-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Užbėgant už akių, noriu paneigti vis dar gyvą mitą, kad Lietuvos verslas moka MMA didžiajai daliai darbuotojų.
2017 m. įsigaliojus pakeistam Darbo kodeksui, minimalią mėnesinę algą galima mokėti tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Tokių darbuotojų Lietuvoje yra per 130 tūkst. ir tikrai ne visi iš jų gauna minimalią mėnesinę algą.
Maža to, daugelis ekonomikos sektorių ar įmonių savo darbuotojams moka gerokai daugiau nei MMA ir MMA klausimas joms aktualus tik kaip palyginamoji bazė atlyginimų indeksavimui.
Tačiau būtent dėl pastarosios priežasties MMA klausimas yra svarbesnis nei gali pasirodyti ir liečia visą šalies ekonomiką, verslus ir galų gale kiekvieną iš mūsų. Politikai, sąmoningai ar ne, naudojasi šiuo galingu politiniu instrumentu tarsi degtukais, kurie, naudojant juos atsakingai, gali sušildyti, tačiau gali ir nudeginti.
Eurofound duomenimis, Europos šalys pagal minimalaus darbo užmokesčio lygį yra suskirstytos į 3 grupes. Pirmai grupei priklauso šalys, kuriose minimalus mėnesinis darbo užmokestis svyruoja nuo 399 iki 840 eurų. Jai priklauso 11 valstybių – Lietuva, Lenkija, Latvija, Estija, Čekija ir kitos.
Į antrąją grupę patenka šalys, kuriose minimalus darbo užmokestis yra 887-1304 eurų per mėnesį (pvz. Portugalija, Ispanija, Slovėnija).
Trečiojoje grupėje – 6 šalys, kuriose minimalus darbo užmokestis yra 1700 eurų per mėnesį ir daugiau: Prancūzija, Vokietija, Belgija, Liuksemburgas ir kt. Didžiausias minimalus darbo užmokestis Europoje yra beveik 6 kartus didesnis už mažiausią (Bulgarijoje – 399 eurai, Liuksemburge – 2387 eurai).
Diskusijose su politikais ir mokslo bendruomene dažnai keliamas klausimas, kodėl Lietuvoje negalėtų MMA būti kaip ES senbuvėse iš trečiosios grupės?
Klausimas tikrai įdomus ir vertas ekonominio raštingumo egzamino.
Diskutuojant šia tema, kaip taisyklė, kalba vienaip ar kitaip pasisuka apie ekonominį našumą. Pasitelkime paprastą, bet iškalbingą pavyzdį – medinių padėklų kalimą. Vienas darbuotojas per valandą sukala 10 padėklų ir uždirba 10 eurų atlygį sau bei 10 eurų pelną įmonei. Darbuotojui atlygis pakyla iki 20 eurų ir įmonė turi tokių veiksmų variantus: 1) dirbti be pelno, kas verslui reiškia įmonės uždarymą ir darbuotojų atleidimą; 2) pakelti padėklų kainą ir kelti infliaciją (rinkos ekonomika ir konkurencija rinkoje dažniausiai šitos opcijos neleidžia); 3) dvigubai pakelti našumą, turėti patenkintą gerai apmokamą darbuotoją, dvigubą pelną ir išlaikyti stabilias kainas. Natūralu, kad trečiasis variantas atrodo tvariausias ir visiems priimtinas.
Diskutuojant apie įgyvendinimą paaiškėja, kad Liuksemburge arba Belgijoje padėklai nekalami (bent jau rankomis) – šį darbą atlieka visiškai robotizuotos linijos arba Belgijos kapitalo įmonės juos gamina mažiau išsivysčiusiose šalyse, kuriose ir mažesni darbo jėgos kaštai.
Toliau kalba pasisuka apie automatizacijos ir robotizacijos būtinybę, o taip pat apie verslumą, nacionalinio kapitalo mobilumą ir galų gale apie laiką… Taip, laiką, reikalingą sukaupti žinias, kapitalą ir talentus, kurie automatizacijos ir robotizacijos planus paverstų realybe.
Pakankamas laikas ir ekonominės sąlygos lėmė, kad darbo produktyvumas arba pridėtinė vertė, tenkanti vienam dirbančiajam (per metus), Liuksemburge yra 135080 eurų, Belgijoje – 89 671, Prancūzijoje – 76 422, o Lietuvoje – 36 300 eurų, kai ES vidurkis yra 62 037 eurų.
2017–2019 m. Lietuva pagal darbo našumą buvo 21 vietoje, 2020–2021 m. pakilo į 20 vietą. Rodikliai iškalbingi, tačiau jų nepaisoma ir Lietuva dar labiau mažina savo nacionalinį konkurencingumą, keldama MMA sparčiausiai visoje ES – 2023 m. MMA Lietuvoje buvo 51,4 proc. didesnis nei 2019 m. 2023 metais MMA Lietuvoje paaugo 15,1 proc., kai tuo tarpu planuojama, kad vidutinis mėnesinis atlyginimas šalyje augs 9,1 proc.
Didinant MMA, atitinkamai kyla kiti darbo užmokesčio kaštai, tačiau jei kartu nesukuriame daugiau vertės, tai įsukame infliacijos spiralę, su kuria, taip pat viena didžiausių ES, susidūrėme jau pernai.
Nepagrįstas MMA kėlimas trumpuoju laikotarpiu sukuria didesnį pinigų kiekį, už kurį nebūtinai Lietuvoje galėsime nusipirkti daugiau ir gyventi geriau.
Realybės nepaneigsi – pramonė lėtina apsukas, įmonės vis dažniau kalba apie žymius užsakymų mažėjimus ir, kaip prognozuoja ekonomistai, panaši tendencija tikrai išliks bent jau iki metų galo, o gal ir 2024 metais.
Įmonių bankrotų skaičius ES bei Lietuvoje sparčiai auga ir yra didžiausias nuo 2015 metų. Pildosi blogasis scenarijus, užprogramuotas dabartinėje MMA skaičiavimo metodikoje: aukštos infliacijos įtakotas, skubotai priimtas ir vėl nuo 2024 m. sparčiai keliamas MMA nepataikys į ekonominį nuosmukio ciklą ir smogs kitu galu – darbuotojų atleidimais ir bankrotais.
Neturėdama vienodų mokestinių paskatų investuoti į našumo didinimą, kokias turi estai, latviai ir lenkai, Lietuvos pramonė demonstravo ištvermę ir yrėsi prieš priešakinį vėją, įveikdama pafrontės ekonomikos statusą, išbrangusias žaliavas, energetikos išteklius ir sparčiai augančius darbo kaštus.
Deja, mūsų pramonės konkurencingumas tarptautinėse rinkose kris dar labiau dėl ketinimų nacionalinį kapitalą apmokestinti nesavalaikiais papildomais progresiniais, paveldėjimo ir kitais mokesčiais. Ar suvokiama, kad vien tokie svarstymai jau daro didžiulę žalą šalies investiciniam klimatui ir jo stabilumui?
Valdžios atstovai verslui, panašu, neduoda ne tik vienodų sąlygų, tačiau ir laiko. Norime sukurti „ekonominį stebuklą“ ir Švedijos, Prancūzijos ar kitos šimtmečiais besivysčiusios laisvosios ekonomikos lygį pasiekti per 40 nepriklausomybės metų. Kaip kitaip paaiškinti toliau beatodairiškai keliamą MMA, prisidengiant rūpesčiu socialiai jautriomis grupėmis ir ignoruojant žemiausią per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos konkurencingumo rodiklį?
Lietuvoje nutylimas dar vienas labai svarbus aspektas. Politiškai yra labai patogu demonstruoti rūpestį socialiai pažeidžiamiausiais, milžinišku tempu keliant MMA ir tarsi užliūliuojant juos, o taip pat demonstruojant, kokia gera mama yra valstybė ir kaip patogu būti niekada nesubręstančiais vaikais.
Ignoruojame faktą, kad rinkoje katastrofiškai trūksta visų kvalifikacijų specialistų, todėl dabar yra ypatingai geras laikas kiekvienam galinčiam bei norinčiam įgyti naują arba aukštesnę kvalifikaciją, taip kilstelėjant save į kitą socialinį lygmenį. Verslas jau eilę metų siūlo socialinę rūpybą sutelkti į perspektyvesnes ir tvaresnes sritis – darbuotojų perkvalifikavimą, pameistrystę ir socialiai žalingų lengvatų panaikinimą. Visuomenėje turime diegti supratimą, kad, žmogui investavus į savo naujus profesinius gebėjimus (žinoma, padedant valstybei), MMA dydis nebebus tiek aktualus, nes pati rinka jo kvalifikaciją įvertins gerokai dosniau. Savo profesine kvalifikacija pasitikinčio ir savarankiško žmogaus orumas visada bus daug vertingesnis nei politikų patetiškai eskaluojamos „orios išmokos“ ar „orus MMA“.
Daugelį metų kalbama apie tai, kad yra būtina keisti MMA skaičiavimo formulę. Pagaliau buvo nuspręsta į MMA skaičiavimo formulę įtraukti našumo kriterijų – Europos Sąjungos direktyva, numatanti produktyvumo susiejimą su MMA, įsigalios jau 2024-ųjų lapkritį. Sveikintinas žingsnis, kuris pridės daugiau ekonominės logikos ir depolitizuos sprendimų dėl MMA priėmimą neva rūpinantis socialiai pažeidžiamiausiais. Tačiau ar naujoje formulėje bus įvertinta, kiek nuo 2019 metų buvo sukelta MMA bazė? Ar įvertinsime tą faktorių, kad politikų dovanų maišas jau išsemtas ir jau kuris laikas visi populistiniai sprendimai yra daromi verslo bei nuo infliacijos nukentėjusių vartotojų sąskaita? Būtų sąžininga.
Verslas tikisi, kad priimant sprendimus dėl ES minėtos direktyvos įgyvendinimo Lietuvoje, bus įsiklausoma ir ieškoma bendro sprendimo tarp trijų pusių – vyriausybės, profsąjungų bei darbdavių.
Iki šiol buvo laikomasi tradicijos, kai išklausomos visos pusės, bet nusprendžia politikai. Tik ieškodami bendro sprendimo galime užtikrinti, kad nauja MMA formulė bus adekvatesnė ir atspindės realią ekonominę situaciją.
Vardinant tris grupes, į kurias yra skirstomos Europos šalys pagal minimalaus darbo užmokesčio lygį, liko nepaminėta ketvirtoji grupė.
Jai priklauso šalys, kurios neturi MMA – Danija, Italija, Kipras, Austrija, Suomija, Švedija.
Šių šalių tikrai neapkaltinsi socialiniu nejautrumu ar mažais atlygiais.
Tai kaip čia išeina? Gal yra dar kažkokia MMA formulės komponentė, Dieviškoji dalelė ar Higso bozonas? Pasirodo, kad yra ir jis bene svarbiausias – tai savitarpio pasitikėjimas ir gebėjimas susitarti.
Mantas Gudas, Panevėžio krašto parmonininkų asociacijos prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas
