-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prestižine Karalienės Mortos premija už netradicinį požiūrį ir pasiekimus apdovanoto Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkių kolektyvo „Ašarėlė“ narė Rugilė Jakštaitė, daugelį nustebindama, pasirinko ne muzikos, o interjero dizainerės kelią.
Šią specialybę Vilniaus dailės kolegijoje studijuojanti Rugilė nuo muzikos visgi nenutolo: groja kanklėmis ir gitara, dainuoja – tiek viena, tiek draugų rate.
Kol lankė Muzikos mokyklą, Rugilė neturėjo abejonių, kad nori groti ir ateitį sieti su muzika.
Visgi atėjus laikui pasirinkti studijų kryptį, ji sau ir kitiems netikėtai nusprendė sukti į interjero dizainą.
„Žinojau, kad meilės muzikai nepaleisiu niekada, tad kodėl nepabandžius ko nors naujo? – tokį sprendimą paaiškina Rugilė. – Vis iškyla vaikystės prisiminimai, kad žaidžiant su lėlėmis man labai patikdavo dekoruoti jų gyvenamąją vietą, dėlioti jų baldus. Galbūt ir pati nesusivokiau, kaip likimas nuvedė teisingu keliu.“
Panevėžietė atvira: atvykusi studijuoti į Vilnių jautėsi suglumusi. Nepaleido mintys, ar tikrai pasirinko teisingiausią kelią.
„Namų ilgesys kankino ilgą laiką. Jaučiausi visai nepritapusi sostinėje. Mokslams įsivažiavus ir Vilnius tapo mielas, ir nerimas išnyko. Dabar esu labai laiminga“, – šypsosi Rugilė.
Pirmą dieną nukeliavusi į paskaitas, jautėsi lygiai taip pat, kaip pirmoje klasėje. Visi aplinkui buvo nepažįstami ir išsigandę.
„Bėgant laikui atsirado ir naujų draugų. Gyvendama studentišką gyvenimą išmokau, kad dabar viską turiu daryti pati, būti savarankiška. Negaliu taip lengvai numesti tėvų valiai, kaip galbūt galėdavau anksčiau“, – sako studentė.
Studijuodama interjero dizainą R. Jakštaitė vis tiek liko su muzika, lydinčia ją nuo mažų dienų.
„Juk kiekvienas kūdikis gimdamas jau yra savotiškas dainininkas“, – juokiasi Rugilė.
Bet išties viskas prasidėjo nuo mamos lopšinių, o ir šeima labai muzikali. Prosenelis griežė smuiku, senelis – akordeonu, vasaros kaime buvo nuolatos lydimos muzikos.
„Dar ir dabar prisimenu jos skambesį. Vėliau ir pati pradėjau eksperimentuoti, nuolatos dainuodavau, mėgdavau tėvams rengti koncertus namuose“, – pasakoja R. Jakštaitė.
Keista, bet talentingos kanklininkės, daugybės tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatės pirmasis pasirinkimas nebuvo kanklės.
Ji norėjo išmokti skambinti pianinu. Susiklosčius aplinkybėms, Rugilė negalėjo tapti pianiste, muzikaliai mergaitei pasiūlyta lankyti kanklių pamokas. O ten vėliau išmoko groti ir pianinu.
„Ironiška, kad dabar kankles myliu labiau nei bet kokį kitą instrumentą. Turėjau nuostabiausią mokytoją pasaulyje – Rimą Mureikienė. Ji buvo didžiulis autoritetas. Jei nebūčiau grojusi kanklėmis, nebūčiau sutikusi tiek daug nuostabių žmonių, be kurių dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – sako R. Jakštaitė.
Nuo pirmo susitikimo kanklės Rugilei tiko kaip čia buvusios.
Kadangi dabar kanklėmis negali mėgautis taip dažnai, kaip anksčiau, R. Jakštaitė ir kitos ansamblio „Ašarėlė“ merginos stengiasi kuo dažniau grįžti į gimtąjį Panevėžį, kad galėtų sugroti kokiame renginyje.
„Jei mėgsti tai, ką darai, viskas ir eisis lengvai. Visada atrasi tam laiko ir dar pasisemsi džiaugsmo bei pilnatvės“, – svarsto Rugilė.
Kanklių skambesys – labai gilus ir jautrus. Kai R. Jakštaitė groja, melodijos ją tarsi užliūliuoja. Sako tuomet jaučianti visišką ramybę.
„Galiu pasinerti į įvairiausius apmąstymus, pabėgti nuo realybės. Taip dažniausiai ir darydavau. Kai glumindavo įvairiausios mintys – aš grodavau. Kadangi įgudusios rankos pačios groja, nereikia net susikaupti, galima visiškai atsipalaiduoti ir mėgautis kanklių skambesiu“, – sako R. Jakštaitė.
Anksčiau R. Jakštaitė negalvojo, kad yra labai didelė patriotė. Laikui bėgant suprato, kad dalis to, ką ji daro, skirta Lietuvai.
„Kanklės – tautinis instrumentas, mūsų paveldas. Labai džiaugiuosi, kad galiu dalintis jų muzika su kitais. Daugelis yra pripratęs prie tradicinių kanklių skambesio, tačiau labai gera pamatyti žmonių reakcijas, kai išgirsta, koks išties platus muzikos asortimentas ir kokių galimybių turi būtent koncertinės kanklės“, – sako Rugilė.
Ansamblyje ji groja įvairią muziką. Bet turbūt daugiausia – liaudies dainas.
„Visgi tai mūsų protėvių palikimas, kurio negalime užmiršti. Turime juo didžiuotis ir skleisti kitiems“, – mano kanklininkė.
Kiekvienas muzikantas iššūkius ar sunkumus priima savaip. Rugilės manymu, didžiausias jų – būti pastebėtam, išgirstam.
„Vienaip ar kitaip mes vis tiek norime patvirtinimo, kuris mums būtų kaip ramstis, varomoji jėga. Turėjau didžiulį palaikymą iš šeimos, draugų, aplinkinių“, – sako kanklininkė.
Anot R. Jakštaitės, visada smagu, kai esi įvertintas, pripažintas. Bet tai galima pasiekti tik tada, kai esi tikras dėl to, ką darai.
„Didžiausias pripažinimas ateina, kai tu nebandai to siekti, o viską darai savo malonumui. Stengtis visada būtina, bet reikia nepamiršti likti jautriam ir atviram“, – įsitikino muzikantė.
Muzika – Rugilės gyvenimas. Nebuvo ir nėra dienos be jos.
„Visi aplinkiniai garsai man savotiška muzika. Kasdien eidama į kolegiją ar iš jos, klausausi muzikos. Su draugais lankomės koncertuose, mėgaujamės gatvės muzikantų pasirodymais. Gal ne visada pastebime, bet muzika mus supa visur – reikia tik įsiklausyti“, – atkreipia dėmesį R. Jakštaitė.
Gražiausius ir ryškiausius atsiminimus Rugilei paliko pirmasis ir paskutinysis koncertas Panevėžio muzikos mokykloje.
Per pirmąjį ji susipažino su sceniniu jauduliu.
„O paskutinis koncertas buvo tarsi atokvėpis. Vertė susimąstyti apie nueitą kelią, kiek daug gavau patirčių ir kiek daug išmokau per tuos metus. Daug keliavome, grojome įvairiausiuose koncertuose“, – mena Rugilė.
Šią panevėžietę drąsiai galima vadinti tikru talentų rinkiniu. Ji ir kankliuoja, ir groja gitara, ir dainuoja, ir nuostabiai piešia.
„Niekada nebandžiau idealiai piešti. Tiesiog stengiuosi realizuoti savo idėjas, jausmus. Vieni tai daro žodžiais, kiti – veiksmais, o aš – per muziką ir piešimą“, – sako R. Jakštaitė.
Rugilė svarsto nesanti kuo nors ypatinga, iš gyvenimo daug nereikalauja. Stengiasi gyventi įdomiai ir visas patirtis – blogas bei geras – priima kaip savimonės augimą.
„Didžiausias mano siekis – būti laiminga. Iš laimės ir meilės gyvenimui ateina ir visi norai“, – šypsosi panevėžietė.
Kai tik gali, iš Vilniaus grįžta į Panevėžį. Čia jaukiai leidžia laiką su šeima, susitinka su senais draugais, dalinasi įspūdžiais ir prisiminimais.
O kartais viena išeina pasivaikščioti po miestą, su juo pabūti ir pasvajoti.
