-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šios ekspozicijos darbai kurti Vinco Krėvės-Mickevičius dramai „Skirgaila“. Juose atsiskleidžia veikėjų charakteriai, medžiagos, kostiumo variacijos. Darbai atlikti mišria technika – kompiuterinėmis programomis ir piešti ranka ant spaudo. Tai – pirmoji asmeninė panevėžietės paroda.
Daugiau jos kūrinių kartu su kitų Vilniaus dailės akademijos studentų darbais galima apžiūrėti ir Kauno valstybiniame lėlių teatre.
Šia paroda studentai paneigė stereotipą, kad lėlių spektakliai skirti tik vaikams. Parodoje D. Grigaitė perteikė H. K. Anderseno pasakos ,,Skiltuvas“ emocinį bangavimą, išskirtinėmis, pačios kurtomis lėlėmi, o šekspyriškąjį Hamleto pasaulio trapumą įprasmino lėlių eskizais.
Lėles siuva ir Dominykos mama Rasa. Kadaise savo dukrai pagrandukei pasiuvusi lėlytę, R. Grigienė taip susižavėjo šiuo darbu, kad vienas rankdarbis virto kolekcija, o kolekcija – į vaikystę grąžinančia pirmąja lėlių paroda, prieš trejus metus pristatyta Panevėžio „Šaltinėlio“ bibliotekoje.
Anot būsimos scenografės, kiekvienas kūrėjas turi savą braižą, todėl ir jos kiekvienas darbas turi savo stilių bei nuotaiką. Asmeninio archyvo nuotraukos
Dominykos šeimoje visi turi menininko gyslelę. Namuose visada buvo galima rasti įvairių meno raiškos priemonių, o vaikai buvo skatinami jomis naudotis ir eksperimentuoti.
Kūrybiškumu ir kiek kitokiu pasaulio matymu D. Grigaitė išsiskyrė dar vaikystėje.
Darželyje labai mėgo piešti, klijuoti ir dažyti.
„Atmintyje įstrigę, kaip močiutė moko tinkamai laikyti pieštuką ir spalvinimo knygelėje spalvinti tolygiai, neišlendant iš linijų“, – šypteli Dominyka.
D. Grigaitės specializacija – teatro scenografija. O teatras, anot Dominykos, išties magiškas. Dominyka turėjo galimybę jį pažinti visokį.
Teatras, būsimosios scenografės nuomone, keičiasi priklausomai nuo žiūrovų poreikių, tad visą laiką kitoks pasirodo ir jai pačiai.
„Teatras tuo ir įdomus, kad jame dingsta visi gamtos įstatymai, gali tapti kuo nori, kokiame tik nori pasaulyje“, – sako Dominyka.
Jos mama dirbo teatre, o tai leido Dominykai susipažinti su šia išskirtine vieta iš arčiau. Teatre ji atrado labai spalvingą pasaulį ir begalę išraiškos priemonių.
Iki šiol prisimena tą jaudulį, kai pirštais vedžiodavo dar tik statomo spektaklio pjeses.
Baigusi Panevėžio V. Mikalausko menų gimnaziją, D. Grigaitė jau tvirtai žinojo, kad savo gyvenimą nori sieti su menu, ir pravėrė Vilniaus dailės akademijos duris.
Scenografija, pasak panevėžietės, labai plati sritis, apimanti ir scenos vizualizaciją, ir nuotaiką, ir kostiumus, ir grimą, ir apšvietimą, ir lėles, ir įvairiausius rekvizitus.
Tad scenografui privalu labai daug žinoti ir išmanyti.
Anot D. Grigaitės, Vilniaus dailės akademijos aplinka jai pasirodžiusi labai įvairiapusiška, nors studijų pradžioje dėl pandemijos paskaitos vyko nuotoliu.
„Pasibaigus karantinui, prasidėjo visai kitoks darbas su bendrakursiais ir dėstytojais. Pamažu tą aplinką prisijaukinau, atsipalaidavau, nes pradėjo supti žmonės, turintys tų pačių interesų“, – džiaugiasi Dominyka.
Paklausta, ką jai reiškia galimybė kurti, D. Grigaitė svarsto, kad tai – būtinybė.
Anot menininkės, visada gera turėti alternatyvų, o kūrybiškumas – būdas susikurti tas alternatyvas.
Kūrybinio įkvėpimo Dominyka semiasi iš žmonių, su kuriais dirba ar leidžia laisvalaikį, mažų ir didelių gyvenimo nuotykių, kitų menininkų ar tiesiog malonios muzikos.
Anot Dominykos, kiekvienas kūrėjas turi savo braižą. Todėl ir kiekvienas jos darbas turi savo stilių bei nuotaiką.
„Sakyčiau, savo darbuose galiu įžvelgti minimalizmą su akcentinėmis detalėmis. Bet labiausiai dominuoja spalvos“, – apibendrina D. Grigaitė.
Parodos “Miksas” atidarymas teatre „Menas“. Asmeninio archyvo nuotr.
D. Grigaitė sako nepasikliaujanti tik sėkme. Ji įsitikino, kad toji sėkmė labai keistas dalykas – be sunkaus darbo jos neprisišauksi.
Kol studijuoja, D. Grigaitė blaškosi tarp dviejų miestų. Studijos Vilniuje, šeima – Panevėžyje.
Tačiau į gimtąjį miestą sugrįžta tikrai dažnai.
O su Panevėžiu ją sieja daug prisiminimų. Mintyse vis dar labai ryškūs Aukštaitijos sostinės gimtadieniai.
„Tai šventė, kai miestas tampa teatrališkas. Kur bepasisuksi, vis kas nors vyksta, vis ką nors naujo gali pamatyti ir sudalyvauti. O kokią šventinė eisena, kai skanduoji savo mokyklos vardą kartu su mušamais būgnais ar mojuoji spalvinga atributika!“ – su ilgesiu ir susižavėjimu kalba D. Grigaitė.
Dabar Dominyka gyvena pavasario nuotaika, kasdien darbuojasi akademijos studijoje, pro kurios langus matyti Bernardinų sodas.
Ji džiaugiasi net ir dirbdama galinti stebėti, kaip keičiasi gamta.
Nors kūryba reikalauja išties nemažai laiko, D. Grigaitė jo randa ir kitoms aistroms. Ji – didelė muzikos ir filmų mėgėja. Ir labai norėtų pakeliauti, pamatyti pasaulio, įgauti naujų potyrių ir pomėgių.
