Metalo išraiškos sapnuose ir tikrovėje

Metalo išraiškos sapnuose ir tikrovėje

 

Garsas apie Panevėžio krašte kartu su vyru kalvėje plaktuku mojuojančią moterį pasklidęs plačiai – žinomai kalvei Vigintai Jakubonienei net „Aukso vainikas“ už jos meistrystę buvo uždėtas.

Tautodailininkai Rolandas ir Viginta Jakuboniai Šilagalyje esančioje savo kalvėje žaizdrą užkuria kiekvieną darbo dieną.

Laikas nelaukia – ir užsakymus reikia pildyti, ir parodai ruoštis, ir naujų sumanymų įgyvendinimo nesinori atidėlioti. O tie sumanymai gabiems ir patyrusiems meistrams gimsta dažnai ir kartais gana netikėtai.

„Mano visi geriausi darbai – susapnuoti. Atsikeliu rytą ir žinau, kaip kas turėtų būti. Sapnuose matytą vaizdą nupiešiu ant popieriaus ir jau knieti kuo greičiau lėkti į kalvę, darbą pradėti“, – pasakoja kalvė V. Jakubonienė.

Kalvėje ant sienos kabo viena iš įdomesnių jos nukaltų saulučių, į kurią, kaip sako meistrė, sudėtas ilgas pasakojimas. Kūrinys vadinasi „Kaip baltų gentis prie Baltijos jūros su savo laivu plaukia žvejoti, paskui nušovė briedį, grįžę užsikūrė laužą ir susibūrė aplink jį“.

Ir iš tikrųjų, sekdamas metalinės saulutės forma bei spinduliais surasi ir žmones, ir laivą, ir žuvį, ir briedį, ir laužą. Kitos V. Jakubonienės nukaldintos saulutės taip pat labai iškalbingos – jos nepaprastai plastiškos, tarsi ažūrinės, bet labai tvirtos.

Saulutės – tai ne tik metalo kaliniai, bet ir tolimos praeities bei nūdienos susitikimo momentas, žadantis nusitęsti iki nežinomos ateities.

„Kiekvienam kūriniui stengiuosi suteikti prasmę. Jeigu nėra prasmės, kam tada iš viso daryti? Gal tik jaunam, pradedančiam meistrui galima kalti šiaip sau, bet ką, kad įgūdžių įgytų, technikos išmoktų. O vėliau, kai jau išmoks, kiekvienas darbas turi prabilti sava kalba ir išraiška“, – tikina kalvė.

Vis dėlto dailius kūrinius kalanti meistrė sau yra ganėtinai griežta.

„Kiekvieną darbą pabaigusi vis galvoju, kad galėjau padaryti geriau, kad visko iki galo dar nepasakiau“, – svarsto V. Jakubonienė ir, žiūrėk, vėl ima ir susapnuoja dar neregėtą metalo kompoziciją.

Viginta Jakubonienė kalvėje ne naujokė – jos rankomis jau nukalta daugybė įvairiausių darbų.

Žaidimai su metalu

R. Jakubonis – taip pat tautodailės kūrinių meistras, dalyvaujantis parodose, pelnęs pripažinimą. Jis, skirtingai nei žmona, savo būsimų kūrinių nesapnuoja. Kalviui idėjos gimsta kartais spontaniškai, kartais ilgai išmąstomos, sumanymas dėliojamas analizuojant senąsias tradicijas, galimybes.

Palyginęs sutuoktinių kaldintas saulutes iš karto atskirsi, kurie darbai kurio. Vyriškų saulučių bruožai tvirti, užtikrinti, kiek gruboki, bet taip pat iškalbingi.

„Stengiuosi daryti Aukštaitijos kraštui būdingas saulutes, o jose nėra ištaigingumo. Kartais leidžiu sau pažaisti, tarsi žengti žingsnį atgal, padaryti kreivai, be didesnio tikslumo“, – pasakoja R. Jakubonis.

Jis atkreipia dėmesį, kad aukštaitiškose saulutėse visada gausiau pievų augalų, o žemaitiškose – medžių, dažniau ąžuolo, lapų. Daugybę kalvių darbų – ir senųjų, ir dabartinių – išnagrinėjęs tautodailininkas sako, kad kiekvienas jų turi savo ypatybių, bruožų.

„Kas dirba labai lakoniškai, be jokių papildomų detalių, kam patinka tulpės ar verpstės motyvai, kam dar kitokie“, – kalba kalvis.

Gerai susipažinęs su senosios kalvystės tradicijomis, R. Jakubonis žino, kad anuomet, kai metalas būdavo labai brangus, dirbiniai dažnai būdavo kaldinami iš įvairių atliekų, senų pasagų ir kitų metalo liekanų. Jie negalėjo būti presciziškai dailūs, kokius galima nukalti dabar, o atrodė gerokai grubesni, netikslūs.

Ir dabar R. Jakubonio kur nors sąvartyne ar metalo lauže rastas senas surūdijęs geležies gabalas – pati mėgstamiausia kūrybinė medžiaga. Ji atveria plačias vaizduotės perspektyvas.

Kalvis traukia iš spintelės pusę seno ratlankio, gabaliuką nežinia kokiame šiukšlyne rasto, rūdimis apaugusio metalo gabalėlį.

„Čia tikri saldainiukai, bus skanu su jais dirbti“, – tarsi vaikas džiaugiasi vyras.

Bendraminčiams bei bendradarbiams Rolandui ir Vigintai Jakuboniams kalvėje užtenka ir vietos, ir įrankių.

Lemties atvesta

Puikiai įrengtoje R. ir V. Jakubonių kalvėje erdvės bei įrankių užtenka abiem meistrams.

Užkuriamas platus žaizdras, plevena skaisti liepsna, šalia jos du priekalai, du plaktukai – Vigintos kilnojamas nė kiek ne lengvesnis.

Iki raudonumo įkaitintas virbas daužomas tol, kol pradeda virsti saulutės spinduliu, lapeliu ar kitu sumanytu daiktu. Kai dirbama su pneumatiniu kūju, tuomet iš peties kalti nereikia, tačiau įtampa nė kiek ne mažesnė – reikalingas susikaupimas, atida, akių į šalį nė akimirkai nenusuksi.

Kaip sakoma, karštas metalas klaidų neatleidžia, gali nuskriausti labai skaudžiai. Ir Vigitai į veidą prie pat akies buvo įsmigusi atšokusi gaminamos žvakidės dalis, iki šiol randas likęs.

„Kartais pagalvoju, kam man toks darbas reikalingas. Juk sunku, po įtemptos dienos visą kūną skauda. Tai gal geriau kuo kitu užsiimti? Bet praeina laiko, vėl susapnuoju būsimus kūrinius ir suprantu, kad esu vis dėlto savo vietoje, kad teisingai pasirinkau“, – pasakoja itin retos moteriai profesijos atstovė.

Bet Vigita kalvėje neatsitiktinai. Darbo su metalu mokėsi 4,5 metų tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume.

R. ir V. Jakuboniai – meistrai, turintys aukštesnįjį savo profesijos išsilavinimą.

Ir susipažino jie tame technikume besimokydami. Rolandas, nutaręs sekti savo senelio kalvio pėdomis, čia mokytis įstojo.

„O mane pati lemtis tarsi už rankos paėmusi vedžiojo ir atvedė ten, kur reikia. Tikrai nesvajojau tapti kalve“, – sako V. Jakubonienė.

Surūdijęs seno metalo gabalas kalviui Rolandui Jakubėnui – pati geriausia kūrybinė medžiaga.

Pakeliui iš Žemaitijos

Aukštaitijoje jau kelis dešimtmečius gyvenanti žemaitė iš Akmenės rajono visada tikėjosi gyvenimą sieti su daile, o konkrečiau – svajojo apie scenografės profesiją.

Meninių gebėjimų turinti, gražiai piešianti mergaitė labai norėjo lankyti dailės mokyklą, bet jos arti nebuvo, tad mama leido į muzikos mokyklą. Vigitai puikiai sekėsi, bet per gyvenimą eiti vien su muzika nenorėjo.

„Visos mintys buvo tik apie dailę, nieko kito nenorėjau, tik įstoti į Klaipėdos menų fakultetą studijuoti scenografijos. Nuvažiavome su tėtuku dokumentų priduoti, bet pasirodė, kad tos specialybės nebebuvo, nebepriėmė jau į ją. Grįždami namo dar užsukome į Telšius. Kadangi labai norėjau piešti, nuėjome pažiūrėti į Taikomosios dailės technikumą. Taip ir tapau šios mokyklos studente“, – prisimena kalvė.

Vigita ir Rolandas mokėsi tame pačiame kurse. Baigę studijas abu gavo paskyrimus į Panevėžio rajoną.

Jis pradėjo dirbti dailininku kolūkyje, ji – reklamos biure. Pora apsigyveno kolūkio skirtame name Šilagalyje, čia sūnaus ir dukros susilaukė, o atėjus permainų metams sutuoktiniai pasuko į verslą.

„Septynerius metus molį minkėme, bokalus, namukus, įvairius suvenyrus darėme, pardavinėjome ir iš to gyvenome. Bet paskui pradėjome galvoti, kad reikėtų imtis darbo pagal specialybę – įkurti kalvę ir dirbti su metalu“, – pasakoja V. Jakubonienė.

Gerai susipažinęs su senosios kalvystės tradicijomis, R. Jakubonis yra santūresnis, jo darbai dvelkia konkretumu ir lakoniškomis linijomis.

Įmonę įkurti nebuvo lengva. Kalviams reikia ne tik sugebėjimo ir patalpų, o dar ir daugybės įrankių, priemonių. Bet visi sunkumai buvo įveikti ir štai jau daugiau kaip dvidešimt metų kalviai Jakuboniai garsėja visame krašte.

Šiandien jie žinomi meistrai, galintys įgyvendinti kiekvieną sumanymą, išpildyti užsakymą.

Sutuoktiniai aktyvūs Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos nariai. Daug dirba, kuria ir, kaip patys sako, vis mokosi, tobulėja.

Su skaniais pyragais

Žinoma, gyvenimas ne tik kalvė. R. ir V. Jakuboniai džiaugiasi vaikų – Godos ir Egidijaus – pasiekimais, pirmosiomis anūkų sėkmėmis. Anūko – pirmoje klasėje, o anūkėlės – pirmuosius žingsnelius žengiant. Be darbo kalvėje, sutuoktiniai turi ir įdomių pomėgių.

„Mano hobis – triušiai, o Rolando dviračiai. Remontuoja juos, restauruoja, ypač domisi senoviniais. Jo restauruotų dviračių ekspoziciją galima pamatyti Biržų rajone, Sodeliškių dvaro sodyboje esančiame senovinės technikos muziejuje“, – pasakoja Vigita.

Jos auginami triušiai taip pat verti pasigėrėjimo. Prancūzijos avinai – stambių triušių veislė. Iš kitų jie išsiskiria kabančiomis ausimis – išskėstų ausų ilgis net iki 45 centimetrų gali siekti.

„Po kaklu galima ausis surišti“, – juokiasi triušių augintoja, daug laiko skirianti gausiam savo numylėtinių būriui.

O dar, kaip ir dauguma kitų krašto moterų – Vigita puiki šeimininkė: ir daug daržovių, gėlių auginanti, ir skanius pyragus kepanti.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų