-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso nugalėtojas jau spėjo pasinaudoti laimėjimu – išskrido į du mėnesius truksiančią rezidenciją Šiaurės menininkų centre Dale, Norvegijoje.
„Koks kitoks ir koks stulbinantis čia peizažas! Gyvensiu čia kelis mėnesius. Viliuosi parsivežti naujų minčių ir planų. Tikiuosi atsikvėpti ir įsikvėpti“, – sako šiuo metu Norvegijoje viešintis tapytojas.
Į tapybą D. Sidorovas pasuko, nes ta
ip susidėliojo aplinkybės. Dominykas sako nemanantis, jog tapyba jį atrado. Tai jis pasirinko prie jos artėti ir dabar vis dar galynėjasi su tuo jausmu. Aštuntoje klasėje D. Sidorovas įstojo į Panevėžio dailės mokyklą. Ten sutiko savo pirmąjį tapybos mokytoją Ramūną Grikevičių. Jis, anot Dominyko, yra labai svarbus veikėjas visoje jo istorijoje – mokytojas, pats žinomas dailininkas, labai palaikė ir smarkiai motyvavo talentingą mokinį. Vėliau D. Sidorovo kelias nuvingiavo iki Vilniaus dailės akademijos.
„Šis paveikslas apie žmogaus žvilgsnį į jo aplinką. Sekundės dalis – ir visa tai, kas įprasta, tampa svetima, nepažįstama, siaubinga. Ir staiga pabaisa – vėl kėdė“, – aiškina D. Sidorovas.
Jis svarsto, jog Vilniaus dailės akademiją turbūt ir pavadintų sąmoningo kūrybinio kelio pradžia. Ten sustiprėjo noras kurti, žvilgsnio skvarbumas, prasidėjo meninės pozicijos formavimasis.
Dailės akademijoje D. Sidorovas visai neseniai apsigynė ir magistro diplomą.
„Atsimenu akademiją visokią. Dėstytojo prof. Ričardo Nemeikšio tapytą natiurmortą su supuvusiais obuoliais. Atsimenu, kaip mačiau ten raudoną ir žalią, ir kaip mane tų spalvų santykis pribloškė, sužavėjo. Kaip tada gera buvo“, – kalba tapytojas.
Geriausias nutikęs dalykas, anot jo, bendravimas su dėstytojais ir kitais studentais. Tai jų dėka gimdavo mintys, ginčai, sutarimai, idėjos kurti, kažko siekti.
„Dėstytojai parodė, kaip smagu yra žiūrėti ir matyti, mėgautis tuo ir kurti. Tai labai svarbi ir šviesi mano gyvenimo dalis. Pasiilgstu akademijos ir visų jos sudedamųjų“, – teigia Dominykas.
„Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse – viename svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse pernai D. Sidorovas triumfavo su kūriniu „The Chair! The Monster!“
Nors pats kukliai vijo mintis apie laimėjimą šalin, tačiau į konkursą žiūrėjo labai rimtai. Šis įvertinimas panevėžiečiui yra labai svarbus.
„Tada užplūdo įvairios emocijos – šokas, džiaugsmas, motyvacija ir atsakomybė. Iš Tomo Sachso (red. – šiuolaikinis žinomas amerikiečių menininkas) sužinojau, kad apdovanojimas už gerą darbą reiškia dar daugiau darbo. Mane tai džiugina, veža. Labiau pasitikiu savimi ir tiesiog kuriu toliau“, – sako Dominykas.
Paveikslas„The Chair! The Monster!“ pasakoja įdomią jo gimimo istoriją. Vieną dieną Dominykas nusprendė prigulti kambaryje, kuriame įprastai niekada nemiega. Jis yra labiau darbo ir skaitymo kambarys. Ten stovi sofa-lova, kurią išskleidus galima prigulti ant čiužinio. Taip gulėdamas tąkart D. Sidorovas pradėjo dairytis aplinkui. Pakeitęs žvilgsnio kampą ir trajektoriją, pastebėjo, kad visi daiktai kambaryje kiek pakito. Stalas sušmėžavo lyg tiltas, lentyna – lyg pastatas, kėdė tapo pabaisa.
„Šis paveikslas apie žmogaus žvilgsnį į jo aplinką. Fiksuoju momentą kai, atrodo, paprasta aplinka ir mums pažįstami jos elementai akimirką pasirodo visai kitaip. Sekundės dalis, kai visa tai, kas įprasta, tampa svetima, nepažįstama, siaubinga. Ir staiga pabaisa – vėl kėdė“, – pasakoja tapytojas.
D. Sidorovas ne tik pelnė tarptautinio konkurso pagrindinį prizą. Jo darbai jau ne kartą eksponuoti įvairiausiose parodose, jis dalyvavęs tarptautinėje meno mugėje Vienoje, panevėžiečiui buvo patikėta ištapyti Vilniaus grafikos galerijos sienas, jo paveikslų yra įsigiję privatūs Austrijos, Nyderlandų, Italijos, Vokietijos, Norvegijos ir Lietuvos kolekcininkai, jis yra žinomas ir vertinamas jaunasis menininkas. Kitaip tariant, sėkmė Dominyką ištiko labai anksti.
Anot tapytojo, visa tai jam suteikė tiek galimybes ir finansinį pagrindą kurti toliau bei nesustoti, tiek moralinį stimulą.
„Juk ta sėkmė – tai kitų žmonių pasitikėjimas ir tikėjimas manimi bei mano darbu. Tai labai svarbu kūrėjui“, – pabrėžia Dominykas.
Koks jausmas kyla surengus parodą, pamačius savo kūrinius vienoje erdvėje?
„Siaubo eilėraštis apie nugenėtą gėlę, primenančią ragus“, 2021 m. S. Mačiulsko nuotr.
Pasak D. Sidorovo, jam labai svarbu juos eksponuoti ne tik dėl to, kad paveikslus parodytų platesnei auditorijai, kas yra jo, kaip menininko, bendravimas su žiūrovu, bet taip pat dėl ekspozicijos. Paveikslus išnešdamas iš studijos tapytojas pamato, kaip jie atrodo kitur.
„Matau, kaip jie veikia, kaip dera ar nedera, ką pasakoja kartu. Ekspozicijai sudaryti skiriu labai daug dėmesio. Man tai tarsi rebusas. Rengdamas parodą ir eksponuodamas paveikslus, konstruoju spalvinį bei poetinį pasakojimą“, – aiškina kūrėjas.
Kartais jam atrodo, kad darbas galerijoje iki parodos atidarymo ir yra tikroji paroda. Vėliau – tik koncertavimas.
„Tai labai svarbi meno kūrinio dalis. Juk paveikslo parodymas kitam jį ir paverčia meno kūriniu“, – mano Dominykas.
Paklaustas, ar yra skirtumas būti menininku Vilniuje ir Panevėžyje, D. Sidorovas sako matantis vieną esminį dalyką – socialinį statusą visuomenėje. Tačiau jam kur kas dažniau kyla klausimas, ar yra skirtumas, kur kurti.
„Į kūrybą žiūriu kaip į kompleksinį dalyką, tad vietą laikau viena iš sudedamųjų dalių. Pradedant gyvenimo tempu, kurį stebiu mieste, baigiant oro sąlygomis. Juk trečią valandą dienos šviesa kitokia ir šiuose miestuose. Žinoma, šiek tiek juokauju“, – šypsosi Dominykas.
Aplinka jam išties daro didelę įtaką. Menininkui svarbu, kur jis yra.
„Šiuo metu esu kaimelyje tarp kalnų. Kol kas vaikštau ir dairausi, nes tik taip galėsiu kurti. Ir tai tam tikra prasme bus vietos atspindžiai“, – apie laiką Norvegijoje pasakoja D. Sidorovas.
Nors jis visai neseniai paliko Panevėžį ir dabar gyvena bei kuria Vilniuje, sako su didžiausiu malonumu palaikantis pačius įvairiausius santykius su Aukštaitijos sostine.
„Nors vengiu sentimentų, tačiau mano ryšys su šiuo miestu jau turi sentimentalumo atspalvį. Tėvams išsikrausčius į priemiestį, vis rečiau pasiekiu Panevėžį. Bet kiek galimybės leidžia, stengiuosi aplankyti čia vykstančias parodas, labai įdomu, kas vyksta galerijose“, – sako Dominykas.
Tapybą šiandien D. Sidorovas dažnai įvardija kaip darbą, tačiau to darbo nebūtų be jausmo.
„Visų pirma, tai yra mano pozicija ir mano poetinė raiška. Turiu omeny, pozicija – tai ne tik mano raiškos būdas ar asmeniška kalba. Tai ir mąstymo būdas, ir uniforma visuomenėje. Tapyba man yra įrankis pažinti aplinką, žmones ir patį save“, – teigia tapytojas.
Nors, anot Dominyko, ne visada būna lengva su tuo įrankiu gyventi, bet jis niekada neabejojo savo pasirinkimu.
„Stengiuosi kūrybos nesudievinti ir neišaukštinti. Man reikia gyventi, kad kurčiau, o ne atvirkščiai“, – tvirtina D. Sidorovas.
„Mokausi groti gitara, nes noriu būti žvaigždė“, 2021 m. S. Mačiulsko nuotr.
Menininkas juokiasi, kad gyvenimas kartais yra toks nerealus, jog jei rašytų knygą ir aprašinėtų realius įvykius, niekas juo nepatikėtų.
Savo kūryboje per daiktus, aplinkos objektus tapytojas pasakoja apie žmogų. Jo baimes, nuotykius, skaudulius, džiaugsmus, žvilgsnius, nuostabą bei nuobodulį.
Žmogui, į D. Sidorovo paveikslus žvelgiančiam ne menininko akimis, jo darbuose tarsi atsiskleidžia visai kitas pasaulis. Tačiau, anot menininko, jam ne taip svarbu pavaizduoti, kad jo pasaulis yra kažkuo kitoks, bet surasti momentus ir elementus, kurie išduotų, kad tas pasaulis – paprastas, tikras ir net buitiškas – yra nerealus, siaubūniškas, keistas, nenuspėjamas, nevienareikšmiškas, daugialypis ir įdomus.
Kad gimtų nauji darbai, D. Sidorovui reikia impulso, darbo ir tobuliausiu atveju dar ir kitiems parodyti, ką sukūrė.
„NORMANDIJA. Krabas pabaisa! Aš jį suvalgiau“, 2021 m. S. Mačiulsko nuotr.
„Tapydamas beveik niekad nežinau, kuo tai baigsis. Jei žinočiau, man būtų nebeįdomu ir to nebedaryčiau. Tai procesas, kurio pradžioj turiu impulsą, tarsi kažkokias gaires, su jomis ir dirbu“, – kūrybinį procesą aiškina pašnekovas.
D. Sidorovas teigia, jog visada labai atsargiai ir net įtariai žiūri į sąvokas „talentas ir įkvėpimas“. Anot jo, viskas gyvenime daugiau priklauso nuo pasirinkimų ir ryžto.
„Apie genus nedaug nusimanau. Žinau tik tiek, kad buvau auklėjamas vertinti laisvę. O daugeliui kūryba juk ir yra laisvė“, – svarsto menininkas.
Vaikystėje D. Sidorovas buvo jautrus ir keistas vaikas. Visada sau tai primena ir bando to neprarasti.
O kalbėti apie ateities planus jis nemėgsta. Sako, jog ir šį kartą leis sau išlikti paslaptingam ir jų neišduoti.
„Tiesiog nenoriu sugadinti staigmenų tiek tiems, kurie manimi domisi, tiek sau“, – šypteli jaunasis tapytojas.
