-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kūrybingą sielą ji atskleidžia ir eksperimentuodama su savuoju stiliumi. V. Želnytės artimieji jau turbūt nesuskaičiuotų, kiek kartų ji buvo pakeitusi plaukų spalvą.
„Baba juokauja, kad esu išbandžiusi visas vaivorykštės spalvas“, – šypsosi Viltė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kurti lygu gyventi – tokie žodžiai puikiai apibūdina V. Želnytę. Tačiau ir be kūrybos jos gyvenime veiklų netrūksta.
Viltė – Kauno technologijos universiteto verslo ir antreprenerystės antrojo kurso studentė, aktyvi Studentų atstovybės ir organizacijos „BEST Kaunas“ narė. BEST, arba Board of European Students of Technology yra ne pelno siekianti, tarptautinė studentų organizacija, kurios pagrindinė misija yra skatinti tarptautiškumą, vienyti įmones, universitetus ir studentus.
Dar V. Želnytė – universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto pradžios mentorė. Jai patikėta pirmakursiams padėti įsilieti į universiteto gyvenimą, supažindinti su jo tvarka.
„Ši veikla man suteikė daug džiaugsmo, nors prieš metus net nebūčiau pagalvojusi, jog turėčiau drąsos tokiam dalykui“, – džiaugiasi Viltė.
V. Želnytė svarsto būtent universitete atsiskleidusi, tapusi žymiai drąsesnė, nebebijo bendrauti su žmonėmis, pasisakyti ir tiesiog veikti.
Nors iš pradžių tikrai nepastebėjo, jog studentiškas gyvenimas būtų ką nors pakeitęs, tačiau jau antrame kurse V. Želnytė pamatė, kiek daug paaugo.
„Dabar sunkiai galėčiau rasti sąsajų su savimi, kokia buvau anksčiau. Mokykla liko lyg blankus prisiminimas. Atsikrausčiusi į Kauną per vienerius metus paragavau ir patyriau daugiau gyvenimo nei per dvylika metų mokykloje“, – pažymi Viltė.
V. Želnytė – viena geriausiai mokyklą baigusių Panevėžio rajono abiturientų. Velžio gimnazijos buvusios auklėtinės anglų kalbos abitūros egzaminas įvertintas šimtuku.
Velžietė neslepia galvojusi apie studijas užsienyje, tačiau galiausiai apsisprendė likti Lietuvoje. Ir to tikrai nesigaili.
Nors jos anglų kalbos žinios buvo įvertintos aukščiausiu balu, ne dėl to ji mokėsi šios kalbos. Sako, jog įsimylėjo patį procesą.
„Man iš prigimties labai smalsu sužinoti, išmokti kuo daugiau dalykų apie anglų kalbą. Jos mokymasis man niekada neatrodė kaip darbas ar privalomas dalykas. Tai tapo mano pomėgiu“, – savo sėkmės paslaptį atskleidžia Viltė.
Už tai ji labai dėkinga savo anglų mokytojai Rasai Stakienei. Dėl šios pedagogės užsidegimo ji ir atrado malonumą mokytis.
„Sakau, kad turėjau geriausią anglų mokytoją, kokios tik galėčiau paprašyti Visatos. Tik mokytojos dėka ir milžiniškomis pastangomis pavyko gauti tokį aukštą įvertinimą“, – gražių žodžių pedagogei negaili buvusi mokinė.
Nors pasuko, atrodytų, į labai žemišką ir pragmatišką sritį – verslo studijas – V. Želnytę nuo mažų dienų lydi kūryba.
Piešia ji nuo pat vaikystės. Pas mylimą babą, kaip pati vadina, namuose iki šiol kabo Viltės piešiniai.
„Anot babos, mane nuo pat ankstyvųjų dienų traukė piešimas, tapymas. Vaikystėje tai buvo pagrindinis mano užsiėmimas. Metų metus mamai zyziau, jog noriu eiti į Dailės mokyklą, piešimui turėjau milžinišką aistrą“, – pamena Viltė.
Baigus Dailės mokyklą, atėjo metas poezijai. Viltė eilėmis susidomėjo, kai jos piešinys pateko į Panevėžio jaunųjų kūrėjų almanachą.
„Paskaičius kitų kūrėjų darbus mane sužavėjo, kad bet kokį jausmą galima labai giliai perteikti žodžiais. Jaučiu, jog nors viskas prasidėjo nuo piešimo, atėjo tas gyvenimo tarpsnis, kai mano širdį visiškai užėmė rašymas“, – sako Viltė.
V. Želnytės piešinys.
Kokią galią turi rašymas, V. Želnytė pirmą kartą pajuto, kai „Sekundės“ laikraštyje buvo publikuoti jos pirmieji eilėraščiai.
„Šeimai tuo metu nieko apie tai nesakiau, bet mama pamatė laikraštį Velžio medicinos punkte“, – šypteli Viltė. – Perskaičiusi mano eilėraštį, ji apsiverkė. Tada pirmą kartą supratau, kokias stiprias emocijas gali sukelti, atrodytų, paprasti žodžiai.“
Viltė kūrybą vadina savo pašaukimu arba nevaldomu užsidegimu, kuriuo jai norisi pasidalyti su pasauliu.
„Kiekvieną kartą į rankas paėmusi pieštuką ar tušinuką, prisimenu, kokią laimę man tai neša. Dabar labiau koncentruojuosi į poeziją, tačiau piešimo taip pat stengiuosi nepamesti. Kaip buvo namuose, taip ir bendrabučio kambaryje – sienos nukabintos mano piešiniais“, – šypteli Viltė.
Ji – kaprizinga menininkė. Parašiusi eilėraščius dar milijonus kartų perskaito, taiso, konstruoja.
„Ateityje tikrai norėčiau išleisti savo poezijos knygą“, – prasitaria velžietė.
Kūrybą V. Želnytė pasitelkia, kai nori kuo tiksliau išreikšti savo jausmus. Kartais juokauja, kad pagal Zodiaką jai labiausiai tiktų Žuvų ženklas, nes jos žinomos kaip stipriausiai jaučiančios visas emocijas.
„Kai emocijos nebetelpa širdyje – išlieju jas popieriuje. Labai nemėgstu, kai viskas bandoma užglaistyti ir pagražinti. Todėl tiek mano piešiniuose, tiek poezijoje atsiranda tokių detalių, kurias ne visi žmonės nori matyti ar pajusti, – mano Viltė. – Noriu, kad skaitant ar žiūrint į mano kūrinius, žmones giliai suimtų už širdies, kaip nutinka man.“
Emocijos V. Želnytei suteikia daugiausiai įkvėpimo.
„Rašau viską, kas ateina į galvą, ką jaučiu ir kokias sąsajas su tuo turiu. O po to, dažniausiai ryte, galvai dar nespėjus apsiniaukti gyvenimo sunkumais, peržvelgiu ir sutvarkau eilėraščius, suteikiu jiems vientisumo“, – kūrybinį procesą atskleidžia jaunoji poetė.
Ji sako, kad stipriausiai jaučia vakarais, tuomet ir griebiasi rašiklio.
V. Želnytė svarsto norą ir gebėjimą piešti paveldėjusi iš mamos. Nors ši jau seniai nebepiešia, dukra matė nuostabius mamos darbus.
„Kai buvau maža, valandų valandas žiūrėdavau į mamos piešinius ir norėdavau išmokti piešti kaip ji. Nors dabar mano stilius visiškai kitoks ir piešimo įgūdžiai geresni, vis tiek manau, kad piešti taip, kaip piešdavo mama, nesugebėčiau“, – kuklinasi jaunoji kūrėja.
O meilę plunksnai Viltei perdavė močiutė. Jaunystėje ji rašydavo į anuomet populiarų laikraštį „Lietuvos pionierius“, o už kūrybą šluodavo prizus.
„Ji taip pat labai gražiai dainuoja. Ir nors tikrai neturiu tokio gražaus balso kaip ji, visada būdama viena dainuoju iš visos širdies“, – šypsosi Viltė.
V. Želnytės nuomone, kūrybiškumas iš pradžių yra talentas.
„Tačiau esu girdėjusi palyginimą, jog kūrybiškumas yra kaip raumuo. Jeigu jo netreniruosi – jis išnyks. Dabar ir pati puikiai tai suprantu“, – sako Viltė.
Anot jos, tai – nerašyta taisyklė visiems gyvenimo atvejams.
„Talentas yra duotas, tačiau mane labiau veža užsidegimas“, – teigia jaunoji kūrėja.
Vaikystėje V. Želnytė buvo vietoje nenustygstantis ir smalsus vaikas. Jau nuo pat mažų dienų labai domėjosi menu.
„Vartydama knygutes, rodydavau į paveikslėlį ir klausdavau babos: kas čia? Mano akį visada patraukdavo ne tai, kas parašyta, o kas nupiešta. Ir savo kūrybinį kelią pradėjau nuo piešimo“, – pasakoja Viltė.
Dar ji buvo labai lakios fantazijos – įsivaizduodavo magiškiausius dalykus ir bandydavo juos perteikti pieštukais bei flomasteriais.
„Manau, prie to prisidėjo ir gyvenimas kaime. Kiekvieną savaitgalį važiuodavau pas babą, saulėtas vasaros dienas praleisdavau lakstydama laukais ir miškais su šuniuku. Mes buvome neišskiriami“, – mena V. Želnytė.
Jai gamta visada asocijavosi su kūrybiškumu. Buvimas joje padėjo pažinti tikrąjį grožį.
„Taip pat labai noriu atrodyti kitaip. Išreikšti save per išvaizdą man puikiai pavykdavo. Draugės juokaudavo, kad mane visada labai lengva atrasti minioje“, – juokiasi Viltė.
Šiuo metu V. Želnytė domisi saviugda ir dvasingumu, apie šiuos dalykus yra perskaičiusi daugybę knygų. Taip pat sportu, šokiais – taip treniruoja raumenis ir lankstumą.
Nežinia, ar tai galima pavadinti pomėgiu, bet V. Želnytė dievina bendravimą su žmonėmis.
„Esu labai didelė ekstravertė. Buvimas tarp žmonių man suteikia energijos“, – pažymi jaunoji kūrėja.
Nors Viltė yra ganėtinai užimtas žmogus, dienotvarkėje visada randa vietos laikui pabūti su draugais ir su pačia savimi.
„Asmeninis tobulėjimas ir bendrumo jausmas yra vieni svarbiausių dalykų mano gyvenime, tai man suteikia daugiausia laimės“, – sako ji.
V. Želnytė kilusi ir nediduko, bet jaukaus Velžio, įsikūrusio greta Panevėžio. Kadangi yra žmonių žmogus, daugiausia prisiminimų iš Velžio irgi susiję su draugais.
Su geriausia drauge susitikdavo kiekvieną dieną ir prasimanydavo įvairiausių veiklų – nesvarbu, ar kepino saulė, ar siautė pūga.
„Nors dabar nebebendraujame, ši draugė visada užims svarbią vietą mano širdyje. Jos dėka vaikystė Velžyje yra vienas geriausių dalykų mano gyvenime“, – sako Viltė.
Dabar V. Želnytei svarbiausia baigti studijas. O tada svarsto panaudoti žinias ir praktiškai – su draugais kurti verslą.
„Noriu sukurti kažką savo ir užsidirbti daug pinigų“, – šypsosi Viltė.
Tačiau pinigai jai reikalingi ne tam, jog būtų turtinga, o kad galėtų sau leisti patirti daugiau įspūdžių, bet svarbiausia – aprūpinti savo šeimą.
Viltė puoselėjo labai artimą ryšį su seneliu, tačiau jis paliko šį pasaulį, kai anūkė dar buvo maža. Kadangi be jo vyrų artimoje šeimos aplinkoje beveik nebuvo, V. Želnytę užaugino trys nuostabios moterys – mama, močiutė ir teta. Jos visos kartu mergaite rūpinosi kaip savo vaiku.
„Esu joms labai dėkinga už meilę ir rūpestį. Jos visada sakydavo, kad jeigu laimėtų milijoną, mane aprūpintų viskuo. Dabar aš noriu joms atsilyginti. Todėl didžiausia mano svajonė yra uždirbti tiek pinigų, kad galėčiau joms suteikti viską, ko panorės“, – nusiteikusi Viltė.
