-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
L. Norušaitė ant parketo šokių žingsnelius dėlioja jau kone septyniolika metų. Šokis jos gyvenime atsirado vos ketverių ir iki šiol užima didžiausią dalį. Ir tai visai nenuostabu, kai šeimoje nuo ryto iki vėlyvo vakaro šokiu gyvena bene visi – Liuciją treniruoja jos tėveliai, žinomi sportinių šokių klubo „Rumba“ treneriai Rasa ir Darius Norušai, bei brolis, Lietuvos sportinių šokių čempionas Žymantas Kučikas.
„Mano, kaip šokėjos, kelias tikriausiai prasidėjo tada, kai dar buvau mamos pilvuke. Šeimoje visi šokėjai, taigi turbūt net ir negalėjau pasirinkti kitaip. Aš ir pati šokį įsimylėjau nuo pirmųjų dienų. Vos pradėjau vaikščioti, ir visi juokdavosi, kad auga būsima šokėja, nes kai tik išgirsdavau muziką, pradėdavau šokti taip, kaip moku“, – šypsosi Liucija.
Dėl studijų jai teko išvykti į Kauną, tad dabar L. Norušaitė su partneriu atstovauja šio miesto sportinių šokių klubui „Sūkurys“. Laikinojoje sostinėje poros trenerių gretas papildė turbūt tituluočiausia Lietuvos šokėjų pora, pasaulio ir Europos čempionai Lina Chatkevičiūtė-Vėželienė ir Donatas Vėželis.
Liucija ir Simonas – pora ne tik ant parketo, bet ir gyvenime.
Dar visai neseniai Portugalijoje, Vagos mieste, vykusiose pasaulio reitingo varžybose „Vagos open-2021“ Liucija su Simonu iškovojo 4-ąją vietą. L. Norušaitė teigia, kad visuomet apima geras jausmas, kai varžybų rezultatas džiugina, tačiau bent jau kol kas titulai nėra poros prioritetas.
„Mes su partneriu pirmenybę teikiame pačiam šokimui. Labiausiai džiaugiamės, kai pasiseka pašokti gerai, padaryti tai, dėl ko tiek laiko dirbome treniruočių salėje, – sako Liucija. – Savo grupėje mes dar gana jauni, dabar labai norime tobulinti savo šokimą. Kai jau ateis mūsų laikas, bus dar geresni rezultatai ir metas jais pasidžiaugti.“
Anot šokėjos, tapti čempionu lemta ne kiekvienam. Ir galbūt ne todėl, kad blogiau šoka.
„Norint ko nors pasiekti, būtina tam skirti daug jėgų, neišvengiamai reikia daug kantrybės, mokėti nesureikšminti nesėkmių, būti užsispyrusiam, darbščiam ir sugebėti išlaukti savojo laiko“, – mano L. Norušaitė.
Neretai parketas šokėjus sujungia ne tik kaip šokių, bet ir kaip gyvenimo partnerius. Prie tokių laimingųjų save priskiria ir Liucija su Simonu. Anot L. Norušaitės, tapti pora jiems buvo natūralu – didžiąją dienos dalį jiedu praleidžia kartu, o ir nelabai įsivaizduoja gyvenimo vienas be kito.
Poroje juodu šoka jau apie trylika metų, vienas kitą puikiai pažįsta, jaučia, tad ir pasitikėti lengva.
„Visuomet stengiamės sutarti tiek gyvenime, tiek ant parketo. Žinoma, kol treniruojamės, nutinka visko – būna ir ginčų, ir pykčių. Tai netrunka, abu nemokame ilgai pykti“, – šypteli šokėja.
Partneriai visuomet stengiasi aštrias treniruočių diskusijas palikti ant salėje, o išėję į gatvę apie tai tiesiog pamiršta.
„Norime palaikyti gerus santykius, juk esame komanda. Simas labai geras ir šiltas žmogus, sutarti su juo nėra sunku“, – gražių žodžių antrajai pusei negaili Liucija.
L. Norušaitė puikiai žino, kiek daug kainuoja pergalės šokių aikštelėje – laiko, fizinės ištvermės, kantrybės, sveikatos, išlaidų. Jos manymu, norint kažko pasiekti ant parketo, reikia labai daug investuoti – tiek materialine, tiek moraline prasme.
„Į tai įeina ir laikas su šeima, draugais, sveikata, pinigai. Kaip ir kiekviename profesionaliame sporte, kenčia ir kūnas, nuo didelių krūvių – treniruočių, stovyklų ir varžybų – jis pervargsta. Pailsėti nėra kada, todėl būna, kai tiesiog šokame „per negaliu“, – atvira profesionali šokėja.
Anot Liucijos, norint tapti išties geru šokėju ir pasiekti aukštumų, reikia laikytis ir disciplinos: rytais ilgiau patinginiauti lovoje tiesiog nėra kada.
„Anksti ryte turime fizinio pasirengimo treniruotes su asmenine trenere, todėl stengiamės nenaktinėti. Taip pat labai svarbi mityba. Žiūrime, kada ir ką valgome. Pavyzdžiui, reikia žinoti, kokį maistą valgyti prieš varžybas, kad tą dieną turėtum jėgų. Visuomet turime prisižiūrėti, kad kūnas būtų pasiruošęs treniruotėms ir varžyboms“, – aiškina L. Norušaitė.
Šokiai L. Norušaitei yra viena gražiausių sporto šakų. Jai smagu stebėti, kaip kitos poros sukasi aikštelėje, kaip du žmonės sugeba šokti kaip vienas. Tačiau Liuciją kartais stebina aplinkinių požiūris į šį sportą.
„Neretai sulaukiame replikų, kad sportiniai šokiai – ne sportas. Žiūrint iš šalies viskas atrodo taip lengva ir gražu. Iš tiesų mane tas ir žavi, kad profesionalūs šokėjai sugeba sukurti tokį jausmą, jog net pats minutei pasinėręs į kitų porų šokį pamiršti, kas slepiasi už viso to grožio“, – sako L. Norušaitė.
Anot Liucijos, sportinių šokių varžybose porų kova prasideda vos žengus ant parketo – ir jai yra tekę girdėti apie save negražių kalbų iš kitų šokėjų. Tačiau, L. Norušaitės manymu, tai tik bandymas palaužti, o šokėjai turi būti pasiruošę atlaikyti net tik fizinius, bet ir psichologinius išbandymus.
„Atsiranda ir tokių porų, kurios bando ką nors kandaus pasakyti net ir tuomet, kai esame ant parketo. Bet mūsų su partneriu tokie dalykai nebetrikdo, tiesiog atradome kitokį požiūrį. Matyt, jei tave kita pora bando palaužti, vadinasi, jaučia stiprią konkurenciją“, – nesureikšmina šokėja.
Visą šokėjos L. Norušaitės karjeros kelią šalia buvo ir palaikė patys artimiausi žmonės – mama, tėtis ir brolis.
L. Norušaitei šokis siejasi su gyvenimu. Be šokio ji tiesiog nebegalėtų įsivaizduoti savęs. „Kai šoku, galiu išreikšti save, „iššokti“ savo emocijas, jausmus, viską išgyventi per šokį. Jei kažkas iš manęs jį atimtų, atimtų ir dalelę manęs“, – sako Liucija.
Ji svarsto, jog eleganciją, kurią spinduliuoja šokdama, galėjo šiek tiek lemti genai, tačiau visa tai, ką rodo ant parketo, yra labai sunkaus darbo rezultatas.
„Visuomet atrodyti elegantiškai ant parketo nėra lengva. Čia, kaip ir gyvenime, pasitaiko visokiausių dienų. Tačiau kai eini šokti, niekam nėra įdomu, kad neturi nuotaikos ar ką nors skauda. Niekas to neturi žinoti. Prieš eidami ant parketo visas tokias nuotaikas paliekame užkulisiuose“, – pasakoja Liucija.
Anot jos, kai žiūrovai mato grakščiai besisukančias poras, regi tik gražiausią pusę. Visos neigiamos emocijos, skausmas, kartais ir pyktis, kad kažko nepavyksta padaryti, kaip norėtųsi, privalo būti palikti giliausiame užkampyje.
Pasak L. Norušaitės, profesionaliai šokant nutinka įvairiausių nenumatytų situacijų. Tokie išbandymai užgrūdina, panaikina baimes, anksčiau keldavusias daug streso.
„Šokdama išmokau pasitikėti kitais, partnerystės, kantrybės, darbštumo, elegancijos, darbo komandoje. Šokiai padėjo išmokti planuoti ir savo laiką“, – vardija pašnekovė.
Tarp 100 geriausių pasaulio sportinių šokių reitingo porų esančiai L. Norušaitei šokiai leido formuoti ir kitokį požiūrį į pergales bei pralaimėjimus. Anksčiau laimėjimas partneriams buvo apibrėžtas tik aukštu rezultatu, tačiau dabar jis turi kur kas platesnę reikšmę.
„Pirmiausia laimėti bandome prieš save – džiaugiamės, kai pavyksta sušokti, kaip norėjome, kai pavyksta padaryti figūras, dėl kurių labai bijojome“, – aiškina Liucija.
Nors laimėti aukštą vietą taip pat labai malonu, jos manymu, reikėtų išmokti laimėjimų per daug nesureikšminti. Panevėžietė tiki, kad tik tada, kai išmoksi džiaugtis mažais dalykais, ateis ir užtarnauta sėkmė. O ir pralaimėjimas Liucijai ir Simonui niekad nebuvo tik pralaimėjimas. Tai – proga paanalizuoti save, savo šokį ir įrodyti sau, kad gali geriau.
„Per mūsų šokių karjerą buvo nemažai laimėjimų, tačiau nesinori sureikšminti nė vieno. Visi jie daugiau ar mažiau svarbūs, nes rodo mūsų, kaip šokėjų, nueitą kelią. Kita vertus, vieni geriausių laimėjimų yra tada, kai pasiekiame žiūrovų širdis. Nereikia pamiršti, kad šokame ne tik dėl rezultato, bet ir žiūrovams“, – pabrėžia L. Norušaitė.
Asmeninio albumo nuotr.
Kaip vienas įsimintiniausių karjeros pasirodymų L. Norušaitei įstrigo prieš trejus metus vykęs Lietuvos sportinių šokių čempionatas. Jame pora pirmą kartą debiutavo suaugusiųjų grupėje. Iš šio čempionato šokėjai nieko nesitikėjo, o ir iš savęs nieko per daug nereikalavo – tiesiog mėgavosi šokiu. O po pirmojo turo sužinojo, kad pateko į finalą.
„Finale pirmą kartą turėjome galimybę šokti solo. Pirmasis mūsų solinis šokis buvo tango. Po kiekvieno šokio rezultatus rodydavo ekranuose. Mes nešokome, o tiesiog išgyvenome šokį. Tada parodė rezultatus – buvome treti!“ – ir šiandien džiūgauja Liucija.
Tuo metu ji nė nesuprato, kas įvyko. Girdėjo tik aidinčius, džiaugsmingus komandos balsus. O tada nuėjusi į užkulisius pamatė tėčio ir brolio laimės ašaras.
„Tėtį verkiantį iš laimės mačiau tik tada, kai dar šoko mano brolis, todėl man tai labai daug reiškė, – prisipažįsta šokėja. – Tame čempionate iškovojome bronzos medalius. Šito pasirodymo nepamiršiu niekada, nes rezultatas buvo pasiektas ne dėl šokio technikos, o dėl to, kaip mums pavyko jį išjausti.“
L. Norušaitė neabejoja, kad didžiausią indėlį į jos, kaip šokėjos, karjerą, įdėjo šeima. Daug įtakos Liucijai turėjo ir vyresnis brolis, buvęs šokėjas, Lietuvos čempionas Žymantas Kučikas. Matydama, kaip jis šoka, kokių rezultatų pasiekia, svajodavo ir pati kada nors taip gracingai suktis ant parketo.
„Brolis buvo mano didysis motyvuotojas. Užaugusi norėjau pasiekti ne mažiau nei jis. Paskui brolis tapo mano treneriu, kaip ir mano tėvai. Dabar turiu būti dėkinga jiems už tai, kad niekada neleido pasiduoti, treniravo mane, tikėjo manimi“, – šiltai apie artimiausius žmones atsiliepia Liucija.
Asmeninio albumo nuotr.
Paklausta, ką veikia laisvalaikiu, L. Norušaitė nusišypso: retai jį turi, o jeigu ir atsiranda laisvesnė diena, tai yra proga daugiau treniruotis. Nemažai laisvo laiko ji praleidžia su šeima, nes gyvendama kitame mieste jų labai pasiilgsta. Liucijai patinka skaityti knygas ir tiesiog pasinerti į turinį.
„Anksčiau vasaros visuomet būdavo skirtos knygoms, mane būdavo labai sunku nuo jų atitraukti. Deja, jau neprisimenu, kada rankoje laikiau knygą, nesusijusią su universiteto paskaitomis“, – šypteli šokėja.
