-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tai – laikas išbandyti save įvairiose situacijose ir pamatuoti savo ribas. Tą ji darė keliaudama. Dar bakalauro studijų metais Gabrielė aplankė Portugaliją, Lenkiją, JAV. O neseniai grįžo iš kontrastų šalies Italijos.
Pastaruoju metu visą dėmesį G. Šarapajevaitė sutelkusi į daktaro disertacijos rašymą ir ruošimąsi naujiems mokslo metams universitete.
Visgi planuoja atitrūkti nuo darbų ir aplankyti gimtąjį Panevėžį, kuriame laukia išsiilgę tėvai ir seneliai.
„Mano atsiminimai apie Panevėžį labai šilti,“, – šypsosi Gabrielė.
Asmeninio archyvo nuotr.
G. Šarapajevaitė svarsto, kad jos apsisprendimą sukti moksliniu keliu lėmė visiškas atsitiktinumas. Po pirmojo bakalauro kurso ji išvažiavo atlikti vasaros praktikos į mokslo institutą Portugalijoje.
Ten pirmą kartą teko darbuotis mokslinėje grupėje.
Darbas taip sužavėjo, kad grįžusi į Lietuvą pasuko tiesiai į laboratoriją.
„Patiko darbo specifika, tematika bei aplinka. Nesinorėjo savęs ieškoti kitoje srityje, todėl iki šiol dirbu toje pačioje mokslo grupėje“, – sako G. Šarapajevaitė.
Po antrojo bakalauro kurso panevėžietė atliko „Erasmus+“ praktiką Krokuvoje, Stanislavo Stašico kalnakasybos ir metalurgijos akademijoje. Ten turėjo galimybę iš arti pažinti dar vieną šalį ir pasisemti nemažai patirties.
Galiausiai, po trečiųjų studijų metų mergina išvyko į JAV Lihajaus universitetą.
Gabrielė darbavosi JAV gyvenančio lietuvio profesoriaus mokslo grupėje, turėjo galimybę dalyvauti didžiausioje JAV chemijos mokslo konferencijoje.
„Daug keliavau ir susipažinau su labai svetingais žmonėmis. Amerikietiška kultūra visai kitokia nei europietiška ir tai labai jautėsi“, – sako G. Šarapajevaitė.
Apibendrindama visas vasaros praktikas, Gabrielė tikina, kad labiausiai jai patiko žmonės, su kuriais dirbo ir bendravo.
„Būtent žmonės visas praktikas padarė ne sausu profesinių gebėjimų ugdymu, o įtraukė į tos šalies kultūrą, bendras veiklas. Dėl to nesijausdavau toli nuo namų“, – sako mokslininkė.
G. Šarapajevaitės tiriamoji sritis yra chemijos pramonės atliekų perdirbimas gaminant medžiagas, kurias galima panaudoti pažangių technologijų srityje.
Pastaraisiais metais atliktų tyrimų metu pagamintas biokompozitas – mišinys, sudarytas iš perdirbto plastiko. Jį mokslininkai taikė simuliuojant antibiotikų skaidymą nuotekose.
Anot Gabrielės, mokslininko kasdienybė labai įvairi.
„Daug laiko praleidžiame laboratorijoje, kurioje kartais darbas yra kaip virtuvėje – indų reagentų paruošimas ar plovimas prieš eksperimentus ir po jų užima daugiau laiko nei patys eksperimentai“, – šypsosi Gabrielė.
Mokslininkai daug dirba ir analizuodami mokslinę literatūrą, apdorodami gautus tyrimų duomenis, rašo publikacijas ruošiantis konferencijoms.
„Šiame darbe nėra rutinos ir tai man labai patinka. Vis dėlto aš savęs dar nevadinčiau mokslininke. Man dar reikia įgauti daug žinių ir patirties šioje srityje, kad šis žodis nebūtų nuvertintas“, – kuklinasi chemikė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Mokykloje G. Šarapjevaitei labai patiko fizika ir chemija. Rinkdamasi specialybę žinojo, kad norėtų studijuoti tai, kas artima.
Ji atrado chemijos inžineriją, kuri ir jungia šiuos du mokslus.
G. Šarapajevaitė ką tik grįžo į Lietuvą po pusės metų, praleistų Bolonijoje. Ten ji pasirinkusi dvigubą diplomą suteikiančias cheminės inžinerijos doktorantūros studijas. Šios studijos vykdomos viename seniausių pasaulyje Bolonijos universitetų Italijoje.
Anot Gabrielės, palyginus su kitais Italijos kampeliais, Bolonija galbūt neturi daug turistus traukiančių garsių vietų, bet pilna veiklos, žmonių, vyksta daug įvairiausių parodų.
„Patys italai šį miestą vadina laisviausiu Italijoje, čia daug erdvės būti savimi. Ir ta laisvė mieste tikrai jaučiasi“, – pastebi Gabrielė.
Bolonija visame pasaulyje garsi ir dėl kino kultūros – visą vasarą vyksta kino festivalis, kurio metu pagrindinėje miesto aikštėje rodomi restauruoti seni filmai, atvyksta garsūs kino pasaulio žmonės.
Pirmasis įspūdis atvykus į Italiją, anot G. Šarapajevaitės, buvo išties malonus: italai labai myli savo šalį, kultūrą, maistą ir futbolą.
Panevėžietė pastebi, kad bent jau mokslo bendruomenėje žmonės yra itin darbštūs.
„Italija yra didelė. Ši šalis labai įvairi ne tik gamta, bet ir žmonių charakteriais. Kartais atrodo, kad pietiečiai ir šiauriečiai ne iš tos pačios šalies, nors ir kalba ta pačia kalba. Šis įspūdis ir dabar mažai pasikeitęs“, – sako doktorantė.
Gabrielė svarsto, kad jai pasisekė, nes akademinė aplinka, į kurią pateko, labai maloniai priėmė, o kai kurie kolegos tapo ir artimais draugais.
Bolonija yra Emilijos-Romanijos regione, kuris garsėja svetingumu, tad daugelis sutiktų vietinių panevėžietei pasirodė itin šilti žmonės.
„Man pavyko prisitaikyti gana lengvai. Itališka kultūra tokia, kurioje kavos pertraukėlės bei vakarienės yra svarbi darbo dalis. Daug tarpusavyje bendraujame ne tik darbo klausimais ir taip lengviau užsimezga ryšys“, – mano panevėžietė.
Bolonija garsėja viduramžiška architektūra, jai būdingais portikais, dengiančiais istorinio centro pėsčiųjų takus.
Architektūra bei laisvo miesto nuotaika G. Šarapajevaitę ypač žavi.
„Miestas apsuptas kalvų, jose daug takų pasivaikščioti, taigi galima laisvalaikį leisti gamtoje, kas man labai patinka“, – sako Gabrielė.
Sunkiausia studentei iš Lietuvos buvo priprasti prie maisto kultūros, nes visa Italija turi labai aiškias taisykles šiuo klausimu ir jų laikosi.
Pasak G. Šarapajevaitės, italai daug šneka apie gaminimo būdus, receptus ir patys tarpusavyje neretai pykstasi, kaip ir ką teisingai daryti.
„Pavyzdžiui, Italijoje kapučino po pietų nederėtų gerti, tai pusryčių gėrimas. Taip pat gaunu draugiškų patarimų dėl ingredientų pasirinkimo gaminant maistą. Visa tai iš jų didelės meilės maistui“, – teigia G. Šarapajevaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Studijuodama G. Šarapajevaitė aplankė ne vieną pasaulio šalį. Visos jos – labai skirtingos, tad išskirti palikusią didžiausią įspūdį būtų sunku.
„Kadangi ir pati augau keliaudama, kiekvienoje šalyje laukė visiškai kitokios patirtys. Vienos – galbūt skaudesnės, kitos atnešė daugiau džiaugsmo. Ir visos šalys, kurias aplankiau, liko man artimos iki šiol“, – sako G. Šarapajevaitė.
Nenuostabu, kad didžiausią įspūdį jai paliko Viduržemio jūros perlu vadinama Italija. Šalyje Gabrielei teko daug keliauti su vietiniais po skirtingus regionus, o jie atvykėlei parodė kitokią – neturistinę, nenugludintą pusę.
G. Šarapajevaitės manymu, metai universitete nėra skirti tik įgyti žinių ir profesiją.
Tai laikas išbandyti save įvairiose situacijose, įgauti daugiau patirčių, atrasti, kas patinka, ir pamatuoti savo ribas.
„Ilgalaikės neturistinės kelionės ir patirtys brandina. O dar geriau, kad jas man pavyko derinti su mokslais ir pasinaudoti universiteto teikiamomis galimybėmis“, – džiaugiasi būsima mokslininkė.
