-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Anglijoje šaknis įleidžianti Ieva Bagvilaitė dėkinga gimtajam Panevėžiui, paklojusiam jos kūrybiškumo pamatus.
Čia ji gyveno iki jai sukako aštuoniolika.
Baigusi Juozo Miltinio gimnaziją išvyko į Angliją studijuoti iliustracijos Bristolio universitete.
Studijas mergina baigė 2021-ųjų liepą – pačiame kovido įkarštyje.
„Prieš studijų pabaigą tarp bendraamžių studentų dažnai kildavo klausimas: „Kas toliau?“ Tiek daug laiko praleidžiame mokymosi įstaigose – darželiuose, mokyklose, universitetuose – ir būtent dėl to sunku įsivaizduoti, kad tik mokslų pabaigoje prasideda pats gyvenimas bei karjera“, – svarsto Ieva.
Turbūt tai ją dabar ir džiugina labiausiai – nebereikia mąstyti apie universitetą, jau gali susitelkti į tai, kas tave domina.
„Prisimenu, mokykloje mokytojai sakydavo: „Jūs pasiilgsite mokyklos, vėliau bus sunku.“ Tačiau man buvo atvirkščiai – jaučiuosi gerai dabar, kai esu suaugusi ir galiu priimti sprendimus pati“, – sako I. Bagvilaitė.
Ievai ne kartą teko įsitikinti: gyvenimas kupinas netikėtumų.
Besimokydama gimnazijoje ji piešė ir kūrė tiesiog savo malonumui, baigė Panevėžio dailės mokyklą.
Ir nuolat jautė, jog nėra radusi savo srities – menai, matematika, biologija ir fizika jai sekėsi vienodai gerai.
Vis dėlto labiausiai ji mėgo kurti. Pamatė didžiausią netikėtumą ir suprato, jog menas gali tapti gyvenimo varikliu.
Prieš abitūros egzaminus, kai klasėje daugėjo kalbų apie karjerą, Ieva apie tai labai daug diskutavo su drauge, svarsčiusia išvykti į užsienį. Mat Lietuvoje, anot jos, būtų sudėtinga kurti ateitį – ypač menų srityje.
„Kad apsispręsčiau, ką apie tokią alternatyvą mąstau, peržvelgiau atsiliepimus ir diskusijas internete. Beskaitant kilo įspūdis, jog užsienis kupinas galimybių bei jaukios ateities, kurią galėčiau turėti tapusi menininke. Tuo metu mąsčiau, jog Lietuvoje vertinami tik tiksliuosius mokslus baigę žmonės, netikėjau, kad pavyktų išgyventi iš savo kūrybos“, – pasakoja Ieva.
Iš pradžių I. Bagvilaitė taikėsi į Daniją, kur studijos būtų buvusios nemokamos. Tačiau dėl trumpo meninių darbų pridavimo termino panevėžietei pritrūko laiko.
Vėliau jos akys nukrypo į Anglijos aukštąsias.
Tarp jų buvo ir iliustracijos kursas Bristolio Vakarų Anglijos universitete.
Įdomu, jog talentingai panevėžietei į paklausimą atsakė net ir prestižinis Kembridžo universitetas, tačiau nenorėdama keliauti į užsienį viena, Ieva kartu su drauge pasirinko studijas Bristolyje.
Be to, suskaičiavo, jog gyvenimas Kembridže jai būtų pernelyg brangus.
Bristolis I. Bagvilaitei pasirodė gana meniškas miestas. Už kiekvieno kampo galima rasti tapytų sienų, dauguma mažų parduotuvių samdo menininkus, kad papuoštų jų erdves.
„Kaip ir daugelyje Anglijos miestų, čia vyrauja barų kultūra. Kiekviena vieta demonstruoja savo individualumą gyva muzika, gėrimais ar maistu“, – pažymi panevėžietė.
Jai Bristolyje išties patinka gyventi, čia neretai apsilanko muzikos kūrėjai, lengva pasiekti meno galerijas ar dalyvauti teatro improvizacijos pamokose.
Tačiau pradžia Anglijoje nebuvo tokia romantiška. Vos atvykusios Ievos laukė netikėtumas.
Mokykloje ji anglų kalbos mokėsi bemaž aštuonerius metus, tačiau Jungtinėje Karalystėje suprato, kad išties nemoka kalbėti angliškai.
„Pradžioje tikrai buvo sunku suprasti žmones, bet per kasdienę praktiką greitai patobulėjau“, – džiaugiasi Ieva.
Visgi Anglijoje yra keletas I. Bagvilaitei nepriimtinų socialinių normų.
Mieste, lyginant su Lietuva, mėtosi kur kas daugiau šiukšlių, nes trūksta šiukšliadėžių. Policija daug atlaidesnė nusikaltėliams.
„Kai įvyksta vagystės, pagal jų taisykles, negalima sustabdyti vagies, nes tai pažeistų jo teises. Prie to buvo sunku priprasti“, – neslepia Ieva.
Visgi I. Bagvilaitė svarsto, kad veikiausiai Bristolis arba koks kitas Anglijos miestas taps jos nuolatiniais namais.
„Mano šeima išsibarsčiusi, susiburti visiems draugėn sunku. Aš vis dar apsilankau Lietuvoje kas metus ar dvejus, bet tai nebe tie namai, kuriuos prisimenu. Dauguma mano pažįstamų nukeliavo savais keliais, nes gyvenimas juda į priekį“, – kalba I. Bagvilaitė.
Kaip pati sako, jos buvę namai dabar – tik dulkės ir nebaigti tvarkyti popieriai.
„Aš į tai nežiūriu liūdnai, grįžtu aplankyti kapų ir padėkoti toms vietoms, žmonėms, kad dabar esu ten, kur esu“, – sako Ieva.
I. Bagvilaitė nesigaili pasirinkusi studijuoti užsienyje. Šis laikas buvo labai turiningas. Daug sužinojo ne tik apie anglų kultūrą.
„Iš pradžių buvo labai sunku! Su drauge gyvenome mažame kambaryje, keliaudavome apie tris valandas iki universiteto ir dar tris atgal autobusu, nes nepakako lėšų išsinuomoti kitą būstą“, – pasakoja Ieva.
Kaip dažnai juokaujama tarp studentų, maistą merginoms atstojo bulvės ir dešrelės.
Nors ir buvo sunku, pirmuosius studijų metus ji vertina puikiai.
„Mokėmės apie meno svarbą, kaip spausdinti ir rišti knygas, naudotis dauguma medžiagų bei išteklių, esančių mūsų fakultete. Buvo įdomu pažvelgti į savo bendraamžių kūrinius, diskutuoti apie įvairius projektus“, – sako I. Bagvilaitė.
Aišku, pasitaikė kultūrinių skirtumų.
„Kai kurie anglai baisėjosi, kiek ilgai mums tenka keliauti iki universiteto, kad savaitgaliais negalime eiti į vakarėlius ir kad mums vos užtenka pinigų maistui“, – pamena Ieva.
Pabaigusi universitetą I. Bagvilaitė liovėsi kūrusi. Ir tai truko ilgokai.
„Sakyčiau, kad per pandemiją tiek daug mokantis namuose man tarsi perdegė lemputė. Reikėjo laiko atsigauti“, – svarsto Ieva.
Kai grįžo prie kūrybos, pajuto, kad tai padeda išreikšti emocijas, atsipalaiduoti arba tiesiog nuspalvina kasdienybę.
„Manau, kiekvienas atranda tai, kas jam patinka. Vieni gamina, kiti mezga, kažką taiso. Taip aš ir jaučiuosi menuose – man tai dar viena gyvenimo dalis“, – teigia pašnekovė.
I. Bagvilaitės kūryba nuolatos keičiasi. Per visą laiką ji ėmėsi labai skirtingų dalykų – tapė, lipdė, skaptavo, braižė.
„Sunku atrasti savo nišą. Daugiausiai dirbu su mišria kūryba. Išsiskiriu spalvų gama, naudoju ryškias ir tamsias spalvas su lygiomis linijomis“, – pasakoja jaunoji menininkė.
Labiausiai ją įkvepia kitų menininkų darbai. Tai nebūtinai iliustracijos, bet ir filmai, muzika ar kompiuteriniai žaidimai.
Daugelio senų siaubo filmų Ieva nebuvo mačiusi, kadangi mama neleisdavo jų žiūrėti.
„Kasdieninėje rutinoje irgi randu keletą įkvėpimo žybsnių. Labai patinka būti gamtoje, stebėti aplinką. Darbovietėse ar namuose vykstančias situacijas norisi paversti į komiksą ar į kokį animacijos įrašą“, – sako Ieva.
Jos manymu, daugelio menininkų darbai turi daug prasmių ir kompleksinių teorijų. O jai patinka kurti instinktyviai.
„Gana sunku rasti pusiausvyrą tarp meno ir idėjos, kadangi nesinori, kad idėja būtų per daug nuspėjama arba menas per daug interpretuojamas“, – sako Ieva.
Mama Ievai pasakojo, kad kai ji buvo dar kūdikis, tik pradėjusi ropoti ir imti daiktus į mažas rankutes, kartą grįžusi namo ją rado žaliu, vandeniu nenuplaunamu žymekliu numarginusią visas namų sienas, baldus, parketą ir savo veidą.
„Manau, po to įvykio mama jau žinojo, kuo aš tapsiu“, – juokiasi Ieva.
I. Bagvilaitė svarsto, jog gimtasis Panevėžys ir aplinka, kurioje augo, labai padėjo atsiskleisti jos kūrybiškumui.
„Kai išskridau į Angliją, Panevėžyje įvyko didelės permainos. Ir tai labai pakeitė mano gimtojo miesto įvaizdį. Bet mano širdyje Panevėžys vis dar yra tylus, su skylėtais pėsčiųjų takais ir duobėtomis gatvėmis“, – šypteli I. Bagvilaitė.
Paklausta, kas jai yra sėkmė, Ieva svarsto, kad teoriškai jai atrodo tai beveik nepasiekiama.
„Tai gali būti kažkas, ką galima laikyti rankoje, bet niekada neliesti pirštais. Mes, žmonės, vis keliame sau aukštesnius sėkmės kriterijus, todėl jos apibrėžimas nuolat keičiasi. Tai nebus tai, ką mes pasiekiame, bet tai, kuo norime būti“, – samprotauja mergina.
Todėl ji nematuoja savo sėkmės ir stengiasi susitelkti į dabartį.
„Norėčiau gyventi iš savo kūrybos. Turiu daug noro kurti animacijas, atidaryti savo bendrovę. Bet tai – labai ilgaamžiai planai“, – svarsto I. Bagvilaitė.
Kol kas mergina tiesiog svajoja pakeliauti po pasaulį ir įsigyti naminį gyvūnėlį.
„Kas laukia ateityje, ateis savaime. Gyvenimas nenuspėjamas, tad nesvajoju per daug, nes nežinia man suteikia noro smalsauti, kas gi bus toliau“, – šypteli pašnekovė.
