažėjant gyventojų surinkti vaikų.

Norinčiųjų mokytis Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijoje šiemet būtų pakakę suformuoti keturioms pirmokų klasėms, tačiau vienos teko atsisakyti, nes nebūtų buvę kam mokyti.

Nors skelbimas, kad mokykla ieško pradinių klasių mokytojo, kabo jau nuo praėjusios žiemos, neatsiliepė nė vienas kandidatas.

„Gali būti, kad su panašia problema vėl susidursime – kitiems mokslo metams formuosime tris klases, nors turėsime tik dvi pirmokų mokytojas. Šiuo metu sunku pasakyti, iš kur gausime reikalingą pedagogą ir ar apskritai jį gausime“, – prisipažįsta „Šaltinio“ direktorė Zita Stripeikienė.

Anot jos, rasti, kuo pakeisti išeinančius mokytojus, – didžiulis iššūkis. O ieškoti bandoma įvairiais keliais, pasitelkiant ir asmenines pažintis.

Z. Stripeikienė svarsto, jog pagrindinė priežastis, kodėl jauni žmonės aplenkia mokyklas, – nedidelis atlyginimas. Be to, darbas nėra lengvas o šiuolaikinis jaunimas sunkaus nenori.

„Jeigu galima pinigus uždirbti lengvai, kam dirbti sunkiai? Dar viena priežastis – smarkiai pasikeitęs požiūris į mokytoją. Mokytojo vardas yra diskredituojamas, iškeliamos neigiamos darbo pusės. Mokytojas visuomet lieka kaltas, kad kažkas kažko nepadarė. Tad suprantama, kodėl jaunas žmogus nenori ateiti dirbti į mokyklą“, – mano Z. Stripeikienė.

Mokytojų ieško ir tėvai

Dar keblesnė situacija susiklosčiusi Velžio gimnazijoje.

Prasidėjus mokslo metams be pradinių klasių mokytojos likusių vaikų tėvai net patys per socialinius tinklus ieškojo pedagogo savo atžaloms.

Gimnazijos direktoriaus Rimto Baltušio teigimu, rasti pamainą išėjusiai mokytojai vargais negalais pavyko, bet atėjo žmogus, nors ir turintis diplomą, tokio darbo niekada nedirbęs.

Anot direktoriaus, gerai, kad mokykla turi galimybę pati pamokyti – savotiškais mentoriais tapo mokytojų padėjėjai, visą gyvenimą dirbę pradinių klasių mokytojais ir dar pajėgūs žinias perduoti naujam, patirties neturinčiam pedagogui.

Tačiau taip neturėtų būti – į mokyklas turėtų ateiti jau paruošti pedagogai.

„Kai prieš penketą metų ieškojome pradinių klasių mokytojo, konkurse į vieną vietą varžėsi aštuoni kandidatai, dabar – nė vieno. Ieškome užsienio kalbų mokytojo, specialiojo pedagogo, dar vieno logopedo, bet niekas neateina. Tiesiog pats bandau kalbinti kitose įstaigose dirbančius pedagogus ir pervilioti pas save. Bet jeigu ateis pas mus, tai kitoje mokykloje bus tuščia vieta. Tokie viliotiniai tarp mokyklų vyksta nuolat, o dirbti vis tiek nėra kam“, – konstatuoja R. Baltušis.

Anot jo, jeigu tik būtų tokia galimybė, jie mielai pasirašytų sutartis su studentais ir lauktų jų išskėstomis rankomis, kol baigs mokslus, tačiau tai, direktoriaus nuomone, tėra utopija. Jis įsitikinęs: Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos mokykloms dar yra vilčių taip prisikviesti būsimus mokytojus, bet ne mokykloms kaimiškosiose vietovėse.

„Esu nusiteikęs pesimistiškai, nes ugdymo kokybės dabartinė valstybės politika tikrai negerina. Šiuo metu mokytojų masiškai trūksta, padėtis jau dabar katastrofiška. Didžiulis procentas mokytojų, kuriems iki pensijos labai nedaug. Kai išeis jie, nebeliks, kam mokyti mūsų vaikų ir anūkų“, – mano R. Baltušis.

Z. Stripeikienė svarsto, jog pagrindinė priežastis, kodėl jauni žmonės aplenkia mokyklas, – nedidelis atlyginimas. Be to, darbas nėra lengvas o šiuolaikinis jaunimas sunkaus nenori.

Abejoja perkvalifikavimo nauda

Nors valstybė meta lėšas į mokytojų perkvalifikavimą, nauda iš to, mano R. Baltušis, menka. Jam nesuprantama, kaip per metus ar pusantrų iš, pavyzdžiui, rusų kalbos mokytojo paruošiamas pagalbos mokiniui specialistas ar informatikas.

„Galbūt gaus dalykinių žinių, bet tikrai negebės tinkamai vaikų paruošti egzaminams, juk tai ne vienų metų įdirbis. Mano akimis, tai visiškas švietimo sistemos žlugdymas. Negirdėjau, kad radiologas per metus galėtų persikvalifikuoti į kardiologą. Tai būtų žaidimas su žmonių sveikata. Bet čia lygiai taip pat žaidžiama su vaikų ateitimi“, – kalbėjo R. Baltušis.

Panašios kokybės, jo nuomone, yra ir mokymai pedagogams.

Pasak Velžio gimnazijos direktoriaus, dažniausiai juos veda jauni specialistai, išsilavinę, bet niekada nedirbę mokykloje. Ir tokie lektoriai du dešimtmečius jau dirbantį pedagogą pradeda mokyti, kaip reikia dirbti.

„Čia tas pats, jei pas verslininką ateitų koks jaunas lektorius ir pradėtų aiškinti, kad jo verslas niekam tikęs, nesvarbu, kad tavo sąskaitoje – ir šimtukai, bet pamokys, kaip dirbti geriau. 50 proc. atvejų tuomet baigtųsi bankrotu“, – palygino R. Baltušis.

Pajuto visu svoriu

R. Baltušis įsitikinęs: kad į mokyklas ateitų jaunų specialistų, pirmiausia reikia kelti pedagogų algas. Dažnai mokytojai dirba pusantro etato: kasdien turi po septynias pamokas, o po jų dar taiso mokinių darbus ir ruošiasi kitos dienos pamokoms. Už tokį krūvį galima gauti apie 1200 eurų į rankas. Bet tokio darbo palydovas – pervargimas ir perdegimas.

Dar viena didelė problema, anot R. Baltušio, apie kurią vis dar bijoma kalbėti, – įtraukusis ugdymas, kurį mokyklos jau pajuto visu svoriu.

Nors siekiamybė, kad bendrojo ugdymo mokyklose galėtų mokytis visi vaikai, realybė tokia, jog turintieji elgesio ir emocijų sutrikimų sunkiai pritampa mokykloje ir neretai sukelia pavojų kitiems vaikams ir pedagogams.

„Kai kurie tėvai įsivaizduoja, kad jų atžalos gali puikiai integruotis ir bendrojo ugdymo mokykloje, bet ta adaptacija neįvyksta. Taip, tie vaikai gauna padėjėjus, bet ir jie ne visuomet susitvarko, kai puola fiziškai stipresnis vaikas. Kartais palūžta ir padėjėjai, nes šie vaikai būna ir agresyvūs, su jais sunku susitarti, jie kandžiojasi, mušasi. O kai klasėje tokių yra du trys ar net šeši, apie kokią darbo kokybę galima kalbėti“, – rėžia R. Baltušis.

Mato prastėjančią padėtį

R. Baltušio nuomone, kai kuriais atvejais vaikui tikrai būtų geriau ugdytis specialiojoje mokykloje.

„Mūsų gimnazija turi sensorinį kambarį, bet vienas kambarys nepadės, kai tokių vaikų – per dvi dešimtis. Galų gale kokį pavyzdį rodome kitiems vaikams – nuolat kalbame apie toleranciją, atjautą, kito supratimą, bet kai jį užpuola agresyviai nusiteikęs vaikas arba kai mato, kad yra skriaudžiamas kitas, tai nėra normalu“, – švietimo skaudulius atskleidžia direktorius.

Kaip pastebi pašnekovas, paprastai tėvai, kurių vaikai mokosi, neturi elgesio problemų, nereiškia jokių pretenzijų mokyklai, yra dėkingi mokytojams. O tie, kurių atžalos nesistengia, nesimoko, negeba prisiimti įsipareigojimų, paprastai kaltina mokyklą, kad ji kažko nepadaro.

„Liūdniausia, kad padėtis tik prastėja. Švietimas nėra ta sritis, kur būtų galima eksperimentuoti, nes nuo tų eksperimentų nukenčia vaikai. Švietime linija turi būti tiesi ir viena kryptimi“, – pesimistiškai į ateitį žvelgia R. Baltušis.