-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gandrai skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai: starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. Tai nacionalinis mūsų paukštis – Lietuvoje jų peri apie 13 tūkstančių porų, bene tankiausiai Europoje.
Žiemojo gandrai neįtikėtinai toli, Afrikoje, pasiekdami Nilo aukštupius ar net pietinį žemyno galą. Į žiemavietes jie skrenda dviem keliais: dalis – per Egiptą, palei Nilą, kita – Atlanto pakrante.
Sakmė byloja, kad parskrisdami iš tolimosios kelionės, gandrai parneša pavasarį. Mat parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri ir išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Todėl vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira“.
Belaukiant mielųjų gandrų, būtina apžiūrėti gandralizdžius, pataisyti, sutvirtinti jų pagrindus. Seniau žmonės gandrams įkeldavo aplūžusį vežimo ratą ar senas akėčias į audros nulaužtą medžio viršūnę arba ant daržinės stogo. Jei pavasarį gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, gal tik šeimininkės molinių puodų gali nemažai sudaužyti.
Jei tupintį – tada vangiai darbai eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios – šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį.
Žmonės sako: kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. O kitados gandrą Dievas buvo pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas.
Gandrinės tradiciškai laikytos labai svarbia švente: sunkių darbų nevalia imtis, nes ir „paukščiai tądien lizdų nesuka“. Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo savo rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis. Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras praneša šienpjoviui, koks bus oras – lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako: jeigu gandras murzinas – prieš lietų, jeigu baltumu šviečia – prieš giedrą. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ar velėnas – tikrai bus lietaus, o jei žabus – bus giedra. O jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieną lietus supūdys. Jeigu pradėjus lyti, gandras vis dar purvinas – lis ilgai.
Rudeniop gimtinę gandrai paliks per Šv. Baltramiejų, kartu išsinešdami ir pavakarius, nes diena gerokai sutrumpės, o sunkių darbų – kaip ir nebeliks. Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo svarbus sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro, kaip ypatingo paukščio Lietuvoje, išaukštinimas, mitologizavimas.
