Kino paslapčių moko geriausieji

Kino paslapčių moko geriausieji

Panevėžyje surengtose jaunimo kino dirbtuvėse pluša jaunosios kartos režisierius, „Sidabrinės gervės“ nominantas Silvestras Polinauskas. Kino meno paslaptis atskleisti panevėžiečiams padedantis režisierius atviras: nors dabar kinas yra dominuojanti meno ir laisvalaikio sritis, bet kino raštingumas Lietuvoje labai menkas.

Silvestras Polinauskas dabar visą dėmesį sutelkęs į smalsaus Panevėžio jaunimo švietimą. Silvestras prisipažįsta, jog kino centro „Garsas“ surengtoje stovykloje jis su jaunuoliais dirba kur kas daugiau, nei pats galėjo tikėtis. Vesti kino dirbtuves S. Polinauskui pasiūlė jo geras bičiulis, panevėžietis režisierius Vytautas Tinteris. Nors pats Vytautas buvo pakviestas tapti šių dirbtuvių lektoriumi, deja, į jas atvykti negalėjo. Estafetę teko perimti Silvestrui.

„Iš karto sutikau, nes mėgstu mokyti žmones dalykų, kuriuos pats neprastai moku. Manau, turiu natūralų pašaukimą dėstyti. Man patinka bendrauti su paaugliais, tad nesunkiai įgaunu autoritetą tarp jų“, – sako S. Polinauskas.

Silvestras tikisi per beveik savaitę papasakoti jauniesiems Panevėžio kino entuziastams apie visus filmo gimimo etapus – nuo pasiruošimo iki premjeros kino salėje. Taip pat žada leisti praktiškai išbandyti įvairias filmavimo technikas, vaidybą, pristatyti montažo pagrindus.

Menkas kino raštingumas

Pasak S. Polinausko, nors dabartiniu metu kinas yra dominuojanti meno ir laisvalaikio sritis, bet kino raštingumas Lietuvoje labai mažas.

„Žmonės turi savo mėgstamiausius režisierius, bet nemaža dalis nė nežino, kokias funkcijas jie atlieka. Taip pat nėra daug galinčiųjų pristatyti, kas yra filmavimas, kaip jis vyksta, kaip gimsta filmai, vaizdo klipai, reklamos“, – sako Silvestras.

Vienas pagrindinių kino dirbtuvių tikslų yra su grupės dalyviais sukurti trumpametražį filmą, kurį būtų galima pristatyti visuomenei. Silvestras ne tik padeda įgyvendinti filmo idėją, bet taip pat nori jaunimui parodyti patį filmavimo procesą, atskleisti, kas vyksta profesionalioje kino aikštelėje.

„Mano uždavinys nėra su savo grupe daryti bet ką ir bet kaip. Kine viskas turi būti pagrįsta – rakursas, stambumas, kameros judesys, – aiškina režisierius. – Prieš atliekant bet kokį veiksmą, aš savo komandos dalyvių prašau pasakyti, kodėl jie pasirinko daryti būtent taip, o ne kitaip, – juk būdų yra milijonas.“
Silvestras pasakoja, jog viena kino dirbtuvių dalyvė jam užsiminė, jog ateityje galvoja apie aktorystės studijas. Anot režisieriaus, jei po šių dirbtuvių mergina dar labiau norės rinktis tokį karjeros kelią arba, atvirkščiai, – aiškiai supras, kad tai visiškai ne jai – jo tikslas bus pasiektas.

„Ji prieš tai niekada nebuvo filmavimo aikštelėje. Jei šie mokymai padės apsispręsti, bus labai gerai, nes tai, kas vyksta realioje filmavimo aikštelėje, vyksta ir šiose dirbtuvėse“, – teigia S. Polinauskas.

Nuo fizikos prie režisūros

Paklaustas, kaip pats atsidūrė režisieriaus kėdėje, S. Polinauskas juokauja, jog režisuodamas labiau mėgsta stovėti prie monitoriaus, o ne sėdėti kėdėje, nes sėdint jį ima miegas, ypač per naktines filmavimo pamainas. Išties mintis studijuoti režisūrą S. Polinauskui gimė tiesiog einant iš duonos kepyklos Mančesteryje. Suprato, kad taip, kaip gyveno pastaruosius kelerius metus, gyventi nebenori. Vos po mėnesio jis jau ryžtingai nusiteikęs stovėjo priešais komisiją ir laikė stojamuosiuose egzaminuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Tiesą sakant, S. Polinauskas niekada nė nesvarstė tapti kino režisieriumi. Mokydamasis vienuoliktoje klasėje labai aiškiai žinojo, ką nori daryti, – tai buvo susiję fizika. Tačiau jau būdamas abiturientas gerai suprato, jog fiziku tikrai netaps.

„Dabar aš manau, jog pagaliau žinau, kuo noriu būti. Noriu būti tuo, kuo esu“, – šypteli Silvestras.
Jis atviras: metai, praleisti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, atrodė kaip visai
kitas pasaulis. Toks, kuriame norėjo ir vis dar labai nori pasilikti.

„Prieš tai esu studijavęs universitete, bet man pasirodė atgrasus įvairių teorijų redukuotas mąstymas. Man svarbiau žmogaus asmenybė, o ne tai, ką jis įsiminė ir gali pakartoti iš to, ką perskaitė“, – sako Silvestras.

Ne dėl bevardės minios

Naujausias S. Polinausko režisuotas filmas „Siena“ atvedė jį iki prestižinių „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų nominantų už geriausią studento darbą. Ką reiškia būti tarp geriausiųjų?

Anot Silvestro, pasaulyje yra daug žmonių ir dar daugiau nuomonių, tačiau jam svarbiausia, jog šis darbas pačiam labai arti širdies.

„Turiu tris draugus ir man tiek užtenka. Nesiekiu, kad bevardė minia mane gerbtų ar apie mane kalbėtų. Tiesiog jaučiu malonumą, kai sugalvota idėja įgauna nepriekaištingą formą ir kiekvienas veiksmas bei atoveiksmis joje yra pagrįstas“, – teigia režisierius.

Silvestras svarsto nė nežinantis, ar jam svarbus grįžtamasis ryšys iš žiūrovo. Anot jo, visada įdomu, ką pasakys konkretūs žmonės, bet kai kurių net ir teigiama reakcija į jo darbą yra visiškai neįdomi – tiesiog jie skirtingai mato ir jaučia pasaulį.

Pasak S. Polinausko, jis yra režisierius, turintis aiškią savo sistemą, leidžiančią dirbti greitai ir produktyviai. Tačiau visa tai atėjo iš nelabai malonių klaidų, kurių pasekmes teko patirti savo kailiu.

„Kad klaidų nebebūtų, noriu labai tiksliai žinoti, kaip viskas vyks. Dabar net kiek maniakiškai mėgstu labai tiksliai žinoti, kaip atrodys vaizdas po filmavimo, tad pasiruošimui skiriu labai daug laiko“, – sako jis.

Tarp melo ir tiesos

S. Polinauskas džiaugiasi, jog vis dažniau jo rankose atsiduria tinkami literatūros kūriniai, neretai tampantys savotišku kūrybos įkvėpimo šaltiniu.

„Labai mėgstu detektyvus, tiek nutinkančius gyvenime, tiek kino ekrane“, – šypteli režisierius.

Silvestras sako kartais vis dažniau pagalvojantis, ką reikštų gyvenimas diktatūros ir priespaudos sąlygomis. Tai būtų visiška priešingybė jo asmenybei.

„Esu apsuptas laisvų žmonių ir tai labai vertinu. Laisvė, kūryba, meilė – dalykai, dėl kurių esu pasiryžęs paaukoti labai daug“, – sako menininkas.

S. Polinauskas svarsto, jog kūryboje jam labai įdomūs žmonių etiniai pasirinkimai. Tas matyti ir jo režisuotuose filmuose. Silvestro manymu, šie pasirinkimai geriausiai atsiskleidžia ribinėse situacijose.
„Jei nori sužinoti apie žmogų ir iš ko jis iš tikrųjų yra sudėtas, kaip V. Visockis ir sakė, reikia su juo eiti į kalnus. Tada viskas pasidarys aišku, nes ten nepameluosi. Galima meluoti per įvairiausius interviu televizijos laidose, kur žmonių prašoma papasakoti apie save. Tiesos aspektas, kuris atsiranda neeilinėse situacijose, man yra įdomiausias“, – sako režisierius.

Pilnas įtampos ir filosofijos

Puikiai įvertintą kino juostą „Siena“ vos per dešimt mėnesių sukūrusio režisieriaus planuose – ilgametražis filmas, kurio scenarijų jau beveik baigęs.

„Turtingas kino vaizdas ir detektyvinis, įtampos kupinas filmas, kuris tuo pačiu metu turi gilų filosofinį turinį, gali būti puikiai suderinami dalykai. Kai viskas bus baigta, galėsiu papasakoti plačiau“, – šypsosi režisierius.

Silvestras sako norintis sukurti filmą, kuris būtų artimas žiūrovams, mėgstantiems tokį stilių, koks artimas jam pačiam.

„Tikslingai judu to tikslo link ir manau, kad tai, ko aš noriu, su laiku turėtų išvysti dienos šviesą“, –
intriguoja kino kūrėjas.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų