-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šią Panevėžio rajono garsenybę, valstybės saugomą pušį buvo gerokai aplaužiusios vėtros.
Visgi prie jos prisilietus arboristų rankoms, medis atgavo pirmykštį vaizdą.
Kairiajame Nevėžio krante auganti pušis oficialiai pavadinta Kalnelio daugiakamiene pušimi. Saugomų teritorijų tarnybos specialistai šį gamtos stebuklą yra priskyrę prie 25-ių pačių įdomiausių Lietuvoje augančių išskirtinių medžių. Iš viso šalyje kone pusė tūkstančio medžių pripažinti saugomais gamtos objektais.
Prie legendinės pušies atvykstama pasukus nuo Naujamiesčio–Upytės kelio. Kadangi kelias pro pušį veda į mišką, ją, pasak Krekenavos regioninio parko grupės patarėjos Almos Kavaliauskienės, dažniausiai aplanko grybautojai ir žvejai. Kad šios pušies apžiūrėti važiuotų gausios turistų grupės, patarėja teigia negirdėjusi.
„Kalnelio daugiakamienė pušis buvo nukentėjusi nuo pastarųjų metų vėtrų, aplaužiusių jos šakas. Dėl to sulaukę pretenzijų iš naujamiestiečių, puolėme rūpintis sutvarkyti. Turėjo praeiti metai, kol sulaukėme pinigų tvarkymui, skelbėme konkursą. Jį laimėjusių arboristų komanda medį sutvarkė per dieną“, – pasakojo A. Kavaliauskienė.
Garsioji Panevėžio rajono pušis turi tris kamienus. Dviejų storis viršija du metrus, trečiasis kamienas – kiek mažiau nei poros metrų. Pušies aukštis – 20 metrų, jos amžius neįvardytas, aišku tai, kad ji tikrai šimtametė.
Tvarkant legendinę pušį, specialiai nebuvo nugenėtos visos nudžiūvusios šakos. Krekenavos regioninio parko nuotr.
Įrašiusi į gamtos paveldo objektų sąrašą, valstybė Kalnelio daugiakamienę pušį saugo nuo 2007-ųjų.
Link jos veda nuorodos. Kiek anksčiau miškininkai išskirtinį medį buvo aptvėrę, bet nustačius, kad tvora suręsta pernelyg arti, šią teko nukelti.
Pasidarbavus arboristams, aplinkosaugininkai pasirūpino aplink pušį išrikiuoti nemažus akmenis. Taip saugomos medį maitinančios šaknys, į derlingą dirvožemio sluoksnį įsiskverbusios vos dvidešimt centimetrų.
Krekenavos regioninio parko nuotr.
Pasak A. Kavaliauskienės, visos iki vienos nudžiūvusios šakos specialiai nebuvo išgenėtos. Arboristai to nedarė teigdami, kad vadovaujantis Europos medžių senolių priežiūros gerąja praktika, medis neturi likti sterilus.
Žinovai patikino, kad genint vertingus medžius, įprasta palikti tas sausas šakas, kurios netrukdo ir pačiam, ir nekelia pavojaus aplinkai.
Pasak arboristų, nupjovus visas nudžiūvusias šakas, pušis ne tik netektų identiteto, bet būtų pažeista ir natūrali ekosistemos dalis, nebeturėtų kur veistis mikroorganizmai, nutūpti paukščiai.
„Specialiais lynais arboristai sutvirtino du pušies kamienus taip, kad judėti jie gali, bet sumažėjo išlūžimo pavojus“, – teigė A. Kavaliauskienė.
Nupjautos pušies šakos buvo susmulkintos, o skiedros supiltos po pačia pušimi. Veikiamos mikroorganizmų, šios virs maistu pačiam medžiui.
Pušies genėjimo ir kiti tvarkymo darbai kainavo pusantro tūkstančio eurų.
Kraštotyrininko, etnografo bei fotografo Balio Buračo užrašytas padavimas pasakoja, kad trys Kalnelio pušies kamienai užaugo toje vietoje palaidojus tris nužudytas merginas. Gyvybės merginos neteko apkaltintos raganavimu.
Be Kalnelio daugiakamienės pušies, valstybė saugo Krekenavos regioninio parko teritorijoje augančią ir kitą – Švenčiuliškių pušį. Taip pat saugomos Daniliškio liepų alėjos liepos ir Svirnupio vinkšna, Bučių ir Kakūnų ąžuolai, Pakuodžiupių kadagys, Pažibų liepų alėja bei Naujamiesčio centre, šalia Dariaus ir Girėno gatvės augantis ąžuolas.
