Kūrybinės formos per patirčių linijas

Kūrybinės formos per patirčių linijas

 

Pažvelgus pro didžiulius langus Laisvės aikštėje matyti, kaip darniai galerijos XX erdve dalijasi ekslibrisai ir keramika, piešiniai ir skulptūros. Čia iki liepos 15-osios jaukiai įsikūrę grafiko, žinomo ekslibrisų kūrėjo panevėžiečio Henriko Mazūro bei jo sūnaus keramiko, skulptoriaus Giedriaus Mazūro kūriniai.

Ekslibrisas – nedidelė, bet ganėtinai sudėtinga grafikos kompozicija, iš simbolių (herbų, monogramų, inicialų, įstaigų pavadinimų) sudarytas vientisas ženklas, iš pradžių naudotas kaip knygos nuosavybės ženklas. Šiandien ekslibrisas – dažniausiai meninis piešinys, charakterizuojantis asmenį ar susijusių asmenų grupes.

Būna, kad žmonės kreipiasi su prašymu sukurti jiems ekslibrisą“, – atvirauja vienas žymiausių šio žanro grafikų Henrikas Mazūras.

Pažinimo ilgesys

Betgi, apžiūrėjęs per 50 skirtingų, pastarųjų penkerių metų, kruopščiai pagal metus parodoje eksponuojamų kūrinių, suvoki, kad kai kurias asmenybes autorius pasirenka ir pats. Domisi jų veikla, kūryba, būdu, išsiaiškina, kas ir kaip geriausiai atspindėtų tą žmogų, kaip visa tai paversti į grafikos simbolių kalbą. Kūrėjas naudoja fotografijas, fotomontažą, kompiuterinę grafiką, piešia pats. Kiekvienas mažytis kūrinukas turi tiek daug užkoduotos informacijos, kad prie kiekvieno jų gali praleisti nemažai laiko. Tai – prasmingi bendravimo, pažinimo ženklai. Šalia – Jūrmalos, kur dažnai vasaras leidžia Mazūrų šeima, pajūrio namelių piešiniai, autoriaus kukliai pavadinti eskizais. Regis, pro smalsiai stebinčio aplinkinį pasaulį H. Mazūro akis neprasprūsta net ir menkiausios kūrėjui svarbios detalės. Jos virsta piešiniu, fotografija, eilėmis. Bevartant čia pat galerijoje atrastą knygelę akis užkliūna už autoriaus teksto apie save: „Tarp nesibaigiančių darbų dažnai dar lieka laiko akimirkoms, kurias pavadinčiau pažinimo ilgesiu, nes kiekviena diena turi savo spalvą, kvapą, nuotaiką. Tie pajutimai dažniausiai ateina iš vaikystės – mano gimtojo Ukmergės miesto – Šventosios gaivaus veržlumo, smėlynų, pušynų, iš mamos siuvinėtų rankdarbių, tėčio pasakojimų…“

Ir „narvelis“, ir „sasyska“

Kad kūrybai turi įtakos įvairios gyvenimo, o ypač vaikystės, patirtys, patvirtina ir Giedrius Mazūras. Savąsias istorijas jis pasakoja piešiniais ant sienos iškabintuose moliniuose dubenėliuose ir gausiais tekstais šalia jų. Juose be vargo atpažinsime savotiškais Panevėžio simboliais tapusias vietas ar įvykius.

Štai čia dailės mokyklos kiemas. Čia buvo vieta, kur būdami vaikais pieštuku ant sienos užrašydavome žinutes draugams. Neįtikėtina, bet po daugelio metų apsilankęs toje sienoje aptikau jas kelias išlikusias, nors jau gerokai išblukusias“ , – pasakoja Giedrius, prisimindamas ir mokyklos sargo reakciją, kai jis, jau suaugęs vyras, pieštuku sugalvojęs tas žinutes paryškinti.

Galerijoje Laisvės aikštėje jaukiai įsikūrę grafiko, žinomo ekslibrisų kūrėjo panevėžiečio Henriko Mazūro bei jo sūnaus keramiko, skulptoriaus Giedriaus Mazūro kūriniai.

Kitame dubenėlyje – pilkas panevėžietiškas „narvelis“ (kas nežino – daugiabučio laiptinė) su tam tikro laikmečio neatsiejamu atributu „semkėm“ (saulėgrąžomis). Toks, pasak Giedriaus, masiškai vartojamas reiškinys neatsiejamas nuo specifinio treninginių kelnių ir lakuotų batų derinio stiliaus. Tą „semkių“ žinutę, beje, aptiksime ant kiekvieno dubenėlio. Toliau – kino teatras „Garsas“ ir dėl jo besikaunatys kovotojai, panevėžietis fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius, fotografuojantis dramblį, Panevėžio „sasyska“, autobusų stotis… Viskas, kas menininką prisiminimais sieja su jo vaikystės miestu. Galerijos viduryje – tinklų, jūros koralų miškas – jau kitas laikmetis, kita geografija, kita patirtis, Giedriaus išgyventa Bornholmo saloje Danijoje. Dar vieną galerijos sieną puošia tentas su skulptūrų nuotraukomis iš senelių sodybos Utenos rajone, Antalgės kaime, kur menininkas su šeima ir gyvena bei čia kuria skulptūrų parką. Pasakojimą apie kiekvieną jų G. Mazūras apgaubia nuoširdžia šiluma, dėmesiu detalėms, tarsi brangų išsaugotą prisiminimą. Kaip antai, apie senelių, besidomėjusių istorija, mokslu, kartu rašiusių knygas, akinius, kurie virtę didžiule skulptūra.

Net nežinau, kurio iš tiesų tie akiniai buvę. Jie taip būdavo įsijautę į savo veiklą, jog tiesiog dalydavosi vienais akiniais, kad kiekvieną minutę išnaudotų darbui, o ne savųjų akinių paieškoms. Tie akiniai – man labai brangus ir ryškus prisiminimas apie senelius“, – apie vieną iš skulptūrų pasakoja Giedrius.

Besiklausydamas menininkų tėvo ir sūnaus istorijų, žvelgdamas į galerijoje eksponuojamus kūrinius, suvoki, kiek daug žmoguje telpa. Ir kaip skirtingai visa tai sugula, kaip skirtingai tuo dalijamasi. Lyg daugybė skirtingų Henriko Mazūro akmenėlių viename didžiulio ežero dugne iš eilėraščių rinkinio „Nutolę peizažai“:

Iš sraunių vaikystės upių

Nugludintas akmenėlis

Pasišokinėdamas

Vandens paviršiumi

Nugrimzdo

Į ramybės ežerą.

 

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų